Ги Мопассан - Mont Oriolis

Išklausęs visus ponios Andermat vidinius ūžesius ir ištuksenęs skardžiai ir dusliai skambančias jos kūno dalis, daktaras išsitraukė iš kišenės užrašų knygutę raudonos odos aptaisais ir auksuotomis briaunomis, pagal abėcėlę padalintą skyreliais, pasižiūrėjo į rodyklę, atskleidė reikiamą puslapį ir užrašė: „Stebėjimas Nr. 6347. Ponia A., 21 metų“.

Paskui peržvelgė nuo galvos iki kojų išmargintą peniuarą ir, skaitydamas savo užrašus, kaip egiptologas kad skaito hieroglifus, persirašė juos į knygutę. Užbaigęs pareiškė:

— Baimintis nėra ko, viskas normalu, yra tik vienas mažas, labai mažas nukrypimas, kurį atitaisys kokia trisdešimt angliarūgštės vonių. Be to, rytais iki pietų išgersite triskart po pusę stiklinės mineralinio vandens. Daugiau nieko. Aš vėl užeisiu pas jus po keturių ar penkių dienų.

Tada jis pakilo, nusilenkė ir išėjo taip skubiai, kad visi suglumo. Staigiai išeiti — tokia buvo jo keistybė, ypatinga maniera. Jis manė, kad tai elegancijos ir itin gero tono požymis, paliekąs ligoniui didelį įspūdį.

Ponia Andermat nubėgo prie veidrodžio, pasižiūrėjo į save ir pratrūko linksmu vaikišku juoku:

— Na ir juokdariai! Na ir komediantai! Bet juk čia yra dar vienas, ar ne? Aš tuoj pat noriu jį pamatyti! Vili, atvesk jį čionai! Turi dar būti trečias — aš noriu jį matyti.

Vyras nustebęs paklausė:

— Trečias? Kaip tai? Kodėl trečias?

Markizas turėjo paaiškinti, kaip buvo, ir atsiprašyti, nes kiek prisibijojo žento. Daktaras Bonfilis užėjęs su vizitu pas jį, o kadangi jis norėjęs išgirsti savo daktaro nuomonę ir apie Kristianą, tai ir atvedęs jį čia. Bonfilis — senas, prityręs gydytojas, iš tiesų vertas pasitikėjimo, juoba kad yra kilęs iš šito krašto ir atradęs patį šaltinį.

Andermatas gūžtelėjo pečiais ir pareiškė, kad jo žmoną gydysiąs vienas tik daktaras Latonas; markizas sunerimo ir ėmė svarstyti, kaip čia išsipainiojus iš keblios padėties, kad neužsigautų jo rūstusis gydytojas.

Kristiana, prisiminusi brolį, paklausė:

— Ar Gontranas čia?

Tėvas atsakė:

— Taip, jis atvažiavo prieš ketvertą dienų su savo bičiuliu, apie kurį tiek daug mums yra pasakojęs, su ponu Poliu Bretinji. Jie drauge keliauja po Overnę. Aplankė jau Mon Dorą ir Burbulę, o kitos savaitės gale važiuos į Kantalį.

Paskui jis paklausė dukterį, ar po nakties, praleistos traukinyje, ji nenorėtų ligi pusryčių numigti. Ne, ji puikiai pailsėjusi miegamajame vagone; per kokią valandą nusipraustų ir persirengtų, o paskui mielai eitų apžiūrėti kaimo ir gydyklos.

Tėvas ir vyras nuėjo į savo kambarius palaukti, kol ji susiruoš.

Veikiai Kristiana juodu pašaukė, ir visi jie išėjo iš viešbučio. Jinai iš pat karto susižavėjo kaimu, įsigūžusiu tarp medžių giliame slėnyje, kurį, atrodė, iš visų pusių lyg siena juosė aukšti it kalvos kaštonai. Tie šimtamečiai milžinai augo kur pakliuvo — prie vartų, kiemuose, gatvėse. Be to, kone kas žingsnis — fontanai: stūkso galu pastatytas didelis juodas akmuo, jame pragręžta skylutė, o iš jos trykšta skaidri srovė, lanku krintanti į akmeninį tvenkinėlį. Po stora lapijos danga sklydi aštrūs žalumynų ir tvartų kvapai. Overnietės lėtai vaikščioja gatvėmis arba stovi prie savo namų ir verpia — suka mikliais pirštais juodą siūlą, traukdamos vilną iš kuodelio, užkišto už juostos. Visų apytrumpiai, aukščiau liesų kulkšnių, sijonai, mėlynos kojinės, kiklikai su savotiškomis petnešėlėmis, užvilkti ant drobinių marškinių, sausos, gyslotos rankos su kaulėtom plaštakom.

Ūmai netoliese pasigirdo muzika — iš kažkur sklido keistai šokinėjantys garsai. Atrodė, lyg kas suktų seną rylą — išklerusią, dusulingai cypiančią rylą.

Kristiana sušuko:

— Kas gi čia?

Tėvas nusijuokė:

— Tai kazino orkestras. Triukšmas nemažas, o muzikantų — vos keturi.

Ir markizas nuvedė dukterį prie vienos trobos, kur ant kampo buvo prilipdyta raudona afiša su juodom raidėm:

ANVALIO KAZINO

D irektorius p. Petriusas Martelis iš „Odeono “ Šeštadienį, liepos 6

DIDELIS KONCERTAS

Dirigentas — maestras Sen Landri, Konservatorijos laureatas, laimėjęs antrąją premiją. Rojalio partiją groja p. lovelis, pirmasis Konservatorijos laureatas. Fleitos — p. Nuaro, Konservatorijos laureatas. Kontraboso — p. Nikordi, Briuselio Karališkosios akademijos laureatas.

Po koncerto didelis spektaklis

PAKLYDĘ MIŠKE

p. Puentijė vieno veiksmo komedija

Veikėjai:

Pjeras de Lapuentas — p. Petriusas Martelis iš

„Odeono“

Oskaras Levejė — p. Ptinivelis iš „Vodevilio“

Žanas — p. Lapalmas iš Bordo Didžiojo teatro

Fi1ipina — p. Odlen iš „Odeono“

Spektaklio metu orkestrui taip pat diriguos maestras Sen Landri.

Kristiana balsiai skaitė, juokėsi ir stebėjosi.

Tėvas vėl prašneko:

— O, jie tave pralinksmins. Eime pasižiūrėti.

Pasukę dešinėn, įėjo į parką. Ligoniai oriu, lėtu žingsniu vaikštinėjo trimis alėjomis, sustodavo išgerti jiems skirtos stiklinės vandens ir vėl traukdavo tolyn. Kai kurie, sėdėdami ant suolų, braižė kažką smėlyje lazdos ar skėčio galu. Jie nieko nekalbėjo, vargu net ar ką galvojo ir atrodė vos gyvi — tiek buvo apduję, susvaigę nuo stingdančio kurortų nuobodulio. Vien tiktai keisti orkestro garsai virpino šiltą tykų orą; nežinia kaip atsiradę, nežinia iš kur atskridę, jie sklaidėsi po medžių šakomis, ir atrodė, kad tik jie dar išjudina šias niūrias žmogystas.

Kažkas šūktelėjo:

— Kristiana!

Jinai atsigręžė. Tai buvo jos brolis. Jis pribėgo prie sesers, pabučiavo ją, paspaudė ranką Andermatui, tada stvėrė Kristianai už parankės ir nusivedė alėja. Tėvas ir svainis atsiliko.

Broliui ir seseriai netrūko kalbos. Gontranas, aukštas elegantiškas jaunas vyriškis, jukus kaip ir sesuo, judrus kaip ir tėvas, nesirūpino niekuo pasaulyje, tik amžinai suko galvą, iš kur gavus tūkstantį frankų.

— Maniau, kad tu miegi, — sakė jis, — šiaip jau seniai būčiau atėjęs tavęs pabučiuoti. O be to, Polis šįryt vedėsi mane į Turnoelio pilį.

— Koks Polis? A, tai tavo bičiulis!

— Polis Bretinji. Tiesa, tu jo nepažįsti. Šiuo metu jis vonioje.

— Jis serga?

— Ne, bet vis tiek gydosi. Neseniai mat buvo įsimylėjęs.

— Tai jis nori angliarūgštės voniomis — ar gerai pasakiau: angliarūgštės? — išsigydyti nuo meilės?

— Taip, jis daro visa, ką tik aš jam patariu. O, kaip jis buvo sukrėstas! Tai smarkus, pašėlęs vyrukas. Jis vos nenumirė. Norėjo ir ją nužudyti. Jinai — aktorė, žinoma aktorė. Jis ėjo iš proto dėl jos. O ji, savaime aišku, jį apgaudinėjo. Baisi buvo drama. Tada aš jį ir išsivežiau. Dabar jau kiek atsitokėjo, bet vis dar apie ją galvoja.

Sesuo iš pradžių šypsojosi, bet paskui rimtai pasakė:

— Įdomu bus jį pamatyti.

Beje, žodis „meilė“ beveik nieko nesakė jos širdžiai. Kartais ji galvodavo apie ją, panašiai kaip vargeta kad galvoja apie kokį perlų vėrinį ar briliantų diademą: gera būtų gauti tokį daikčiuką, bet, deja, jis prieinamas tiktai kitiems. Kas yra meilė, ji sužinojo iš kelių romanų, kuriuos perskaitė iš dykystės, bet neteikė jai didelės reikšmės. Ji retai tesvajojo ir, būdama ramios natūros, jautėsi laiminga ir patenkinta gyvenimu. Nuo vestuvių praėjo pustrečių metų, bet ji dar nebuvo atbudusi iš jaunų, naivių merginų miego — to širdies, proto ir jausmų miego, kurs kitai moteriai tęsiasi ligi mirties. Gyvenimas atrodė jai paprastas, mielas ir nesudėtingas, ir ji niekad neklausė savęs, kokia jo prasmė ar tikslas. Ji gyveno, ir viskas: miegojo, skoningai rengėsi, juokėsi ir buvo patenkinta! Ko gi jai trūko?