Ги Мопассан - Mont Oriolis

Tai buvo Orioliai, tėvas ir sūnus. Juodu jungė dagtį, o nuo kelio į juos žvelgė smalsuolių minia, kurios priekyje neramiai kibždėjo žemesnė eilė vaikigalių.

Daktaras Onora parinko Kristianai patogią vietelę, ir ji atsisėdo smarkiai plakančia širdimi, tarsi būgštaudama, kad drauge su uola neišlėktų į orą ir visi tie žmonės. Markizas, Andermatas ir Polis Bretinji susėdo ant žolės šalimais, o Gontranas paliko bestovįs. Jis pajuokavo:

— Mielas daktare, jums turbūt kur kas mažiau darbo, negu jūsų kolegoms? Jie va neatėjo į šį nedidelį spektaklį — nesurado nė valandos laiko.

Onora geraširdiškai atsakė:

— Darbo man ne mažiau, tik aš mažiau rūpinuosi savo ligoniais. O be to, aš įsitikinęs, kad ligoniui svarbiau gera nuotaika negu vaistai.

Vylinga jo mina labai patiko Gontranui.

Aukštyn kopė vis nauji žmonės, bendro stalo kaimynai: ponios Paj — motina ir duktė, abi našlės, ponas Monekiu su dukra ir ponas Obri-Pasteras, mažas storulis, šniokščiąs kaip įtrūkęs garo katilas, buvęs kalnakasybos inžinierius, dirbęs Rusijoj ir ten susikrovęs nemažą turtą.

Inžinierius jau buvo susidraugavęs su markizu. Jis taip ilgai ir apdairiai taikėsi, kur čia geriau atsisėdus, kad Kristiana vos nesusijuokė. Gontranas nuėjo pasižiūrėti, kas gi tie kiti smalsuoliai, užkopę jiems pridurmu ant kalvos.

Polis Bretinji rodė Kristianai Andermat tolumoje matomas vietoves. Visų arčiausia buvo Riomas — raudona čerpių stogų dėmė lygumoje; toliau Eneza, Marengas, Lezu — daugybė vos pastebimų kaimelių, kurie atrodė lyg mažos tamsios skylutės ištisinėje žalioje staltiesėje, o ten, toli toli, Forezo kalnų papėdėje, galima įžiūrėti — taip bent jis tikino — Tjerą.

Jis gyvai kalbėjo:

— Pažvelkite va čia, čia, kur aš rodau pirštu. Aš matau, labai gerai matau.

Kristiana nieko nematė, bet nesistebėjo, kad jis mato: apvalių, įdėmių jo akių žvilgsnis buvo aštrus kaip plėšraus paukščio, ir iš tiesų atrodė, kad jis viską regi tolumoje tarsi pro jūreivišką binoklį.

Jis kalbėjo toliau:

— Priešais mus, lygumos viduryje, teka Aljė, bet jo iš čia nematyti. Per toli — bus kokia trisdešimt kilometrų.

Kristiana beveik nė nežiūrėjo ten, kur jis rodė: jos žvilgsnį ir mintis traukė uola. Jinai galvojo, kad šitas didelis akmuo štai netrukus dings kaip nebuvęs, subyrės į dulkes, ir ėmė gailėtis akmens, kaip maža mergytė kad gaili sudužusio žaisliuko. Uola čia stovi nuo seniausių laikų, ji tokia graži ir taip čia tinka. O tuo tarpu abu vyrai, pakilę ant kojų, griebė kastuvus ir įgudusiom žemdirbių rankom skubiai ėmė rausti į krūvą jos papėdėje smulkius akmenis.

Minia palei kelią be paliovos augo ir slinkosi vis artyn — visi norėjo geriau matyti. Vaikiščiai lindo prie abiejų kaimiečių, lakstė ir zujo aplinkui tarytum linksmi šuniukai. Nuo aukštumos, kur sėdėjo Kristiana, tie žmonės atrodė visai mažučiai — lyg spiečius vabaliukų, lyg knibždantis skruzdėlynas. Jinai girdėjo šurmulį, tarpais lengvą, tik pagaunamą, o tarpais gana gyvą, girdėjo duslų gausmą, žmonių riksmus ir bruzdesį, kuris trupėjo ore, tirpo, sklaidėsi it garso dulkės. Ant kalvos minia taip pat vis didėjo: iš kaimo suėję žmonės nusėdo kone visą šlaitą priešais pasmerktąją uolą.

Žiūrovai šūkčiojosi tarpusavy, to paties viešbučio gyventojai, tos pačios klasės ar kastos atstovai rinkosi į atskiras grupes. Visų triukšmingiausias buvo aktorių ir muzikantų būrelis, kuriam vadovavo ir davė toną trupės direktorius Petriusas Martelis iš „Odeono“, šia proga atsisakęs azartiškos biliardo partijos.

Užsismaukęs ant kaktos panamą, užsimetęs ant pečių juodos alpagos švarką, tarp kurio skvernų pūpsojo didelis baltas pilvas, — kaime liemenė jam atrodė nereikalinga, — ūsuotasis aktorius stovėjo didinga vado poza ir rodė, aiškino, komentavo kiekvieną Oriolių judesį. Sustoję aplinkui, jo klausėsi valdiniai: komikas Lapalmas, meilužio vaidmenų atlikėjas Ptinivelis ir muzikantai — maestras Sen Landri, pianistas Žavelis, stambusis fleitistas Nuaro, kontrabosistas Nikordi. Priešais juos sėdėjo trys moterys, jų skėčiai, išskleisti viršum galvų, — baltas, raudonas ir mėlynas, — ryškiai tvaskėjo kaitrios saulės spinduliuose tartum Prancūzijos vėliava. Tai buvo panelė Odlen, jauna aktorė, jos motina — laikinai išnuomota mamytė, anot Gontrano, ir kavinės kasininkė, nuolatinė tų dviejų damų palydovė. Sutaikyti jų skėčius taip, kad jų spalvos sudarytų tautinę vėliavą, sumanė Petriusas Martelis: sezono pradžioje pastebėjęs, jog panelės Odlen ir jos motinos skėčiai — baltas ir mėlynas, jis padovanojo kasininkei raudoną.

Greta jų buvo kita grupė, kuri taip pat traukė visų žvilgsnius ir dėmesį, — tai viešbučių virėjai ir jų parankiniai, iš viso aštuonetas baltai apsirengusių vyrų: mat restoranų šeimininkai, varžydamiesi tarpusavy ir kiekvienas stengdamiesi padaryti kuo geresnį įspūdį svečiams, apvalkstė drobiniais švarkais savo visą personalą, net ir indų plovėjus. Saulė tvieskė į jų plokščias kepuraites, ir tūlas žiūrovas galėjo pagalvoti: ar čia koks neregėtas baltų ulonų štabas, ar kulinarų delegacija?

— Iš kur čia tiek žmonių? — paklausė markizas daktarą Onora. — Nieku būdu nemaniau, kad Anvalyje tiek gyventojų.

— Sutraukė iš visur — iš Šatei Giujono, iš Turnoelio, iš Roš Pradjero, iš Sent Ipolito. Juk apie šitą sprogdinimą jau seniai žmonės kalba plačioje apylinkėje. O ir pats senis Oriolis — tai vietos garsenybė, įžymus, įtakingas žmogus ir, be visa kita, tikras overnietis; jis pralobo, bet pasiliko gyventi kaime, pats dirba, turi gerą galvą, moka spausti ir krauti pinigą, ir amžinai kuria projektus, kaip geriau aprūpinus savo vaikus.

Tuo tarpu grįžo Gontranas, įsijaudinęs, blizgančiom akim, ir pusbalsiu tarė savo bičiuliui:

— Poli, Poli, eime, parodysiu tau dvi gražias merginas. Tiesiog žavingos — pamatysi!

Tas pakėlė galvą ir atsakė:

— Man ir čia gerai, brangusis, aš nesijudinsiu iš vietos.

— Be reikalo. Sakau tau — tikros gražuolės!

Paskui pakėlė balsą:

— Daktare, jūs tikriausiai pasakysite man, kas jos tokios. Dvi mergaitės, aštuoniolikos ar devyniolikos metų, brunetės, iš pažiūros — vietinės panelės, tik apdaras juokingas — juodos šilkinės suknios siaurutėmis rankovėmis, sakytum vienuolių jupos...

Daktaras Onora pertarė:

— Man jau aišku. Tai Oriolio dukterys, iš tiesų dailios mergytės, išauklėtos Klermono „Juodųjų vienuolių“ pensione. Na, tiedvi gaus gerus vyrus... Tai tipiškos mūsų krašto merginos, puikios overniečių padermės atstovės. Juk aš overnietis, markize. Aš parodysiu jums tas mielas mergytes...

Gontranas nutraukė jo kalbą kandžiu klausimu:

— Ar ne jūs, daktare, Oriolių šeimos gydytojas?

Šis suprato vylingą užuominą ir linksmai nusijuokė:

— Žinoma!

— Kaipgi jūs išsikovojote šito lobingo paciento pasitikėjimą? — neatlyžo Gontranas.

— Liepiau jam gerti kuo daugiau gero vyno.

Ir daktaras ėmė pasakoti apie Oriolių šeimą. Jisai pats — tolimas jų giminaitis ir seniai juos pažįsta. Tėvas, senasis Oriolis, — didelis keistuolis; jis ypač didžiuojasi savo vynu ir turi užveisęs specialų vynuogyną, kurio derlius skiriamas tik šeimai ir svečiams. Kai kuriais metais statines su vynu, išspaustu iš tų rinktinių vynuogių, jie gan lengvai ištuština, bet būna metų, kada atrodo, jog tam vynui nė galo nebus. Gegužės ar birželio mėnesį, pamatęs, kad vyno dar tiek daug, jog vargu ar pavyks išgerti, tėvas ima raginti savo dičkį sūnų, Milžiną, nuolat kartodamas: Na, vaike, reikia baigti“. Ir juodu per kiauras dienas, nuo ryto lig vakaro, litrais maukia raudonąjį vyną. Kai susėda prie stalo, seniokas bent dvidešimt kartų lenkia ąsotį prie sūnaus stiklinės, rimta mina sakydamas: „Reikia baigti“. Alkoholis kaitina jam kraują, neduoda miegoti, tad jis keliasi naktį, apsimauna kelnes, užsidega žibintuvą, pasibudina Milžiną, ir abu, pasiėmę iš spintelės po duonos kriaukšlę, eina rūsin; čia prisileidžia stiklines tiesiai iš statinės ir, užsikąsdami duona, pamarkinta vyne, traukia tol, kol pilvai ima kliunksėti. Tada tėvas barbena į gaudžiančius statinės šonus ir klausosi, kiekgi nuslūgo viduje skystis.