Ги Мопассан - Mont Oriolis

Daktaras Bonfilis pareiškė, kad Anvalio šaltinių vanduo — visagalis, ir tuojau pat ėmėsi rašyti paskyrimus.

Daktaro Bonfilio paskyrimai atrodė grėsmingai — tai buvo nelyginant kaltinamieji aktai.

Jis išdėstydavo juos dideliame baltame liniuoto popieriaus lakšte atskirais paragrafais, kurių kiekvienam tekdavo po dvi ar tris eilutes, parašytas įnirtingu braižu, smailiakampėmis, aukštyn stirksančiomis raidėmis.

Vieni po kitų, išsirikiavę nuožmiomis eilėmis, čia ėjo milteliai, mikstūros, piliulės, kuriuos reikėjo vartoti tai rytą, nevalgius, tai dieną ar vakare. Ir skaitant atrodė, lyg ten būtų parašyta:

„Kadangi p. X serga chroniška, nepagydoma ir mirtina liga, jis privalo vartoti:

1) chinino sulfatą, nuo kurio jis apkurs ir neteks atminties;

2) kalio bromidą, nuo kurio jam suges skrandis, nusilps protinės galios, odą išbers spuogai, o iš burnos eis dvokiantis kvapas;

3) kalio jodidą, nuo kurio jam išseks visos vidaus sekrecijos liaukos, reikalingos tiek smegenų, tiek ir kitų organų veiklai, ir jis pamažu virs visišku paliegėliu ir silpnapročiu;

4) natrio salicilatą, kurio gydomosios savybės dar neištirtos, bet nuo kurio ligonį veikiausiai netrukus ištiks staigi mirtis.

O be viso to, dar chloralį, kuris sumaišo protą, ir beladoną, kuri aptemdo regėjimą, drauge su visokiais augalų nuovirais bei mineraliniais junginiais, gadinančiais kraują, ardančiais organus, tirpdančiais kaulus ir pagaliau numarinančiais tuos, kurių nenugalavo liga“.

Rašė jis ilgai, ir vienoj, ir kitoj lakšto pusėj, ir galiausiai padėjo parašą nelyginant teisėjas, tvirtinąs mirties nuosprendį.

Kristiana, sėdėdama priešais, žiūrėjo į daktarą, ir jos lūpų kampučiai virpėjo nuo tramdomo juoko.

Kai jis žemai nusilenkęs išėjo, jinai griebė primargintą popierių, suglamžė jį, metė į židinį ir pagaliau linksmai nusijuokė.

— Ak, tėti, kurgi tu atkasei šitą senieną? Juk tai kažkoks kaimo pirklys!.. O, tik tu ir tegalėjai surasti daktarą iš praeito šimtmečio!.. Na ir juokingas jis... ir nešvarus... fi, koks nešvarus... Kaip sau norite, jis bus suteršęs mano plunksnakotį...

Durys atsivėrė, pasigirdo Andermato balsas: „Prašom, daktare“, ir įėjo daktaras Latonas. Tiesus, lieknas, korektiškas, neaiškaus amžiaus, elegantiškai apsirengęs, nešinas šilkiniu cilindru, ypač mėgstamu gydytojų, praktikuojančių Overnės kurortuose, šis skustaveidis paryžietis gydytojas panėšėjo į vasaroj antį aktorių.

Suglumęs markizas nežinojo, nei ką sakyti, nei kaip elgtis, o jo duktė prisidengė burną nosinaite ir apsimetė kosinti, kad nenusikvatotų tiesiai į veidą naujajam svečiui. O šis laisvai nusilenkė Kristianai ir atsisėdo į krėslą, kurį jinai be žodžių parodė. Andermatas, įėjęs drauge su juo, ėmė pasakoti su visom išgalėm apie žmonos sveikatos būklę, apie jos negalavimus ir jų simptomus, išdėstė, ką mano Paryžiaus gydytojai, į kuriuos jie kreipėsi, o paskui pareiškė ir savo nuomonę, kurią tvirtai argumentavo, berdamas mediciniškus terminus.

Tai buvo visai dar jaunas vyriškis, žydas, stambus verteiva. Vertėsi jis kuo pakliuvo, o kadangi turėjo stebėtinai vinklų protą, greitą nuovoką ir neklystančią orientaciją, viskas jam puikiai klojosi. Buvo neaukštas, pagal savo ūgį jau kiek per storas, kakta pliktelėjusi, skruostai putlūs kaip vaiko, rankutės riebios, kojos trumpos; veidas jo buvo skaistus, bet atrodė nesveikas, ir kalbėjo jis neįtikėtinai lengvai.

Markizo de Ravenelio dukrą jis vedė iš išskaičiavimo, trokšdamas prasigauti su savo spekuliacijomis į tuos visuomenės sluoksnius, kuriems pats nepriklausė. Beje, markizas turėjo apie trisdešimt tūkstančių frankų metinių pajamų ir tiktai du vaikus, o Andermato turtas prieš vedybas, kai jam dar nebuvo nė trisdešimties metų, siekė penketą ar šešetą milijonų ir veikiai turėjo išaugti ligi dešimties ar dvylikos, — dirva tokiam derliui buvo jau parengta. Ponas de Ravenelis, žmogus neryžtingas, silpnabūdis, nepastovus ir bevalis, iš pradžių su pasipiktinimu atmetė pasiūlymą susigiminiuoti su žydų šeima: jis negalėjo nė pagalvoti, kad jo duktė kada nors taps izraelito žmona; pusę metų jis spyrėsi, bet galiausiai neatlaikė pinigų maišo spaudimo ir sutiko su sąlyga, kad vaikai bus auklėjami katalikiškai.

Tačiau visos viltys susilaukti vaikų iki šiol tebebuvo tuščios. Ir šit markizas, kuris jau prieš dvejetą metų susižavėjo Anvalio šaltiniais, prisiminė, kad daktaras Bonfilis savo brošiūroje žada pagydyti ir nevaisingumą.

Taigi jis pasikvietė dukterį, ir žentas pats ją čia atlydėjo, norėdamas padėti jai įsikurti ir, kaip patarė jo gydytojas Paryžiuje, pavesti daktaro Latono globai. Vos tik atvažiavęs, Andermatas tuojau pat susirado daktarą ir dabar išsamiai dėstė jam visus pastebėtus žmonos negalių simptomus. Baigdamas priminė, jog didžiausia jam baimė — netekti paskutinės vilties tapti tėvu.

Daktaras Latonas leido jam išsišnekėti, paskui kreipėsi į jaunąją pacientę:

— Gal jūs turite ką pridurti, ponia?

Ji atsakė rimtai:

— Ne, pone, nieko.

Jis tarė:

— Jeigu taip, tai paprašysiu jus štai ko: malonėkite nusirengti kelioninius rūbus, nusiimti korsetą ir užsivilkti vien tiktai baltą, visiškai baltą peniuarą.

Pamatęs, kad ji nustebo, daktaras gyvai ėmė aiškinti savo sistemą:

— Dievaži, ponia, tai visai paprastas dalykas. Anksčiau vyravo įsitikinimas, kad visų ligų priežastis — sugedęs kraujas arba kokia organiška yda, o dabar mes galvojame labai paprastai: daugeliu atvejų, konkrečiai ir jūsų, tie neaiškūs negalavimai, kuriais jūs skundžiatės, ir net sunkios, labai sunkios, mirtinos ligos gali kilti vien iš to, kad kuris nors organas dėl veikiai atrandamų priežasčių nenormaliai išsiplečia ir tuo susilpnina gretimus organus, sutrikdo harmoniją bei pusiausvyrą žmogaus kūne, išmuša iš vėžių arba sustabdo jo funkcijas, suvaržo visų kitų organų veiklą.

Jeigu, sakysim, žmogui išpūstas skrandis, lengvai gali susidaryti įspūdis, kad jis serga širdies liga: suspausta, nebegalėdama laisvai judėti, širdis ima daužytis, plaka neritmingai, kartais net su pertrūkiais. Kepenų arba kai kurių liaukų padidėjimas gali labai pakenkti organizmui, bet nepastabus gydytojas ieškos negalavimo priežasčių visai kitur.

Taigi visų pirmiausia turime nustatyti, ar visi ligonio organai yra reikiamo dydžio ir savo vietoje. Žmogaus sveikatą gali pakirsti net ir menkas nenormalumas. Todėl, ponia, jums leidus, aš kuo rūpestingiausiai jus apžiūrėsiu ir nubrėšiu ant peniuaro jūsų organų padėtį, ribas ir dydį.

Pasidėjęs cilindrą ant kėdės, daktaras kalbėjo laisvai ir su įkarščiu. Kai plati jo burna žiodavosi, dvi stambios raukšlės skustuose veiduose dar pagilėdavo, ir jis atrodydavo bent kiek panašus į dvasininką.

Andermatas susižavėjęs sušuko:

— Šit kaip! Koks įžvalgumas! Nuostabu. Labai naujoviška, labai modernu.

„Labai modernu“, — jo lūpose tai buvo didžiausias pagyrimas.

Kristianai visa tai atrodė be galo juokinga; ji pakilo ir nuėjo į savo kambarį, o po valandėlės grįžo su baltu peniuaru.

Gydytojas paprašė ją atsigulti ant kanapos, išsitraukė iš kišenės pieštuką su trimis grafitais — juodu, raudonu ir mėlynu — ir ėmė barkšnoti ir klausyti savo naująją pacientę, kiekvieną ištirtą organą žymėdamas ant peniuaro lengvais įvairių spalvų brūkšniais.

Kai jis taip pasidarbavo ketvirtį valandos, Kristiana liko panaši į žemėlapį su nubrėžtomis žemynų, jūrų, pusiasalių ribomis, valstybių sienomis, upėmis bei miestais, taip pat su visų tų geografinių objektų pavadinimais, nes palei kiekvieną skiriamąją liniją daktaras parašė du ar tris lotyniškus žodžius, tesuprantamus jam vienam.