Ги Мопассан - Mont Oriolis

Priešininko priblokštas, senis nuleido rankas, bet jo pyktis nė kiek neatlėgo, ir jis niurzgėjo:

— Aha, matai! Suviliojęs dukterį, dar, žiūrėk, ir į pinigus gviešiasi. Sukčius prrrakeiktas...

Ir visa, kas gulėjo seniui ant širdies, išsiveržė aitrių žodžių srautu. Jis negalėjo nusiraminti, kad pažadėjo vyresniajai atiduoti vynuogynus ir kad juos susigrobs šitie paryžiečiai. Jis jau numanė, kad Gontranas — plikšis, o Andermatas apgavikas, ir, pamiršęs, kiek turto netikėtai prigyveno bankininko dėka, liejo dabar tulžį ir ilgai kauptą pagiežą ant visų tų nevidonų, neduodančių jam ramiai miegoti.

Galėjai pagalvoti, kad Andermatas su savo giminaičiais ir draugais kas naktį ateina jo plėšti, vagia jo žemes, jo šaltinius, jo dukteris.

Ir senis svaidė šituos priekaištus Poliui tiesiai į veidą, rėkdamas, kad ir jis kėsinąsis į jo gerą, kad jis toks pat sukčius kaip visi ir kad jam rūpi ne tiek Šarlota, kiek jos žemė.

Netekęs kantrybės, Polis pasilenkė jam prie ausies ir sušuko:

— Bet juk aš turtingesnis už jus, senas asile, kad jus velniai parautų! Aš pats galiu duoti jums pinigų...

Senis nutilęs sukluso, nors ir netikėdamas Polio žodžiais, o paskui vėl pradėjo plūstis, tik jau ramesniu balsu.

Polis ginčijosi, aiškinosi ir, manydamas, kad netikėtas įkliuvimas, dėl kurio jis vienas tėra kaltas, galutinai surišo jam rankas, pareiškė, jog vesiąs Šarlotą be jokios dalies.

Senis Oriolis purtė galvą, dėjosi negirdįs ir nesuprantąs, klausė ir klausė to paties kelis kartus. Jam vis atrodė, kad Polis — perėjūnas, neturįs nė skatiko.

Pagaliau Bretinji neištvėręs suriko jam tiesiai į ausį:

— Betgi mano metinės pajamos — daugiau kaip šimtas dvidešimt tūkstančių frankų, senas gvėra! Girdite? Mano kapitalas — trys milijonai!

Oriolis iškart paklausė:

— Ar jūs tą parašysite ant popieriaus?

— Žinoma, parašysiu!

— Ir pasirašysite?

— Žinoma, pasirašysiu!

— Ant žyminio popieriaus?

— Žinoma, ant žyminio!

Senis žengė prie spintos, atidarė ją, ištraukė du lakštus popieriaus su valstybės herbu, susirado įsipareigojimą, kurį prieš keletą dienų paėmė iš jo Andermatas, ir pagal jį surašė keisčiausią vedybinį pasižadėjimą su garantija, kad jaunikio turtas — trys milijonai. Po raštu Bretinji turėjo padėti savo parašą.

Kai Polis pagaliau išėjo, jam pasirodė, kad visas pasaulis apvirtęs aukštyn kojomis. Jis — sužadėtinis! Taip jau išėjo, taip klastingai susiklojo aplinkybės, kad jau nebuvo kito kelio, nors nei jis, nei ji apie tai negalvojo. Jis sumurmėjo: „Kas per kvailystė!“ Paskui tarė: „O gal ir ne? Geresnę žmoną vargu ar berasčiau, nors visą pasaulį išieškočiau“. Ir širdies gilumoje apsidžiaugė, kad lemtis jam užtaisė tokius spąstus.

VI

Kitą dieną iš pat ryto Andermatą užgriuvo nelaimės. Atėjęs į gydyklą, jis patyrė, kad naktį viešbutyje „Splendid“ nuo apopleksijos mirė Obri-Pasteras. Nekalbant jau apie tai, kad inžinierius buvo labai jam naudingas tiek savo žiniomis, tiek nesavanaudišku uolumu ir meile Mont Orioliui, kurį laikė mažne savo kūdikiu, buvo labai nemalonu, kad ligonis, atvykęs gydytis nuo pilnakraujystės, gresiančios apopleksija, mirė kaip tik nuo kraujo išsiliejimo pačiam vidury gydymo, pačiam vidury sezono, dabar, kada kurortas jau stovi ant suklestėjimo slenksčio.

Bankininkas nervingai vaikščiojo iš kampo į kampą vyriausiojo gydytojo kabinete ir susirūpinęs laukė daktaro Latono: viešai reikėjo paskelbti, kad šios mirties priežastis visai kita — nelaimingas atsitikimas, kritimas, neatsargumas, aneurizmos trūkimas; medicininė išvada apie mirtį turėjo būti sudaryta kuo atsargiau, kad niekam nekiltų jokio įtarimo, nuo ko iš tikrųjų mirė ligonis.

Staiga įbėgo vyriausiasis gydytojas, išblyškęs, susijaudinęs, ir, nespėjęs nė uždaryti durų, paklausė:

— Girdėjote liūdną naujieną?

— Kad mirė Obri-Pasteras?

— Oi, ne! Daktaras Mazelis pabėgo su profesoriaus Klošo dukteria.

Andermatui šiurpuliai nubėgo per kūną.

— Kaip?.. Ką jūs sakote?..

— Taip, pone direktoriau, baisi katastrofa! Krachas!..

Jis atsisėdo, nusišluostė kaktą, paskui papasakojo visą, ką girdėjo iš Petriuso Martelio, sužinojusio apie įvykį iš paties profesoriaus kamerdinerio.

Mazelis labai uoliai asistavo rudaplaukei gražuolei, agniai koketei ir vėjavaikei, neseniai palaidojusiai pirmąjį vyrą, mirusį džiova, kurią jis gavo, pasak žmonių, nuo per daug karštos abipusės meilės. Tačiau ponas Klošas pramatė italo avantiūristo planus ir, kartą užtikęs jį klūpantį prie dukters kojų, be ceremonijų išvijo, bijodamas, kad jis netaptų jo antruoju žentu.

Mazelis, išvarytas pro duris, veikiai sugrįžo atgal pro langą šilkinėm įsimylėjėlių kopėčiom. Buvo dvi gandų versijos. Pagal pirmąją italas sugebėjęs pasiekti, kad profesoriaus dukra visiškai netektų galvos iš meilės ir pavydo; pagal antrąją jis ir toliau slapčia susitikinėjęs su ja, bet dėl akių sukęsis ir prie kitos moters; pagaliau, kai iš meilužės patyręs, jog profesoriaus valia nepalaužiama, jis šiąnakt ją pagrobęs, na, o po tokio skandalo vedybos, žinoma, neišvengiamos.

Andermatas pritrenktas nesiliovė žingsniavęs po kambarį; daktaras Latonas pakilo, atsirėmė nugara į židinį ir sušuko:

— Ir šitaip pasielgė gydytojas... daktaras!.. Jokios savigarbos!..

Andermatas nusiminęs galvojo apie įvykio pasekmes, klasifikavo jas, vertino ir pagaliau suvedė balansą:

1. Nemalonūs gandai pasklis po aplinkinius kurortus, pasieks Paryžių. Antra vertus, šį pagrobimą tikriausiai galima panaudoti reklamai — reikia tik bent kiek sumanumo. Paduok į populiariuosius laikraščius keliolika gražiai suredaguotų žinučių, ir publikos dėmesys iškart nukryps į Mont Oriolį.

2. Profesoriaus Klošo išvykimas — neįkainojamas nuostolis.

3. Kunigaikščio ir kunigaikštienės de Ramasų-Aldavarų išvykimas — kitas neišvengiamas ir neatitaisomas nuostolis.

Apskritai daktaras Latonas sakė tiesą: baisi katastrofa.

Bankininkas pasigręžė į daktarą:

— Jūs turite dabar pat nueiti į viešbutį „Splenaid“ ir surašyti aktą dėl Obri-Pastero mirties. Suredaguokite jį taip, kad niekas neįtartų, jog buvo kraujo išsiliejimas.

Daktaras Latonas griebė skrybėlę ir jau buvo beeinąs, tačiau prie durų vėl sustojo.

— Beje, girdėjau dar vieną naujieną. Ar tiesa, kad jūsų bičiulis Polis Bretinji veda Šarlotą Oriol?

Andermatas krūptelėjo iš netikėtumo.

— Bretinji? Negali būti!.. Kas jums sakė?..

— Ogi kas daugiau, jei ne Petriusas Martelis. Jam pasigyręs pats senis Oriolis.

— Senis Oriolis?

— Taip, senis Oriolis. Jis tvirtinęs, kad būsimasis žentas turįs tris milijonus.

Viljamas nežinojo, ką ir begalvoti. Jis sumurmėjo:

— Po teisybei, čia nieko nuostabaus: pastaruoju metu jis aiškiai prie jos gretinosi... Bet jei taip... tai visa kalva mūsų... visa kalva!.. Na, turiu kuo greičiausiai viską pats sužinoti.

Ir jis išėjo įkandin daktaro, kad iki pusryčių dar suspėtų pasikalbėti su Poliu.

Vos tik jis grįžo į viešbutį, jam pranešė, kad žmona bent keletą kartų prašiusi jį pakviesti. Kristiana, dar neatsikėlusi iš lovos, kalbėjosi su tėvu ir broliu, kuris išsiblaškęs greitomis sklaidė laikraščius.

Jautėsi ji blogai, labai blogai, visą laiką nerimo ir gąstavo, pati nežinodama ko. Negana to, prieš keletą dienų jai šovė į galvą ir dabar nedavė ramybės viena mintis, nėščios moters kaprizas: ji troško pasitarti su daktaru Bleku. Girdėdama, kaip visi aplinkui šaiposi iš daktaro Latono, jinai prarado bet kokį pasitikėjimą juo ir panoro išgirsti, ką pasakys kitas daktaras — būtent daktaras Blekas, kurio šlovė kas dieną augo. Nuo ryto lig vakaro ją persekiojo baimės, visokiausios baimės ir manijos, kamuojančios moteris paskutiniais nėštumo mėnesiais. Užpraeitą naktį ji sapnavo negerą sapną, ir dabar jai vaidenosi, kad kūdikio padėtis nenormali, kad dėl to ji negalėsianti pagimdyti ir būsiąs reikalingas cezario pjūvis. Ir vaizdavosi, kaip bus daroma ta operacija. Šit ji guli aukštielninka perskrostu pilvu, lova — vieno kraujo, ir nuo jos nuneša kažkokį raudoną gumulėlį — jis nejuda, nerėkia, jis negyvas. Kas dešimtį minučių ji užsimerkdavo ir vėl matydavo tą patį reginį, vėl atsiduodavo skausmingai, baisiai kančiai. Ir štai išsigalvojo, kad vienas tik daktaras Blekas galįs pasakyti jai teisybę, ir pareikalavo kuo greičiau jį atvesti, kad jis tučtuojau, tučtuojau ją apžiūrėtų!