Ги Мопассан - Mont Oriolis

Šarlota atgavo gerą nuotaiką, bet savotiškai pasikeitė, paliko tarsi vylingesnė, įžvalgesnė, jos šypsena buvo nebe tokia nuoširdi, žvilgsnis nebe toks giedras. Atrodė, kad Gontrano atsimetimas ją daug ko pamokė, jinai įgavo patyrimo, pasidarė lankstesnė, pasirengė naujiems nusivylimams. Ji laisvai, vinkliai manevravo tarp dviejų garbintojų, vienam ir kitam sakė tai, ką derėjo sakyti, kad juodu nesusikirstų tarpusavy ir neturėtų pagrindo spėti, jog vienas katras jai patinka labiau negu kitas, su Poliu šaipėsi iš Mazelio, su Mazeliu — iš Polio ir, teikdama abiem lygias teises ir galimybes kovoje, regis, nė nemanė rimtai žiūrėti nė į vieną iš juodviejų. Tačiau, šitaip laviruodama, laikėsi anaiptol ne kaip koketė, o kaip mokinukė, mėgstanti krėsti nekaltas šelmystes, kurios kartais taip pritinka jaunutėms merginoms.

Ir šit staiga pasirodė, kad Mazelis ima viršų. Jis lyg ir labiau suartėjo su Šarlota, tarp jų sakytum atsirado kažkokia slapta dermė. Kalbėdamas su ja, Mazelis žaisdavo jos skėčiu arba suknelės kaspinu, o Polis, tardamas, kad jo varžovas tuo nori apreikšti savo moralinę teisę į merginą, tiek įdūkdavo, kad vos ištverdavo neskėlęs italui per ausį.

Kartą Oriolių namuose, kalbėdamasis su Luiza ir Gontranu ir drauge viena akimi sekdamas Mazelį, tyliai kažką pasakojantį šypsančiai Šarlotai, Bretinji staiga pamatė, kad mergaitė visa smarkiai nukaito ir smarkiai sumišo. Nebebuvo jokios abejonės, kad gražuolis daktaras prašneko apie meilę. Ji nuleido akis ir liovėsi šypsotis, bet įdėmiai klausėsi. Polis, pajutęs, kad jo siutas gali bemat prasiveržti, tarė Gontranui:

— Būk geras, einam su manimi valandėlę į kiemą.

Grafas atsiprašė sužadėtinę ir drauge su bičiuliu išėjo iš kambario.

Lauke Polis karštai tarė:

— Mano mielas, reikia žūt būt sutrukdyti niekšui italui suvilioti tą bejėgę mergytę.

— Ką gi aš turėčiau daryti?

— Perspėk ją, pasakyk, kad tai avantiūristas.

— Ė, brangusis, tai manęs neliečia.

— Bet juk ji bus tavo svainė.

— Taip, bet, man regis, dar nėra jokio pagrindo manyti, kad Mazelis turėtų kokių nedorų tikslų. Jis lygiai toks pat meilus ir kitoms moterims, bet dar nė karto nėra padaręs ar pasakęs ką nors tokio, kas labai būtų smerktina.

— Na gerai, jei tu nenori to imtis, imsiuosi aš pats, nors, aiškus dalykas, tai mane kur kas mažiau liečia negu tave.

— Tai tu myli Šarlotą?

— Aš?.. Ne... Bet aš kiaurai permatau to nenaudėlio machinacijas.

— Brangusis, tokie dalykai labai opūs, ir vargu ar tau dera kištis... juoba kad tu... nemyli Šarlotos...

— Žinoma, nemyliu... bet negaliu pakęsti tokių pašlemėkų...

— Tai gal pasakytum, ką ketini daryti?

— Duoti tam šunsnukiui per ausį.

— Puiku, tai geriausias būdas sužadinti jos meilę, bet ne tau, o jam. Judu kausitės, ir vis tiek — ar tu jį sužeisi, ar jis tave, didvyris jos akyse bus jis, o ne tu.

— O ką tu darytum?

— Tavim dėtas?

— Manim dėtas.

— Draugiškai pasikalbėčiau su mažyte. Ji labai tavim pasitiki. Na ir pasakyčiau jai trumpai ir aiškiai, kas per žmonės šitie visuomenės atmatos. Tu jau sugebėsi jai tą išdėstyti — juk moki kalbėti su užsidegimu. Aš duočiau jai suprasti, pirma, kodėl jis pritapo prie ispanės, antra, kodėl jis mėgino atakuoti profesoriaus Klošo dukterį, ir trečia, kodėl, patyręs ten pralaimėjimą, bando galų gale pavilioti panelę Šarlotą Oriol.

— Bet kodėl tu pats nenori jai to pasakyti, — juk greitai būsi jos svainis?

— Todėl, kad... todėl, kad... po viso to, kas įvyko tarp mūsų... aš negaliu... supranti?..

— Tas tiesa. Aš pats su ja pakalbėsiu.

— Gal nori dabar pat susitikti su ja prie keturių akių?

— Žinoma, noriu.

— Gerai, tai pavaikštinėk dar kokią dešimt minučių, aš išsivesiu Luizą ir Mazelį, ir tu grįžęs rasi Šarlotą vieną.

Polis Bretinji nužingsniavo Anvalio tarpeklio linkui, svarstydamas, kaip reikėtų pradėti šitą keblų pokalbį.

Jis iš tikrųjų rado Šarlotą vieną vėsioje, išbaltintoje tėvo namų svetainėje ir, atsisėdęs greta jos, tarė:

— Tai aš, panele, prašiau Gontraną išvesti Luizą ir daktarą, kad mes paliktume vienu du.

Ji pažvelgė į jį giedromis akimis:

— Kodėl gi?

— O, nemanykite, kad aš ketinu linksminti jus itališkomis banalybėmis, — ne, aš noriu pakalbėti su jumis kaip draugas, nuoširdus, atsidavęs draugas. Noriu jums duoti vieną patarimą.

— Aš klausau.

Jis pradėjo kalbą iš tolo, priminė savo patyrimą ir jos nepatyrimą, paskui santūriai, bet nedviprasmiškai, ėmė pasakoti apie avantiūristus, kurie bastosi ieškodami laimės, kėsinasi į naivių dorų žmonių, vyrų ir moterų, pinigines ir širdis ir su profesionaliu mitrumu juos išnaudoja.

Šarlota pablyško ir rimtai, dėmesingai klausėsi.

— Nežinau, ar gerai aš jus suprantu, — tarė jinai. — Jūs turite kažką galvoje — ką gi būtent?

— Daktarą Mazelį.

Ji nuleido akis ir valandėlę tylėjo, paskui tarė netvirtu balsu:

— Kadangi jūs man atviras, tai ir aš būsiu atvira. Nuo to laiko... nuo to laiko, kai... kai mano sesuo susižadėjo su grafu, aš jau... aš jau nebe tokia kvaila kaip anksčiau! Tai va, aš ir pati jau numaniau, ko jis nori... ir patyliukais iš jo juokiausi.

Ji pakėlė galvą, ir jos šypsenoje, vylingame jos žvilgsnyje, riestoje nosytėje, drėgname dantų žvilgesyje tarp lūpų buvo tiek grakštaus žavesio, tiek valiūkiško linksmumo, tiek mielo šelmiškumo, jog Polį staiga pagavo tasai audringas polėkis, kuris jį, aistros apsvaigintą, visados parklupdydavo prie naujos mylimosios kojų. Širdis jam tirpo iš džiaugsmo: Mazelis nėra jos išrinktasis! Vadinasi, nugalėjo jis!

Polis paklausė:

— Tai jūs jo nemylite?

— Ko? Mazelio?

— Taip.

Šarlota pažvelgė į jį tokiom liūdnom akim, kad jis pasijuto sukrėstas ir maldaujančiu balsu tyliai paklausė:

— Ir... nemylite... nieko?

Ji atsakė, nuleidusi akis:

— Nežinau... Aš myliu tuos, kurie myli mane.

Omai sugriebęs abi mergaitės rankas, jis berte apibėrė jas bučiniais. Tai buvo vienas iš tų aistringo įkarščio momentų, kada žmogus netenka galvos, kada žodžiai ateina į lūpas ne iš aptemusio proto, o veikiau iš įjaudinto kraujo.

— Aš, aš myliu jus, mano brangioji Šarlota! — šnibždėjo jis. — Aš myliu jus!

Ji greitai ištraukė vieną ranką ir, pridengusi jam burną, pratarė:

— Tylėkite... Būkit malonus, tylėkite!.. Man bus per daug skaudu, jei pasirodys, kad ir čia melas.

Jinai pakilo; jis atsistojo, apglėbė ją ir karštai pabučiavo.

Netikėtai suklabėjo durys, ir juodu atšoko nuo vienas kito. Į juodu žiūrėjo suglumęs senis Oriolis. Staiga jis suriko:

— Ak, šššėtonas!.. Ak, šššėtonas prrrakeiktas!..

Šarlota išbėgo, vyrai pasiliko vienudu.

Stojo nejauki tyla. Polis atsitokęs bandė aiškinti:

— Dieve mano... aš, pone... iš tikrųjų... pasielgiau kaip...

Bet senis jo nesiklausė; užsidegęs baisingu pykčiu, jis žengė sugniaužtais kumščiais prie Polio, švokšdamas:

— Ak, šššėtonas prakeiktas...

Priėjęs visai arti, jis griebė abiem rankom, kietom, nuo kauptuko surumbėjusiom rankom Poliui už pakarpos.

Tačiau Polis, taip pat aukštas ir stiprus, o be to, dar ir vikrus, kaip nuolat sportuojantis jaunas vyras, vienu matu išsinėrė iš overniečio glėbio, prirėmė jį prie sienos ir tarė:

— Dėde Orioli, paklausykite. Mums nėra ko muštis, verčiau susitarkime. Aš pabučiavau jūsų dukterį, tas tiesa... Bet prisiekiu jums, tai buvo pirmas kartas... ir dar prisiekiu, kad ketinu ją vesti.