Ги Мопассан - Mont Oriolis

Kristiana nerimavo, kad mato Polį taip retai, ir įkyriai kamantinėjo, kurgi jis leidžia laiką; jis kūrė visokiausias istorijas, o jinai atidžiai jų klausėsi, mėgindama atspėti, ar tik jis nesižavi kita moterim. Jausdamasi bejėgė jį sulaikyti ir įžiebti jam nors kibirkštėlę tos meilės, kuri degino ją pačią, jausdamasi fiziškai bejėgė jį sužavėti, jam atsiduoti, vėl susigrąžinti aistringomis glamonėmis, jeigu jau nebeįmanoma jo palenkti širdies meile, ji baiminosi visko, nė pati nežinodama, ko iš tikrųjų turėtų bijoti.

Tačiau kažkoks vidaus balsas jai kuždėjo, kad viršum jos pakibo pavojus, baisus, nesuvokiamas pavojus. Ir ją graužė tuščias pavydas: ji pavyduliavo visoms moterims, netgi toms, kurias matė einant pro langą, jeigu tik jos atrodė žavingos, pavyduliavo net nežinodama, ar Bretinji nors kartą yra su jomis kalbėjęsis.

Šit jinai klausia jį:

— Ar jūs pastebėjote labai dailią, gana aukštą brunetę, matyt, neseniai atvažiavusią, — aš ją tik šiandien pamačiau einant pro šalį?

Jeigu jis atsako: „Ne, aš jos nepažįstu“, jai kyla įtarimas, kad jis meluoja, ir ji sako blykšdama:

— Kaip jūs galėjote jos nepastebėti? Ji tokia graži!

Jis stebisi jos atkaklumu.

— Garbės žodis, aš su ja nesu nė karto susitikęs. Pasistengsiu ją pamatyti.

Ir ji galvoja: „Žinoma, tai ta pati“. O kartais ji visiškai neabejoja, kad jis turi čia slaptą meilužę, kad atsikvietė čia savo mylimąją, gal tą pačią artistę. Ir klausinėja tėvą, brolį ir vyrą apie visas jaunas ir patrauklias moteris, atvykusias į Anvalį.

Jeigu ji galėtų vaikščioti, pati jį susirasti ir pasekti, jai būtų bent kiek ramiau, ji nekentėtų taip baisiai, kaip kenčia dabar, per dienas gulinėdama šezlonge. Ir kai ji kalba su Poliu, jau vien tik skausmingas jos balso tonas jį erzina: kokia įkyri beviltiškai žuvusi meilė!

Ramiai jis gali kalbėti su ja tik apie vieną dalyką — apie artėjančias Gontrano vedybas: jis tada be baimės taria Šarlotos vardą ir balsiai apie ją galvoja. Kristiana taip pat sako tą vardą, žavisi mergaitės išvaizda, giria jos charakterį, gailisi jos, kremtasi, kad brolis jos atsižadėjo, linki, kad koks geras, kilnus vyriškis ją suprastų, pamiltų ir vestų, Poliui jos kalba glosto širdį, kelia nenusakomą, paslaptingą malonumą.

Jis pritaria:

— Taip, taip! Gontranas padarė kvailystę. Ta mergytė iš tikrųjų miela.

Kristiana, nieko neįtardama, kartoja:

— Be galo miela. Auksas, ne mergaitė! Tiesiog tobulybė.

Niekados jai nė į galvą neateina, kad toks žmogus kaip Polis galėtų įsimylėti jauną mergytę ir ją vesti. Pavojingos jai atrodė tik jo meilužės.

Iš tiesų keista žmogaus širdis: Šarlotai skirti liaupsinimo žodžiai, pasakyti Kristianos, Poliui įgauna ypatingą reikšmę; jie dar labiau kursto meilę, kaitina jo aistrą, apgaubia merginą viliojančia žavesio aureole.

Bet štai vieną dieną, užėję pas ponią Onora pasimatyti su mergaitėmis, Polis su Gontranu rado svetainėje daktarą Mazelį, kuris jautėsi čia kaip namie.

Jis ištiesė į juodu rankas, šypsodamas savo itališka šypsena, visiems bylojančia, jog šitas žmogus deda visą širdį į kiekvieną savo žodį, kiekvieną gestą.

Su Gontranu jį siejo veikiau familiari, paviršutiniška draugystė, pagrįsta slaptu, iš karto sunkiai pastebimu natūrų giminiškumu bei interesų sutapimu, veikiau savotiška polinkių bendrystė nekaip tikra abipusiška simpatija ir pasitikėjimas.

Grafas paklausė:

— O kaip gražioji blondinė, su kuria buvote San Susi miške?

Italas šyptelėjo:

— Et, tarp mūsų viskas baigta. Tai viena iš tų moterų, kurios daug žada ir nieko neduoda.

Užsimezgė pokalbis. Gražuolis daktaras plakte plakėsi prie merginų, o ypač prie Šarlotos. Kalbėdamas su moterimis, jis žvilgsniais, gestais ir balsu rodė begalinį atsidavimą. Visa jo figūra nuo galvos ligi kojų, visa povyza, regis, joms sakė: „Aš myliu jus!“, ir sakė taip iškalbingai, kad jos iškart pasijusdavo nugalėtos.

Jo judesiai buvo lengvi kaip aktorės, eisena grakšti kaip šokėjos, rankos lanksčios kaip fokusininko; jis turėjo visą arsenalą įgimtų ir išmoktų gudrybių moterims vilioti ir kiekviena patogia proga jomis naudojosi.

Grįždamas su Gontranu į viešbutį, Polis niūriai tarė:

— Ko gi čia ieško tas šarlatanas?

Grafas ramiai atsakė:

— Kas suvaikys tuos avantiūristus? Tokie visur pralenda. Šitam paukšteliui turbūt įkyrėjo bastūniškas gyvenimas ir kaprizingoji ispanė, kuriai jis veikiau liokajus nekaip gydytojas, o gal dar kai kas. Jis ieško. Profesoriaus Klošo duktė būtų neblogas grobis, bet jam, pasak jo paties, nepavyko jos pagauti. Jaunesnioji Oriolio duktė taip pat ne mažiau jį vilioja. Jis mėgina, čiuopia, uodžia, tiria dirvą. Ką gi, jis taptų vienu iš kurorto valdytojų, pasistengtų nuversti tą mulkį Latoną ir, šiaip ar taip, kiekvieną vasarą iš anksto apsirūpintų puikiausia praktika žiemai... Štai kokie jo planai!.. Dievaži, aš tuo nė kiek neabejoju.

Slopus pyktis, pavydulys ir neapykanta atbudo Polio širdyje...

Kažkas šūktelėjo:

— Ei! Ei!

Iš paskos bėgo Mazelis.

Bretinji tarė su kandžia ironija:

— Kur, daktare, taip lekiate? Ar tik ne fortūną vejatės?

Italas nusišypsojo, nesustodamas atsigręžė, stryktelėjo keletą žingsnių atbulas, gracingai, tarsi komediantas, susibruko abi rankas į kišenes, greitai jas išvertė, laikydamas dviem pirštais už siūlių, ir parodė, kad jos tuščios. Paskui šūktelėjo:

— Dar nepagavau!

Ir, grakščiai apsisukęs ant pirštų galų, nubėgo, lyg būtų kažkur labai skubėjęs.

Po to Gontranas ir Polis dar keletą kartų susitiko su juo pas daktarą Onora. Visoms trims moterims jis teikė aibes smulkių malonių paslaugų, įtaikaudamas joms taip pat apsukriai, kaip įtaikavo, be abejonės, ir kunigaikštienei. Visa, ką darė, — ar komplimentus sakė, ar makaronus taisė, — jis darė tobulai. Jo iš tikrųjų būta puikaus virėjo: prisikišęs mėlyną tarnaitės prijuostę, kad nesusiteptų drabužių, užsidėjęs ant galvos popierinę virėjo kepuraitę, itališkai dainuodamas neapolietiškas dainas, jis mitriai sukosi apie kaistuvius bei keptuves ir ne tik niekados neatrodė juokingas, bet dargi linksmino ir žavėjo visus aplinkui, o priekvailė tarnaitė apie jį sakė:

— Tai angelas, ne žmogus!

Jo kėslai veikiai išaiškėjo, ir Poliui nebeliko abejonių, kad jis sumanė pavergti Šarlotos širdį.

Ir atrodė, kad jam sekasi. Jis buvo toks prieplaikus, taip uoliai ir viliūgiškai meilavosi, jog vos tik mergaitė jį pamatydavo, jai veidas nušvisdavo džiaugsmu.

O Polis, nė pats gerai nesižinodamas kodėl, užėmė įsimylėjusio varžovo poziciją. Pamatęs daktarą prie Šarlotos, jis tuoj prieidavo ir saviškai, tiesmukai užkalbindavo mergaitę, stengdamasis laimėti jos prielankumą. Su šiurkštoku atsidavusio brolio švelnumu jis sakydavo jai: „O, aš jus labai myliu“, — ir tuose žodžiuose skambėjo toks familiarus atvirumas ir paprastumas, jog nieku būdu negalėjai jų laikyti meilės prisipažinimu.

Mazelis, netikėtos konkurencijos nustebintas, paleido į darbą visas gudrybes, ir kai Bretinji, graužiamas pavydo, to gaivališko pavydo, kurį sužadina vyrui moteris, dar netgi nemylima, o tik šiaip sau patinkanti, kai Bretinji, iš prigimties ūmus, karštai, arogantiškai puldavo, jo priešininkas, būdamas lankstesnis ir niekuomet neprarasdamas savitvardos, atsakydavo rafinuotais, kandžiais sąmojais ir taikliais, pašaipiais komplimentais.

Taip juodu grūmėsi diena iš dienos, ir grūmėsi kaskart įnirtingiau, nors, galimas daiktas, nei vienas, nei kitas neturėjo aiškiai užsibrėžto tikslo. Nei vienas, nei kitas nenorėjo nusileisti — sakytum du šunys, pastvėrę tą patį kaulą.