Ги Мопассан - Mont Oriolis

Be to, Gontranas neblogai pažino sąvadautojas ir, vos tik pamatęs ją gatvėje, beregint atspėjo, kad ji kaip tik tokiam darbui gimusi. „Pažiūrėti ji tikra sąvadautoja, — galvojo jis, — o išvaizda juk dažniausiai atitinka polinkius“.

Ir šit vieną dieną, palydėjęs daktarą ligi namų, jis užėjo pas juos. Prisėdo, pašnekėjo, prisakė šeimininkei komplimentų ir, kai atėjo pietų metas, pakilęs tarė:

— Kokie čia skanūs kvapai! Jūsų virtuvė geresnė kaip viešbutyje.

Ponia Onora, pilna išdidumo, sumiksėjo:

— Dieve mano... jeigu aš drįsčiau, ponas grafe... jeigu drįsčiau...

— Ką drįstumėte, miela ponia?

— Pakviesti jus prie kuklaus mūsų stalo.

— Atvirai sakant... aš neatsisakyčiau.

Daktaras sunerimo:

— Betgi mes nieko neturime: sriuba, jautiena, vištiena — ir viskas.

Gontranas nusijuokė:

— Man daugiau ir nereikia. Aš sutinku.

Ir jis pasiliko pietauti pas Onora. Storulė pašokusi griebdavo kiekvieną patiekalą tarnaitei iš rankų, kad toji neišlietų ant staltiesės padažo. Nors ir kaip vyras raukėsi, ji visą laiką patarnavo pati.

Grafas pagyrė jos virtuvę, jos tvarkingumą, svetingumą ir išeidamas paliko ją didžiai sužavėtą.

Netrukus jis vėl padarė panašų gastronomo vizitą, leidosi pakviečiamas dar porą kartų ir galų gale tapo savu žmogum ponios Onora namuose, kur nuo seno dažnai užeidavo ir seserys Oriol — jos kaimynės ir bičiulės.

Jis praleisdavo su trimis moterimis valandų valandas, maloniai kalbino abi seseris, bet jo elgesys kasdien vis aiškiau bylojo, kad pirmenybę jis teikia Luizai.

Kai Gontranas pradėjo asistuoti Šarlotai, abiejų seserų širdyse sukilo pavydas viena kitai, tik vyresniajai jis sužadino aršią neapykantą, o jaunesniajai — panieką. Dabar santūrioji Luiza mažiau plepėjo ir į Gontrano meilavimus kukliau reagavo negu kadaise guvi, nerūpestinga išdykėlė Šarlota, tačiau jos povyzoje ir laikysenoje buvo kur kas daugiau koketiškumo ir įtaikumo. Šarlota, sužeista į pačią širdį, iš išdidumo slėpė savo skausmą, dėjosi nieko nematanti, nieko nesuprantanti ir su gerai suvaidintu abejingumu ateidavo pas ponią Onora į visus šiuos pasimatymus. Ji nenorėjo pasilikti namie, kad kas nepagalvotų, jog jinai kenčia ir verkia, jog užleidžia vietą seseriai.

Gontranas taip didžiavosi savo gudrybe, jog negalėjo ištylėti ir viską papasakojo Poliui. O Polį šita išmonė pralinksmino, jis nusijuokė. Beje, po ano pokalbio, kada Gontranas jam atsikirto dviprasmiškomis užuominomis, jis davė sau žodį nesikišti į savo bičiulio reikalus ir dažnai nerimastingai pagalvodavo: „Ar jis žino ką nors apie mane ir Kristianą?“

Polis gerai pažino Gontraną ir bemaž neabejojo, kad jis pažiūrėtų pro pirštus į savo sesers meilės ryšius. Bet jei taip, tai kodėl jis lig šiol nedavė suprasti, jog ką nors žinąs ar bent numanąs? Gontranas juk buvo iš tų žmonių, kurie įsitikinę, jog kiekviena aukštuomenės moteris privalo turėti vieną ar keletą meilužių, iš tų žmonių, kuriems šeima tėra savitarpio pagalbos bendrija, kuriems moralė — tai neišvengiama kaukė, maskuojanti įvairiausius prigimties įdiegtus polinkius, o aristokratiškas padorumas — tai gražus fasadas malonioms ydoms pridengti. Jeigu jis nedraudė savo seseriai tekėti už Andermato, tai ar neturėjo jis slaptos, o gal ir visai aiškios minties, kad visa šeima galės kaip išmanydama tą žydą išnaudoti? Ir jeigu Kristianą būtų ištikima šitam vyrui, daugeliu atžvilgių priimtinam ir naudingam, jis, galimas daiktas, ją niekintų, lygiai kaip niekintų ir save patį, jei negebėtų semtis pinigo iš svainio kapšio.

Polis galvojo apie visa tai neramia širdimi — šių dienų Don Kichoto širdimi, tarp kitko, linkusia į sandėrius su sąžine. Dabar jis buvo daug atsargesnis su savo mįslinguoju bičiuliu. Todėl, kai Gontranas pasakojo, kaip jis pasitelkęs į pagalbą ponią Onora, Bretinji tik nusijuokė, o po kurio laiko net sutiko jį lydėti į Onora namus ir su malonumu šnekučiuodavosi su Šarlota.

Gydytojo žmona mielu noru vaidino jai paskirtą vaidmenį ir penktą valandą, panašiai kaip Paryžiaus damos, vaišindavo svečius arbata su jos pačios keptais pyragėliais.

Kai Polis pirmą kartą įžengė į jos svetainę, jinai sutiko jį kaip seną bičiulį, pasodino, beveik jėga paėmė iš jo skrybėlę ir padėjo ant židinio atbrailos greta laikrodžio. Paskui sujudo subruzdo ir, puldinėdama nuo vieno prie kito, jog net storas pilvas sūpavo, klausinėjo:

— Ar nepageidautumėte užkąsti?

Gontranas, nė kiek nesivaržydamas, paistė kas pakliuvo, laidė sąmojus, juokėsi, o paskui paėmė Luizą už parankės ir pasivedėjo valandėlę į lango nišą. Šarlota stebėjo juodu nerimastingu žvilgsniu.

Ponia Onora tarė Poliui motinišku tonu:

— Kokie mieli vaikai! Jie ateina čionai pasiplepėti kelias minutes. Juk tai nieko blogo, ar ne, ponas Bretinji?

— Žinoma, nieko blogo, ponia.

Kai Polis atėjo antrą kartą, jinai jau be jokių ceremonijų vadino jį „ponu Poliu“ ir kalbėjo su juo bemaž kaip kūma su kūmu.

Nuo to laiko Gontranas linksmai ir pašaipiai, kaip visados, pasakodavo Poliui, kokias paslaugas padarė jam ši dama. Vakar jis paklausęs ją:

— Kodėl jūs niekad neinate pasivaikščioti su panelėmis? Sakysime, kad ir keliu į San Susi?

— Eisim, ponas grafe, eisim.

— Rytoj trečią valandą, gerai?

— Rytoj trečią valandą, ponas grafe.

— Jūs labai maloni, ponia Onora.

— Visada galit pasikliauti mano paslaugomis, ponas grafe.

Ir Gontranas aiškino Poliui:

— Tu supranti, kad svetainėje, girdint seseriai, aš negaliu pasakyti Luizai jokio drąsesnio žodelio. Kas kita miške: ten mudu su ja pabėgame į priekį arba atsiliekame nuo kitų. Tai kaip, eini?

— Su mielu noru.

— Einam.

Juodu pakilo ir palengva išėjo į vieškelį; perėję Roš Pradjerą, pasuko į kairę ir per tankius brūzgynus nusileido į miškingą slėnį. Peršokę per upeliuką, atsisėdo palei taką laukti.

Veikiai pasirodė trys moterys; jos ėjo vorele: Luiza pirmoji, ponia Onora paskutinė.

Ir vieni, ir kiti apsimetė nustebę. Gontranas sušuko:

— Kaip jūs susipratote čionai ateiti? Juk čia labai gražu, ką?

Daktaro žmona atsakė:

— Tai aš pasiūliau!

Toliau ėjo visi drauge.

Luiza ir Gontranas, pamažu spartindami žingsnį, tiek nutolo nuo kitų trijų, jog siauro tako posūkiuose visai pradingdavo iš akių.

Storoji dama sunkiai šniokštavo ir, žvelgdama jiems įkandin atlaidžiu žvilgsniu, murmėjo:

— Nieko nepaveiksi — jaunystė! Jiems tik lėkti! Aš su jais nespėju.

Šarlota sušuko:

— Palaukite, aš juos sugrąžinsiu.

Ir ji leidosi bėgti. Daktaro žmona ją sulaikė:

— Netrukdyk jiems, vaikeli, jie, matyt, nori pasikalbėti! Tegu sau kalbasi, duokime jiems ramybę. Jie ir patys sugrįš.

Vėduodamasi nosinaite, ji atsisėdo ant žolės pušies pavėsyje. Šarlota metė į Polį gailų, maldaujantį, nevilties kupiną žvilgsnį.

Jis suprato ir tarė:

— Na ką gi, panele, tegul ponia čia pailsi, o mudu vysimės jūsų sesutę.

Ji pradžiugusi atsakė:

— Vykimės, ponas Bretinji.

Ponia Onora neprieštaravo:

— Bėkit, vaikeliai, bėkit! Aš čia palauksiu. Tik per ilgai neužtrukite.

Ir juodu nuėjo. Iš pradžių žengė sparčiai, manydami pavysią pražuvėlius, bet po kelių minučių jiems dingtelėjo, ar tik anuodu nebus pasukę gilyn į mišką, dešinėn ar kairėn. Šarlota šūktelėjo drebančiu, silpnu balseliu, bet niekas neatsiliepė. Ji sušnibždėjo: