Ги Мопассан - Mont Oriolis

Vežėjas griebė gaišeną už paskutinių kojų ir ėmė vilkti į griovį; negyvas asilas ištiesė kaklą, lyg būtų norėjęs dar užbliauti, dar kartą suvaitoti. Pavertęs jį žolėn, vežėjas piktai sumurmėjo:

— Galvijai! Nudvasino ir paliko ant vidurio kelio!

Niekas daugiau nepasakė nė žodžio. Visi vėl susėdo karieton.

Nejaukus reginys prislėgė Kristianą, ir akyse jai stovėjo visas vargšo gyvulėlio gyvenimas, pasibaigęs čia, kelio pakraštyje: štai mažas linksmas asiliukas didele galva, didelėm žvilgančiom akim ir ilgom ausim, juokingas, geras asiliukas, jau spėjęs apželti šiurkščia vilna, šokinėja sau laisvas ir painiojasi motinai po kojomis; paskui — pirmas vežimėlis, pirma įkalnė, pirmi smūgiai, o paskui, paskui — diena po dienos vargingi žygiai nesibaigiančiais keliais, ir smūgiai, smūgiai be galo; nepavelkami kroviniai, svilinanti saulė, o visas pašaras — kuokšte šiaudų, kuokšte šieno, kelios šakutės nuo medžio, ir nuolatinė pagunda — žalios pievos abipus akmeningų kelių!

O dar paskui — senatvė: vietoj liaunos lazdelės atsiranda geležinis smaigtis, ir nusivariusiam, nualintam gyvuliui prasideda baisi kankynė; jis tempia dusdamas nešulių kalnus, ir jam maudžia visą seną kūną, nusidėvėjusį kaip elgetos skarmalai. O paskui — mirtis, išvadavusi iš visų vargų, mirtis už kelių žingsnių nuo žolės šalikelėje, kur jį keikdamas nuvilko pakeleivis, kad netrukdytų pravažiuoti.

Pirmą kartą gyvenime Kristiana suprato, kaip kenčia kiekvienas gyvas padaras, pasmerktas vergovei, ir pagalvojo, kad mirtis kartais būna išgelbėjimas.

Kaip tik tuo metu karieta lenkė nedidelį vežimėlį, kurį traukė pusnuogis vyriškis ir nuskurusi moteris su perkarusiu šuniu.

Abu vargetos sunkiai žengė, vos vilkdami kojas, šnopuodami, suplukę nuo prakaito. Liesas, nususęs šuo spūdino, iškišęs liežuvį, pririštas tarp tekinių. Ant vežimėlio suversta malkų, tikriausiai vogtų, surankiotų iš kur pasitaikė, — šaknų, kelmų, žagarų, po kuriais, atrodė, kažkas paslėpta; ant žagarų — kažkokie skudurai, o ant skudurų — vaikutis, kurio vos galvytė bekyšo iš pilkų skurlių krūvos — mažas kamuolėlis su dviem akimis, nosim ir burna!

Tai buvo šeima, taip, žmonių šeima! Asilas prisibaigęs krito kelyje, ir žmogus, negailėdamas savo mirusio tarno, paliko jį vidur kelio, nenuvilkęs nė į griovį, — tegul žinosi tie, kas važiuos iš paskos. Tada įsikinkė drauge su žmona į tuščias ienas ir ėmėsi traukti vežimėlį, kaip traukė tik ką nugaišęs asilas. Ir šit važiuoja! Kur? Kas jų laukia? Ar turi jie nors keletą sū? Gal ir trauks tą vežimą ligi paskutinių dienų — juk ne jiems nusipirkti kitą asilą! Iš ko jie gyvens? Kur apsistos? Galimas daiktas, ir mirs, kaip mirė jų asiliukas.

Ar jie vedę, šitie skurdžiai, ar tik šiaip susidėję? Tas pats likimas laukia ir jų kūdikio, to mažo žvėriuko, mažai dar panašaus į žmogų, apklostyto nešvariais skudurais.

Kristiana galvojo apie visa tai, ir sukrėstos sielos gelmėse jai gimė nauji jausmai. Jai pradėjo aiškėti, kokia baisi yra vargšų dalia.

Gontranas staiga tarė:

— Man kažkodėl šovė mintis, kad būtų gera šįvakar visiems bendrai papietauti Anglų kavinėje. Su malonumu pasižvalgyčiau po bulvarą.

Markizas atsakė:

— Et, neblogai ir čia. Naujasis viešbutis kur kas geresnis už senąjį.

Važiuojant pro Turnoelį, Kristiana pažino kaštoną, ir nuo prisiminimų jai smagiau ėmė plakti širdis. Ji pažvelgė į Polį, bet tas sėdėjo užsimerkęs ir nepastebėjo nuolankaus jos šaukimo.

Netrukus karieta prisivijo du vyrus su kauptukais ant pečių, lėtu nusidirbusių kaimiečių žingsniu grįžtančius iš vynuogynų.

Seserys Oriol nuraudo kaip aguonos. Tai buvo jų tėvas ir brolis. Abu jie po senovei darbavosi vynuogynuose, per dienas laistydami prakaitu juos pralobinusią žemę; sulinkę, atstatę kupras į saulę, juodu kapstė tą žemę nuo ryto lig vakaro, kai jų dailūs surdutai, rūpestingai sulankstyti, gulėjo komodoje, o aukšti cilindrai — spintoje.

Abu kaimiečiai, draugiškai šypsodami, nukėlė skrybėles, o visi, kas buvo karietoje, atsakė į jų sveikinimą, mojuodami rankomis.

Kai grįžo prie viešbučio, Gontranas, išlipęs iš Nojaus arkos, pasuko į kazino. Polis žengė jam įkandin ir sustabdęs tarė:

— Klausyk, mielasis, tavo sesuo ir aš esame tavimi nepatenkinti, ir aš jai pažadėjau pakalbėti su tavimi.

— Apie ką gi?

— Apie tavo elgesį pastaruoju metu.

Gontranas išdidžiai pakėlė galvą:

— Mano elgesį? Su kuo?

— Su ta mergaite. Tu ją niekšiškai pametei.

— Tu taip manai?

— Aišku, manau... ir turiu pagrindą taip manyti.

— Žiūrėk, netikėjau, kad tu taip gailiesi pamestų moterų.

— Na, bet žinok, mielasis, kad čia ne kokotė, o jaunutė mergaitė.

— Žinau, užtat ir negulėjau su ja. Skirtumas labai didelis.

Juodu žengė tolyn greta kits kito. Pasipiktinęs Gontrano tonu, Polis tarė:

— Jei tu nebūtum mano draugas, aš tau pasakyčiau labai nemalonių dalykų.

— O aš tau neleisčiau jų pasakyti.

— Bet paklausyk, mielasis. Man labai pagailo tos mergytės. Ji šiandien verkė.

— Šit kaip? Verkė? Man džiugu tai girdėti!

— Juokauti čia nėra ko. Ką tu ketini daryti?

— Aš? Nieko.

— Betgi tu jau spėjai ją sukompromituoti. Andai juk sakei savo seseriai ir man, kad manai ją vesti...

Gontranas sustojo ir tarė pašaipiu ir drauge grasinančiu tonu:

— Būtų geriau, kad mano sesuo ir tu nesikištumėte į kitų meilės reikalus. Aš jums sakiau, kad ta mergaitė man patinka ir kad jeigu aš ją vesčiau, tai būtų iš tiesų protingas ir pagirtinas mano žingsnis. Štai ir viskas. Bet taip jau išėjo, kad dabar man labiau patinka vyresnioji! Mano jausmas pasikeitė. Taip gali atsitikti kiekvienam.

Paskui, žvelgdamas Poliui tiesiai į akis, pridūrė:

— O ką gi tu darai, kai pajunti, kad moteris tau nebepatinka? Ar tu labai jos gaili?

Polis Bretinji žiūrėjo nustebęs į bičiulį, stengdamasis suvokti tikrąją, slaptą jo žodžių prasmę. Kraujas mušė jam į galvą, ir jis šiurkščiai tarė:

— Dar kartą sakau: čia ne kokia patvirkėlė ir ne ištekėjusi moteris, o jauna mergaitė, ir tu ją apgavai, jeigu ir ne pažadais, tai bent savo elgesiu. Išauklėtam žmogui, garbingam žmogui taip daryti, kaip sau nori, nedera!..

Gontranas išblyškęs atžariai jį pertarė:

— Nutilk!.. Tu per daug sau leidi... o ir aš per daug tau leidžiu... Aš tau irgi pasakysiu, kad jei nebūtum man draugas, aš... aš parodyčiau tau, kad ir mano kantrybė turi ribas. Dar vienas žodis, ir tarp mūsų viskas baigta.

Paskui iš lėto, tarytum sverdamas žodžius, žėrė Poliui į akis:

— Man nėra reikalo tau aiškintis... Veikiau jau tu privalėtum man pasiaiškinti... Argi grubumas dera išauklėtam žmogui, garbingam žmogui?.. Juk grubumas gali pasireikšti visaip... Draugystė anaiptol jo nepateisina... o ir meilė, žinoma, negali jo pakęsti...

Staiga jis pakeitė toną ir beveik linksmai pridūrė:

— Na, o jeigu tave taip sugraudino tos mergytės ašaros ir jeigu jinai tau patinka, tai pats ją vesk. Dažnai vedybos būna geriausia išeitis sunkiais gyvenimo atvejais. Tai ir patogi išeitis, ir tvirtovė, kur galima užsibarikaduoti nuo per daug įkyrių verkšlenimų... Mergaitė graži ir turtinga... Vis vien juk neišvengsi šito likimo!.. Gražu būtų, jei mes abu imtume čia ir susituoktume tą pačią dieną, — aš juk vedu vyresniąją. Tai dar paslaptis, kol kas niekam neprasitark... Ir būk geras, nepamiršk: kas jau kas, bet tu pats neturi teisės kalbėti apie ištikimybę ir skrupulingumą meilės dalykuose. Rūpinkis verčiau savo reikalais, o mano reikalus palik man pačiam. Lik sveikas.