Ги Мопассан - Mont Oriolis

— Taip, duodu žodį.

— Prisieki?

— Prisiekiu.

— Bet ir tada mes liksime draugai, ar ne?

— Aišku, liksime draugai.

— Tą dieną, kai suprasi, kad jau nebemyli manęs tikrąja meile, tu ateisi pas mane ir pasakysi: „Kristiana, brangioji, aš tave labai myliu, bet mano jausmas nebe tas kaip anksčiau. Būkime nuo šiol draugai, tik draugai“.

— Gerai, pasakysiu.

— Prisieki?

— Prisiekiu.

— Ir vis dėlto man tai bus didelis smūgis! Kaip tu mane dievinai pernai!

Jiems už nugarų pasigirdo balsas:

— Kunigaikštienė de Ramas-Aldavara!

Tai buvo kaimyniškas vizitas, nes Kristiana kas vakarą priimdavo žymesniuosius kurorto svečius, kaip valdovai savo karalystėse kad priima atvykusius didikus.

Gražiąją ispanę lydėjo daktaras Mazelis, šypsantis, kaip visad, nuolankia savo šypsena. Damos paspaudė viena kitai rankas, susėdo ir pradėjo kalbėtis.

Andermatas pasišaukė Polį:

— Eikite šen, mielasis, panelė Oriol puikiai kelia kortas. Štai man ji pasakė nuostabiausių dalykų.

Ir, paėmęs Polį už parankės, pridūrė:

— Keistas jūs žmogus, a? Paryžiuje pas mus užeinate kartą per mėnesį, o gal dar rečiau, nors mano žmona taip atkakliai jus kviečia. Iš čia vėl turėjome siųsti keliolika laiškų, kol prisirengėte atvykti. Pagaliau atvykote, bet jūsų nuotaika tokia bloga, tarsi kasdien jums žūtų milijonas. Tikriausiai turite kokį nemalonumą, tik jį nuo mūsų slepiate. Sakykite viską, gal mes galėsime jums padėti.

— Betgi ne, nieko panašaus nėra. O kad aš retai lankausi pas jus Paryžiuje... tai todėl, kad Paryžiuje... pats suprantate...

— Kaipgi, žinoma, suprantu... Bet nors jau čia reikia prasiblaškyti. Aš ketinu surengti dvi ar tris šventes — manau, kad jos turėtų sėkmingai praeiti.

Liokajus pranešė:

— Ponia Bar, ponas profesorius Klošas.

Pastarasis atėjo su dukteria, jauna ir agnia rudaplauke našle. Netrukus tas pats liokajus paskelbė:

— Ponas profesorius Ma-Ruselis.

Antrasis profesorius įžengė drauge su žmona, nebejauna pablyškusia dama per vidurį perskirtais, glotniai sušukuotais plaukais.

Profesorius Remiuzo prieš dieną išvyko, nupirkęs jam pasiūlytą vilą, ir, kaip daugelis spėjo, labai palankiomis sąlygomis.

Abiem jo kolegoms labai knietėjo sužinoti tas sąlygas, bet Andermatas tiek teatsakė:

— O, mes labai gražiai susitarėme — nei viena, nei kita pusė neliko nuskriausta. Jei norėsite pasekti jo pavyzdžiu — susitarsime ir mes... Kai apsispręsite, malonėkite pranešti man — tada pakalbėsime.

Paskui pasirodė daktaras Latonas, o įkandin jo — daktaras Onora. Šis atėjo vienas, nes žmonos nemėgo niekur vestis.

Pakilo kalbos, salonas suūžė kaip avilys. Gontranas neatstojo nuo Luizos — visą laiką jai kažką pasakojo, prisilenkęs per petį, ir protarpiais juokdamasis aiškino tiems, kurie ėjo pro šalį:

— Bandau palaužti savo priešininkę.

Mazelis atsisėdo šalia profesoriaus Klošo dukters. Jau kelios dienos, kai jis sekiojo paskui našlę, o toji drąsiai, demonstratyviai su juo koketavo.

Kunigaikštienė akylai jį stebėjo, vos tramdydama nervingą virpulį. Staiga ji pakilo, perėjo saloną ir tarė savo gydytojui, nutraukdama jo pašnekesį su rudaplauke gražuole.

— Sakykite, Mazeli, ar ne metas mums namo? Aš truputį nesveikuoju.

Kai juodu išėjo, Kristiana, prisiartinusi prie Polio, tarė:

— Vargšė moteriškė! Tikriausiai ji labai kenčia.

Jis atsainiai paklausė:

— Kas tokia?

— Kunigaikštienė. Argi nematote, kaip ji pavyduliauja?

Jis grubiai atsakė:

— Jeigu verkšlensite dėl kiekvienos įkyrios meilužės, jums neužteks ašarų.

Jis pasirodė jai toks žiaurus, kad ji vos nepravirko iš tikrųjų. Nusigręžusi atsisėdo prie Šarlotos Oriol, kuri, pasilikusi viena, žiūrėjo į Gontraną ir tik stebėjosi jo elgesiu.

— Būna dienų, kada norisi mirti, — pasakė Kristiana, bet mergaitė nesuprato jos žodžių.

Andermatas pasakojo daktarams apie nepaprastą seno paralitiko išgijimą: dėdės Kloviso sveikata sparčiai taisosi. Jis kalbėjo su tokiu įsitikinimu, kad niekas nė nemanė suabejoti jo nuoširdumu.

Kai jis permanė Oriolių ir luošio gudrybę, kai suprato, jog praeitais metais, užsigeidęs įsitikinti mineralinių vandenų gydomąja galia, pats neapdairiai įlindo į jų kilpas, o ypač kai pamatė, kad grėsmingų senio Kloviso aimanų vis tiek nenutildys kitaip kaip tik pinigais, jam šovė mintis, kad galima paversti jo ligą puikia reklamos priemone. Ir savo sumanymą sėkmingai vykdė.

Vėl atėjo Mazelis: nulydėjęs savo pacientę namo, jis paliko laisvas.

Gontranas paėmė jį už parankės:

— Garbusis daktare, prašau jus patarimo. Kokia jūsų nuomonė apie seseris Oriol? Katra geresnė?

Gražuolis gydytojas jam sukuždėjo į ausį:

— Pagulėti — jaunesnioji, gyventi — vyresnioji.

Gontranas nusijuokė.

— Šit kaip? Tai mūsų nuomonės sutampa! Puiku!

Paskui priėjo prie sesers, kuri tebekalbėjo su Šarlota, ir tarė:

— Žinai, ką aš sugalvojau? Ketvirtadienį važiuosime prie Niužero kalno. Tai pats gražiausias vulkanas šioje kalnų virtinėje. Su visais jau sutarta. Tu sutinki?

Kristiana abejingai sumurmėjo:

— Kaip norite... Man vis vien.

Tuo metu profesorius Klošas su dukteria pakilo eiti. Mazelis pasisiūlė juos palydėti ir išėjo drauge su jaunąja našle.

Po kelių minučių išsiskirstė ir kiti svečiai, nes Kristiana vienuoliktą valandą guldavo miegoti.

Markizas, Polis ir Gontranas palydėjo seseris Oriol. Gontranas su Luiza ėjo priekyje, o Bretinji, per keletą žingsnių atsilikęs, vedė už parankės Šarlotą ir stebėjosi, kad jos ranka truputį dreba.

Atsisveikindami joms priminė:

— Iki ketvirtadienio! Vienuoliktą valandą — pusryčiai viešbutyje!

Grįždami sutiko Andermatą, kurį sodo kampe buvo sulaikęs profesorius Ma-Ruselis.

— Taigi, — kalbėjo profesorius, — jeigu jums patogu, rytoj rytą aš užeisiu pas jus pašnekėti dėl to namelio.

Viljamas, grįždamas į viešbutį drauge su Gontranu ir Poliu, pasistiebė prie svainio ausies ir tarė:

— Sveikinu, sveikinu, drauguži! Šauniai pasirodėte!

Jau dveji metai, kai Gontranui stačiai gyvenimas buvo nemielas — amžinai jį kamavo pinigų stoka. Kol iššvaistė motinos turtą, jis nieko negalvojo ir su įgimtu lengvabūdiškumu, paveldėtu iš tėvo, siautė drauge su tais turtingais, visa ko persisotinusiais jaunais palaidūnais, kurių vardai kas rytą mirga laikraščiuose, kurie priklauso aukštuomenei, bet retai joje lankosi ir, nuolat bendraudami su laisvo elgesio merginomis, patys perima kokočių manieras ir gyvenimo supratimą.

Jų kompaniją — visą tuziną tokių plevėsų — kiekvieną vakarą tarp vidurnakčio ir trečios valandos ryto galėjai matyti toj pačioj kavinėj bulvare. Elegantiški, visada su frakais ir baltomis liemenėmis, su prašmatniais, dvidešimties luidorų vertės rankogalių segučiais, perkamais pas geriausius juvelyrus ir kas mėnesį keičiamais, jie turėjo vienintelį rūpestį — kaip smagiau praleisti laiką, susirasti naujų moterų, kuo plačiau išgarsėti savo žygdarbiais, na ir svarbiausia — kaip prasimanyti pinigo.

Jų protinis akiratis buvo labai siauras: jie daugiau niekuo nesidomėjo kaip tik vakarykščiais skandalais ir dvikovom, lošimo namų istorijom ir pikantiškom paskalom, išėjusiom į viešumą iš alkovų bei hipodromo arklidžių.

Per jų rankas buvo perėjusios visos moterys, kotiruojamos meilės rinkoje, jie atidavinėjo, perleidinėjo, skolinėjo jas vieni kitiems ir, kalbėdamiesi tarpusavy, vertino meilužes ne kitaip, kaip vertinami lenktynių arkliai. Lankėsi jie ir triukšmingoje tituluotų didikų draugijoje, apie kurią tiek daug kalbama ir kurioje moterys nė neslepia savo meilės ryšių, abejingiems, nieko nematantiems ir negirdintiems, trumparegiams savo vyrams nuolaidžiaujant; ir šioms aukštuomenės damoms jie taikė tą patį vertinimo matą kaip ir kokotėms, gal tik atiduodami šiokią tokią pagarbos duoklę jų kilmei ir socialiniam rangui.