Ги Мопассан - Mont Oriolis

Namie Kristiana tarė tėvui:

— Jau visai tamsu, gal palydėsi mergaitę?

Markizas tuoj pat paėmė Šarlotą už parankės, ir juodu nuėjo.

Polis apkabino Gontraną per pečius ir sušnibždėjo į ausį:

— Užeikime kelias minutes pas Kristianą — mudviem reikia su tavimi pasikalbėti.

Ir jie užlipo į mažą svetainę greta Andermato ir jo žmonos kambarių.

— Klausyk, — tarė Kristiana, kai jie susėdo, — mudu su ponu Poliu norime tave išbarti.

— Išbarti?.. Kuo gi aš prasikaltau? Aš caca vaikutis, bent kol miegu.

— Mesk juokus. Tu pradėjai labai neatsargų ir labai pavojingą žaidimą. Argi tu nesupranti, kad kompromituoji tą mergytę?

Gontranas apsimetė didžiai nustebęs:

— Kokią mergytę?.. Šarlotą?

— Taip, Šarlotą.

— Aš kompromituoju Šarlotą?.. Aš?..

— Taip, kompromituoji. Visi apie tai čia kalba. O šiandien Ruaja parke judu elgėtės labai... labai... lengvabūdiškai. Argi ne, Bretinji?

Polis atsakė:

— Taip, ponia, visiškai sutinku su jumis.

Gontranas apgręžė savo kėdę, atsisėdo ant jos raitomis, pasiėmė naują cigarą, užsidegė jį, paskui nusijuokė:

— Šit kaip! Aš atseit kompromituoju Šarlotą Oriol?

Jis patylėjo valandėlę, kad atsakymas padarytų kuo didesnį efektą, ir pareiškė:

— O kas jums sakė, kad aš neketinu jos vesti?

Kristiana pašoko iš nuostabos.

— Vesti? Tu?.. Ar tau galvoje negerai?..

— Kodėl?

— Šitą... šitą... kaimiečiukę?

— Še tau!.. Prietarai! Ar tik ne vyras tau juos įšnekėjo?..

Kristiana neturėjo kuo atremti šio nedviprasmiško argumento, ir Gontranas varė toliau, pats klausdamas ir pats sau atsakydamas:

— Ji graži? Taip. Gerai išauklėta? Taip. Ir kur kas atviresnė, ir malonesnė, ir paprastesnė, ir nuoširdesnė, ir guvesnė už diduomenės paneles. Jos išsilavinimas ne menkesnis už jų — ji kalba angliškai ir overnietiškai, taigi dviem svetimom kalbom. Turtingumo ji ne mažiau turtinga už bet kurią aristokratiškos šeimos palikuonę iš buvusio Sen Žermeno priemiesčio, kurį derėtų pavadinti Sen Bankroto priemiesčiu. O jeigu Šarlota kaimiečio duktė, tai juoba galima tikėtis, kad ji pagimdys man puikių vaikučių... Ką jūs į tai pasakysite?

Kadangi Gontranas visą laiką juokėsi ir šaipėsi, Kristiana neryžtingai paklausė:

— Argi tu rimtai kalbi?

— Žinoma! Ta mergytė tiesiog žavinga. Gera širdis, linksmas būdas, visados gera nuotaika, dailus veidukas, rausvi skruostai, giedros akys, baltutėliai dantys, raudonos lūputės, ilgi tankūs švelnūs žvilgantys plaukai... O jos tėvas, tegul jis ir vynuogininkas, bus turtingas kaip Krezas — čia tavo vyro nuopelnas, sesele! Kas dar? Kaimiečio duktė! O sakykite man, kuo blogesnė kaimiečio duktė už dukteris visų tų verteivų ir spekuliantų, kurie taip brangiai moka už abejotinus kunigaikščių herbus, arba dukteris tituluotų kokočių, kurių pas mus priveisė Imperija, arba kad ir dviejų tėvų dukteris, kurių taip pat netrūksta mūsų visuomenėje? Jeigu aš vesiu šitą merginą, tai bus pirmas rimtas ir protingas žingsnis mano gyvenime!..

Kristiana kurį laiką galvojo, paskui, įtikinta, sužavėta, entuziastingai sušuko:

— Betgi jis teisybę sako, tikrą teisybę!.. Taip ir yra!.. Tai tu ją vedi, Gontranai, branguti?..

Dabar jau jis ėmė vėsinti jos įkarštį:

— Neskubėk... neskubėk... Leisk ir man pagalvoti. Aš tik esu įsitikinęs: jeigu vesiu Šarlotą, tai bus pirmas rimtas ir protingas žingsnis mano gyvenime. Bet tai dar nereiškia, kad aš ją vesiu. Aš svarstau, stebiu ją, bent kiek jai meilinuosi ir žiūriu, ar ji rimtai man patiks. Žodžiu, nesakau nei „taip “, nei „ne“, bet veikiau pasakysiu „taip“ negu „ne“.

Kristiana pasigręžė į Polį:

— O ką jūs apie tai manote, pone Bretinji?

Ji vadindavo jį čia ponu Bretinji, čia tiesiog Bretinji.

Polį visados žavėjo poelgiai, kurie jam atrodė kuo nors didingi, nelygios santuokos, kurioms, jo manymu, reikalingas sielos taurumas, žavėjo bet kokia romantiška skraistė, gaubianti žmogišką jausmą, ir jis atsakė:

— Mano manymu, jis galvoja visai protingai. Jeigu Šarlota jam patinka, tegul veda — geresnės žmonos neras...

Tuo tarpu grįžo markizas su Andermatu ir pradėjo kitą kalbą. Polis ir Gontranas nuėjo į kazino pažiūrėti, ar dar neuždaryta žaidimų salė.

Nuo tos dienos Kristiana ir Polis kiek galėdami rėmė atvirą Gontrano asistavimą Šarlotai.

Mergaitę jie vis dažniau ėmė vadinti į savo kompaniją, nuolat kviesdavo pietauti, su ja elgėsi taip, lyg jinai jau būtų šeimos narys.

Ji visa tai puikiai matė, puikiai suprato ir nesitvėrė džiaugsmu! Jai sukosi galvutė, ji statė vaizduotėje fantastines oro pilis. Beje, Gontranas dar nieko jai nesakė, bet jo laikysena, visos jo kalbos, tonas, kuriuo jis kreipdavosi į ją, kaskart rimtesnis jo dėmesys, meilūs žvilgsniai, regis, kasdien jai kartojo: „Jūs mano išrinktoji, jūs būsite mano žmona.

O Šarlotos elgesys — švelnus draugiškumas, romus nerūpestingumas, tyras santūrumas, regis, jam atsakydavo: „Aš viską žinau, ir kai jūs paprašysite mano rankos, aš tarsiu „taip“.

Namie Šarlota matė, kad visi slapčia apie ją kuždasi. Iš Luizos ji nieko daugiau negirdėjo kaip vien piktas pašaipas, kandžias, užgaulias užuominas. Tačiau tėvas ir Žakas atrodė patenkinti.

O betgi ji nė karto nesusimąstė, ar myli tą gražuolį garbintoją, kurio žmona ji, be abejo, taps. Jis jai patiko, ji nuolat apie jį galvojo, žavėjosi jo grožiu, sąmojingumu, elegancija, o ypač mąstė apie tai, ką darys, kai už jo ištekės.

Niekas Anvalyje nebesidomėjo nei aršia daktarų ir šaltinių savininkų konkurencija, nei spėjamais kunigaikštienės de Ramas meilės ryšiais su jos šeimos gydytoju, niekam ne galvoj buvo kasdieninės kurorto apkalbos, kurios čia liejosi be perstojo kaip ir šaltinių vanduo, visiems terūpėjo tik naujoji sensacija: Gontranas de Ravenelis rengiasi vesti jaunąją Šarlotą Oriol.

Pagaliau Gontranas nusprendė, kad nėra ko delsti ir vieną rytą po pusryčių, paėmęs Andermatą už parankės, tarė jam:

— Mano mielas, kalkime geležį, kol karšta! Padėtis štai kokia. Mergaitė laukia, kada aš pasipiršiu, nors ligi šiol apie tai nesu nė žodžio jai prataręs. Ir galite būti tikras, kad ji manęs neatstums. Dabar reikia ištirti, ką gi galvoja jos tėtušis ir ar galima taip sutvarkyti reikalą, kad išeitų į naudą ir jums, ir man.

Andermatas atsakė:

— Nesirūpinkite. Leiskite veikti man. Šiandien pat viską iš jo išklausiu, nesukompromituodamas jūsų ir neminėdamas jūsų vardo. O kai padėtis išaiškės, pradėsiu rimtą kalbą.

— Puiku.

Kiek patylėjęs, Gontranas pridūrė:

— Žinote ką, gal tai paskutinė mano viengungiško gyvenimo diena. Aš joju į Ruaja — ten praeitą kartą mačiau vieną kitą pažįstamą. Grįšiu naktį ir pabelsiu į jūsų duris — įdomu bus išgirsti, ką sužinojote.

Jis liepė pabalnoti arklį ir leidosi raitas per kalnus, giliai kvėpdamas gryną, lengvą orą; tarpais paleisdavo arklį šuoliais: malonu buvo justi švelnų vėjo siausmą, glostantį įraudusius skruostus ir kedenantį ūsus.

Vakaras Ruaja praėjo linksmai. Gontranas susitiko su bičiuliais, atvažiavusiais čionai su kokotėmis. Vakarienė ilgai užtruko, ir jis grįžo labai vėlai. Mont Oriolio viešbutyje visi jau miegojo, kai Gontranas pabeldė į Andermato duris.

Iš pradžių niekas neatsakė; kai jis padunksino smarkiau, kimus balsas, dar neišsibudinusio žmogaus balsas už durų sumurmėjo:

— Kas ten?