Ги Мопассан - Mont Oriolis

Jis teigė, jog panorėjęs vien tik režimu galįs pasiekti, kad žmonės būtų linksmi ar liūdni, tinkami fiziniam ar protiniam darbui: visa tai priklausą nuo atitinkamai nustatytos mitybos. Galįs net paveikti gebėjimą protauti, vaizduotę — visas intelekto apraiškas. Ir užbaigdavo juokaudamas šiais žodžiais:

— Aš gydau tik masažu ir taure kiuraso.

Jis liaupsino masažą ir nuolat kartojo, kad olandas Amstrangas — tai dievas, darąs stebuklus. Paskui, rodydamas švelnias, baltas savo rankas, pridurdavo:

— Šitais va pirštais galima prikelti numirėlį.

O kunigaikštienė patvirtindavo:

— Iš tiesų, jis masažuoja nuostabiai.

Jis buvo šventai įtikėjęs taip pat į mažas alkoholinių gėrimų dozes, tam tikrais momentais žadinančias skrandžio veiklą, ir taisydavo įmantrius, sudėtingus mišinius, kuriuos kunigaikštienė turėdavo gerti nuskirtomis valandomis, prieš valgį ar po valgio.

Kiekvieną rytą, pusę dešimtos, ateidavo jis į kazino kavinę ir paprašydavo atnešti jo butelius, užrakintus sidabrinėmis spynelėmis, kurių rakčiuką pats nešiojosi. Mandagus liokajus pagarbiai laikydavo prieš daktarą gražią melsvo krištolo taurę, o jis iš palengvo įpildavo jon po truputį čia vieno, čia kito gėrimo ir pagaliau įsakydavo:

— Tai va, nuneškite kunigaikštienei į vonios kambarį — tegul išgeria prieš rengdamasi, tik išlipusi iš vandens.

Smalsuoliai klausdavo:

— Ką jūs ten sumaišėte?

Jis atsakydavo:

— Stiprios anyžinės, gryno kiuraso ir puikios kaduginės — daugiau nieko.

Praėjo vos kelios dienos, ir štai gražuolį daktarą ėmė gaudyte gaudyti ligoniai, vienas už kitą gudriau mėgindami išgauti iš jo bent keletą patarimų.

Lig tik jis išeina, būdavo, į parką pasivaikščioti, nuo vienos iš kėdžių, ant kurių sėdi gražios jaunos damos, ilsinčios tarp dviejų stiklinių vandens iš Kristianos šaltinio, bematant pasigirsta šūksnis: „Daktare!“ Jisai šypsodamas sustoja, ir ligonė jį vedasi kelioms minutėms į keliuką, nutiestą palei upelį.

Ji pradeda šneką čia apie šį, čia apie tą, o paskui atsargiai, gudriai, koketiškai nukreipia ją į savo ligas, bet kalba taip atsainiai, lyg tai būtų visai nereikšmingas dalykas.

Betgi jis nėra publikos tarnas, kaip kuris kitas gydytojas. Jam negalima užmokėti, jo negalima pasikviesti į namus, jis priklauso kunigaikštienei, vienai kunigaikštienei. Ši aplinkybė kaip tik ir nedavė ramybės damoms, dar labiau kurstė jų troškimus. O kadangi visi patyliukais šnibždėjosi, esą kunigaikštienė pavydulinga, ir netgi labai, damos ir stojo į aršias grumtynes dėl gražiojo italo patarimų.

O jis dalino juos per daug nesiprašydindamas.

Tada moterys, patyrusios daktaro malonę, leidosi į naują žaidimą — intymiais prisipažinimais viena per kitą ėmė įrodinėti jo nepaprastą rūpestingumą.

— Ak, brangioji, kokius jis man davė klausimus!.. Na ir klausimai!..

— Labai nekuklūs, ką?

— O, nekuklūs! Geriau sakykite — siaubingi. Tiesiog nežinojau, ką atsakyti. Kvotė iš manęs tokius dalykus... tokius dalykus...

— Ir man tas pat. Vis klausinėjo apie mano vyrą...

— Taip, taip, ir mane... Ir leidos į tokias smulkmenas... tokias intymias smulkmenas... Baisiai nejauku nuo tokių klausimų. Nors ir supranti, kad kitaip negalima.

— Savaime aišku. Sveikata juk priklauso nuo visų šitų mažų smulkmenų. Jis pažadėjo mane masažuoti šią žiemą Paryžiuje. Po kurortinio gydymo man bus kaip tik labai reikalingas masažas.

— Sakykit, brangioji, kaip jūs ketinate atsilyginti? Juk jam neužmokėsi...

— Ak, dieve mano! Ketinau jam padovanoti kaklaraiščio segtuką. Jis tikriausiai juos mėgsta — du ar tris, kiek mačiau, jau turi, ir labai gražius...

— Ką jūs sakote? Betgi tai mano idėja! Ką gi man dabar daryti? Turėsiu padovanoti žiedą.

Ir jos rengė sąmokslus, svarstė, kokiais siurprizais jam įsiteikti, kokiomis įmantriomis dovanomis jį sujaudinti, kokiomis paslaugomis sužavėti.

Bet kaip tik tuo metu, kai jis virto „sezono žvaigžde“, svarbiausia visų pokalbių tema, vieninteliu publikos dėmesio objektu, ūmai pasklido naujiena, kad grafas Gontranas de Ravenelis asistuojąs Šarlotai Oriol ir ketinąs ją vesti. Tai buvo sensacija, apstulbinusi visą Anvalį.

Nuo to vakaro, kai Gontranas su Šarlota atidarė šventės balių kazino salėje, jis lipte prilipo prie merginos. Viešumoje jis buvo Šarlotai itin lipšnus, kaip kiekvienas vyriškis, norįs patikti ir neslepiąs savo ketinimų. Jų santykiai jau buvo nebe tie kaip anksčiau: paprasta pažintis virto atviru, žaismingu flirtu, tiesiogiai vedančiu į meilę.

Juodu matėsi kone kasdien, nes abi merginos labai mylėjo Kristianą ir, kas be ko, didžiavosi jos prielankumu. Gontranas irgi staiga prijunko prie sesers. Kristiana ir Polis didžiai stebėjosi, kad jis ėmė organizuoti rytais iškylas, o vakarais žaidimus. Paskui jiems krito į akis, kad jis tiesiog nesitraukia nuo Šarlotos. Jis linksmai ją erzino, lyg ir nejučiomis sakė jai komplimentus, nuolat ir nuolat malonino ją tais nežymiais dėmesio ženklais, kurie palengva sujungia du jaunus žmones simpatijos saitais. Mergina, jau pripratusi prie laisvų, familiarių šito jauno, padykusio Paryžiaus aristokrato manierų, iš pradžių nieko nepastebėjo ir su būdingu jai patiklumu bei atvirumu juokėsi ir paikiojo su juo kaip su broliu.

Kartą abi seserys grįžo namo, praleidusios vakarą viešbutyje, kur Gontranas, grąžindamas fantus po žaidimo „paukštis lekia “, ne sykį bandė Šarlotą pabučiuoti. Staiga Luiza, pastaruoju metu kažko nesmagi ir sudirgusi, šiurkščiu tonu jai tarė:

— Tau būtų ne pro šalį pagalvoti, ar nevertėtų santūriau laikytis. Ponas Gontranas su tavim elgiasi ne taip, kaip derėtų.

— Ne taip, kaip derėtų? Ką gi jis pasakė?

— Tu viską puikiai žinai, nesidėk kvailute. Jei ir toliau šitaip eisis, tu gražiai apsijuoksi — nedaug ligi to betrūksta. Kadangi tu pati nekontroliuoji savo elgesio, aš laikau savo pareiga tave įspėti.

Šarlota sumišusi nedrąsiai miksėjo:

— Aš nieko nežinau... nieko nepastebėjau... tikrai tau sakau!

Sesuo griežtai pertarė:

— Klausyk, taip toliau tęstis negali! Jeigu jis nori tave vesti, tegul tą dalyką sprendžia tėtė: jis atsakys, kas reikia. Bet jeigu jis nori tik pažaisti, tu neturi jam to leisti.

Ūmai Šarlota įširdo, pati nežinodama kodėl ir už ką. Ji pasipiktino, kaip sesuo drįsta šitaip ją komanduoti ir smerkti, ir su ašaromis akyse drebančiu balsu pareiškė, kad būtų geriau, jeigu ji nesikištų į ne savo reikalus. Neklystančios nuojautos balsas jai pakuždėjo, kad tulžingoje Luizos širdyje atbudo pavydas, ir ji tiek suirzo, kad vos galėjo kalbėti.

Jiedvi nuėjo gulti neatsibučiavusios, ir Šarlota ilgai verkė lovoje, galvodama apie daugelį dalykų, kurie anksčiau jai nė į mintį neateidavo.

Pamažu jos ašaros išdžiūvo, ir ji rimtai susimąstė.

Gontrano elgesys pastaruoju metu iš tikrųjų pasikeitė. Ji seniai tą jautė, tik nesuvokė, ką tas reiškia. Dabar jai viskas aišku. Visada jis randa progą pasakyti jai švelnų, malonų žodį. O vieną kartą pabučiavo jai ranką. Ko gi jis nori? Jinai jam patinka, tiktai klausimas, ar labai. O jeigu jis imtų ir ją vestų? Ir staiga jinai išgirdo nakties glūdumoj, kažkur aukštai ir toli, kur jau pleveno sapnai, šaukiantį balsą: „Grafienė de Ravenel“.

Ji taip susijaudino, kad turėjo atsisėsti; paskui susirado basomis kojomis šlepetes po kėde, ant kurios buvo užmesta jos suknelė, nuėjo prie lango ir mašinaliai jį atvėrė: jos svajonės veržėsi į erdves.