Ги Мопассан - Mont Oriolis

— Taip. Ar žinote, kokia jūsų finansinė būklė?

— Ne. Jūs tikriausiai tą žinote geriau už mane — juk skolinate man pinigus.

— Kaipgi, puikiai žinau! Ir kaip tik todėl noriu apie tai su jumis pasikalbėti.

— Bet man atrodo, kad laiką tokiam pokalbiui pasirinkote ne per daug tinkamą — pačiame fejerverko įkarštyje.

— Atvirkščiai — laikas labai tinkamas. Aš kalbu su jumis ne fejerverko įkarštyje, o prieš balių...

— Prieš balių?.. Nesuprantu.

— Tuoj suprasite. Jūsų būklė štai kokia: vienintelis dalykas, ką jūs turite, — skolos; ir vienintelis dalykas, ką jūs bet kada turėsite, — skolos.

Gontranas rimtai tarė:

— Jūs kalbate, kaip matau, gana griežtai.

— Kitaip negalima. Paklausykite, ką jums pasakysiu: motinos palikimą jūs jau iššvaistėte. Apie tai nekalbėsime.

— Nekalbėsime.

— Kai dėl tėvo, tai jis turi trisdešimt tūkstančių frankų metinių pajamų, kitaip tariant, jo kapitalas — maždaug aštuoni šimtai tūkstančių frankų. Taigi jūsų daliai vėliau atiteks keturi šimtai tūkstančių frankų. Betgi vien tik man jūs skolingas šimtą devyniasdešimt tūkstančių. O kiek dar palūkininkams...

— Sakykite — žydams, — išdidžiu tonu įterpė Gontranas.

— Tebūnie žydams, nors jų tarpe yra ir Sen Siulpiso bažnyčios seniūnas, su kuriuo jus suvedė kažkoks kunigas... bet aš nekibsiu prie smulkmenų... Taigi jūs skolingas įvairiems palūkininkams, izraelitams ar katalikams, dar maždaug kita tiek. Na, tarkim, kiek mažiau — šimtą penkiasdešimt tūkstančių. Tad iš viso turite skolos tris šimtus keturiasdešimt tūkstančių, ir nuo šitos sumos mokate nuošimčius — išskyrus, žinoma, skolą man, už kurią nieko nemokate, — o tam vėl turite skolintis.

— Teisybė, — tarė Gontranas.

— Taigi jums nieko nebelieka.

— Iš tikrųjų nieko... tiktai svainis.

— Tiktai svainis, kuriam jau nėra jokio noro skolinti jums pinigus.

— Na ir kas?

— Ogi tas, mano brangusis, kad vargingiausias kaimietis, gyvenantis bet kurioj iš tų va lūšnų, yra turtingesnis už jus.

— Puiku... o kas toliau?

— Toliau... toliau... Jeigu jūsų tėvas rytoj mirtų, jūs liktumėt — suprantate? — be duonos kąsnio, ir jums tebūtų viena išeitis — stoti į tarnybą mano banke. Bet ir tai būtų ne kas kita, kaip užmaskuota pensija.

Gontranas irzliai tarė:

— Mielas Viljamai, šita kalba man įkyrėjo. Juk visa tai aš žinau ne blogiau už jus ir dar kartą jums sakau, kad pasirinkote ne per daug tinkamą laiką man tuos dalykus priminti... ir dar taip... taip... taip netaktiškai.

— Būkite geras, leiskite man užbaigti. Jus gali išgelbėti vien tik vedybos. Bet jūs — nepavydėtina partija, nes jūsų vardas negarsus, nors ir kaip gražiai skamba. Žodžiu, jūsų vardas ne toks, kad turtinga paveldėtoja, net ir izraelite, paaukotų dėl jo palikimą. Taigi jums reikia susirasti turtingą ir kitais atžvilgiais padorią žmoną, o tas nelengva...

Gontranas pertraukė:

— Pasakykite iš karto, ką jūs turite galvoj, — taip bus geriau.

— Prašom: vieną iš Oriolio dukterų — katra jums patiks. Štai kodėl aš norėjau pakalbėti su jumis prieš balių.

— O dabar paaiškinkite išsamiau, — šaltai tarė Gontranas.

— Dalykas labai paprastas. Jūs matote, kokios sėkmės susilaukė iš pat pradžių mano kurortas. Tai va, jeigu aš turėčiau savo rankose, tikriau sakant, jeigu mes turėtume savo rankose visas žemes, kurias pasiliko tas lapė kaimietis, aš pa versčiau jas aukso kasyklomis. Vien tik už vynuogynus tarp gydyklos ir viešbučio ir tarp viešbučio ir kazino, aš, Andermatas, rytoj pat sumokėčiau milijoną. O ir šitie, ir kiti vynuogynai, ir visos žemės aplinkui kalvą — tai juk dukterų dalis. Tėvas dar ir dabar man tai minėjo, ir galimas daiktas, kad ne be tikslo. Tai va... jeigu norėtumėte, mudu galėtume padaryti gerą kombinaciją...

Gontranas susimąstęs pratarė:

— Kodėl ne?.. Aš pagalvosiu.

— Pagalvokite, mielasis, ir nepamirškite, kad jeigu aš ką siūlau, tai siūlau labai rimtai, kad esu viską gerai apsvarstęs ir žinau, kokios gali būti to pasekmės ir ką iš to galima laimėti.

Tačiau Gontranas pakėlė ranką ir sušuko, lyg būtų staiga pamiršęs visa, ką jam kalbėjo svainis:

— Tik pažiūrėkit! Kaip gražu!

Tvykstelėjo šviesos, vaizduojančios ugnies apimtą pilį, viršum jos degė vėliava su purpurinėmis liepsnos raidėmis Mont Oriolis, o tuo tarpu iš už kalnų viršum lygumos pakilo toks pat raudonas mėnulis, lyg ir jis būtų geidęs pasigėrėti reginiu. Kiek padegusi, pilis išlėkė į orą nelyginant susprogdintas laivas, nusėdama visą dangų fantastiškomis žvaigždėmis, kurios savo ruožtu subyrėjo į kibirkštis, ir tiktai vienišas mėnulis, ramus ir apskritas, paliko spingsoti horizonte.

Publika pašėlusiai plojo, šaukė:

— Valio! Bravo! Bravo!

Andermatas tarė:

— Na, brangusis, eime, atidarysime balių. Ar nenorite šokti pirmojo kadrilio priešais mane?

— Taip, mielas Viljamai, žinoma.

— Ką jūs ketinate kviesti? Aš užsiprašiau kunigaikštienę de Ramas.

Gontranas abejingu tonu atsakė:

— Aš kviesiu Šarlotą Oriol.

Juodu užkopė aukštyn. Toje vietoje, kur buvo pasilikę Kristiana ir Polis, nieko nebesimatė.

Viljamas sumurmėjo:

— Ji bus paklausiusi mano patarimo ir nuėjusi miegoti. Šiandien ji labai nuvargo.

Ir skubiai žengė į salę, kurią tarnai per fejerverką buvo parengę baliui.

Tačiau Kristiana negrįžo į savo kambarį, kaip manė vyras.

Palikusi viena su Poliu, ji suspaudė jam ranką ir tyliai tarė:

— Pagaliau atvažiavai... Jau visas mėnuo, kai tavęs laukiu. Kas rytą aš save klausdavau: „Ar pamatysiu jį šiandien?..“ O vakare ramindavausi: „Ką gi, atvažiuos rytoj...“ Kodėl taip ilgai nepasirodei, mano brangiausias?

Jis atsakė sumišęs:

— Labai buvau užimtas... Reikalai...

Ji pasilenkė prie jo ir sukuždėjo:

— Negerai, kad palikai mane vieną čia su jais, ypač kai aš tokioje būklėje.

Jis pasislinko su kėde kiek į šalį:

— Būk atsargesnė, mus gali kas pamatyti. Tos raketos nušviečia viską aplinkui.

Bet Kristianai tas nerūpėjo; ji tarė:

— Aš taip tave myliu!

Paskui, virpėdama iš laimės, pridūrė:

— O, kaip aš džiaugiuosi, kaip džiaugiuosi, kad mudu vėl čia drauge! Ar tu supranti, Poli, kokia tai laimė? Mudu vėl mylėsimės!

Jos šnibždesys buvo toks tylus, kaip vėjelio dvelkimas.

— Aš beprotiškai trokštu tave pabučiuoti... girdi?.. Beprotiškai!.. Taip seniai juk tavęs nemačiau!

Paskui tvirtu, įsakmiu aistringos moters balsu, nepripažįstančiu jokių prieštaravimų, tarė:

— Klausyk... ko aš noriu... Girdi?.. Eime tuojau pat į tą vietą, kur pernai atsisveikinome! Ant Ros Pradjero kelio, atmeni?

Jis nustebęs atsakė:

— Ką tu kalbi? Tai nesąmonė — juk tu vos paeini. Visą dieną išbuvai ant kojų! Nesąmonė, aš neleisiu tau eiti.

Ji pasikėlė ir pakartojo:

— O aš noriu! Jei tu manęs nelydėsi, aš eisiu viena.

Ir, parodžiusi tekantį mėnulį, pridūrė:

— Žiūrėk, ir tada buvo lygiai toks pat vakaras! Atmeni, kaip tu bučiavai mano šešėlį?

Jis draudė ją:

— Kristiana... Klausyk... nedaryk juokų... Kristiana!..

Nieko neatsakiusi, ji žengė link šlaito, už kurio buvo vynuogynai. Jis žinojo, kad šita rami valia nepalaužiama, kad švelniam šitų mėlynų akių atkaklumui, romiam šitos šviesiaplaukės galvutės užsispyrimui kliūčių nėra, tad paėmė ją už parankės ir atsargiai ėmė vesti keliu.