Ги Мопассан - Mont Oriolis

Obri-Pasteras, paspaudęs ranką Poliui, atsakė:

— Norėčiau kiek pažingsniuoti sėdomis — nuo to aš mažiau nuvargstu.

Daktaras vėl ėmė aiškinti:

— Matot, mes turime ėjimą sėdomis ir ėjimą stačiomis. Ėjimas stačiomis efektyvesnis, bet labiau vargina. Tam reikalui vartojame pedalus: ligonis užlipa ant pedalų, tie kelia jam kojas, o jis pats laikosi įkibęs į žiedus, įtaisytus sienoje. O štai ėjimas sėdomis.

Inžinierius sudribo į sūpuojamą krėslą ir įstatė pėdas į judamas medines paminas, šarnyrais pritvirtintas prie sėdynės. Šlaunis, blauzdas ir kulkšnis jam suveržė diržais, kad jis negalėtų padaryti nė vieno savarankiško judesio. Paskui vyriškis atraitotomis rankovėmis griebė už rankenos ir ėmė iš visų jėgų sukti. Krėslas susiūbavo kaip hamakas, ir kojos staiga pradėjo judėti — nepaprastu greičiu tiesėsi ir lenkėsi, davėsi čia priekin, čia atgal.

— Štai jis bėga, — tarė daktaras ir paliepė: — Lėčiau. Teeinie žingsniu.

Vyriškis ėmė sukti palengviau, ir sėdintis storulis dabar žengė neskubiai, tik visas jo kūnas juokingai kraipėsi.

Atėjo dar du ligoniai, abu nežmoniškai stori, taip pat lydimi dviejų sanitarų nuogomis rankomis.

Juos užkėlė ant medinių arklių ir užgulė ant rankenų. Arkliai pradėjo šokinėti vietoje, baisingai kratydami raitelius.

— Šuoliais! — sušuko daktaras.

Pušiniai žirgai, kilsuodami kaip bangos, svirdinėdami kaip laivai, taip nukamavo abu pacientus, jog tuodu, vos gaudydami kvapą, vienu balsu ėmė gailiai rėkti:

— Gana! Gana! Nebegaliu daugiau! Gana!

Gydytojas sukomandavo:

— Stop!

Ir pridūrė:

— Atsikvėpkite. Po penkių minučių varysime toliau.

Polis Bretinji vos įstengė užgniaužti juoką. Jis pastebėjo, kad raiteliai nėmaž nesušilę, o tuo tarpu rankenų sukėjai — suplukę nuo prakaito.

— Ar nebūtų geriau, — tarė jis, — jeigu jie pasikeistų vietomis?

Daktaras oriai atsakė:

— O ne, mano mielas! Kur mankšta, o kur sunkus darbas: tai visai skirtingi dalykai. Sukti ratą nesveika, o vaikščioti ar jodinėti — labai naudinga.

Polis pastebėjo moterišką balną.

— Taip, — tarė daktaras, — vakare salė priklauso moterims. Antroje dienos pusėje vyrai neįleidžiami. O dabar pamatysite sausą plaukymą.

Jis parodė ištisą sistemą lentelių, galuose ir per vidurį judamai sujungtų. Čia išsitempdama, čia susitraukdama, toji sistema įgaudavo rombo arba kvadrato formą, panašiai kaip tas vaikų žaislas, kur žygiuoja susmaigstyti kareiviukai. Ant šių lentelių buvo galima nukryžiuoti ir priraišioti iš karto tris plaukikus.

Daktaras tarė:

— Nėra net reikalo jums aiškinti sauso plaukymo privalumų: tariamajam mūsų plaukikui nereikia sušlapti — nebent tik nuo prakaito — ir todėl negresia nė mažiausias pavojus gauti reumatą.

Tuo metu sanitaras atnešė daktarui vizitinę kortelę.

— Kunigaikštis de Ramasas. Atleiskite, brangusis, turiu eiti.

Likęs vienas, Polis apsidairė. Abu raiteliai vėl jojo smagia risčia; Obri-Pasteras tebevaikščiojo sėdomis, trys overniečiai, kratydami savo klientus, sunkiai pūtavo, jiems gėlė rankas ir strėnas. Atrodė, lyg jie maltų kavą.

Išėjęs iš instituto, Bretinji pamatė daktarą Onora su žmona, kurie žiūrėjo, kaip triūsia iškilmių rengėjai. Jie pasikeitė keliomis frazėmis, žvelgdami į vėliavas, vainikuojančias kalvą.

— Procesijos pradžia — prie bažnyčios? — paklausė ponia Onora.

— Prie bažnyčios.

— Trečią valandą?

— Trečią.

— Ponai profesoriai irgi ten bus?

— Taip. Jie lydės krikštamotes.

Paskui jį sustabdė ponios Paj, užkalbino ponas Monekiu su dukteria. Bet Polis buvo susitaręs pusryčiauti su savo draugu Gontranu kazino kavinėje, tad neskubėdamas ėmė kopti į kalvą. Atvykęs tik vakar, jis dar neturėjo progos pakalbėti su bičiuliu prie keturių akių; o kadangi jie buvo matęsi tik prieš mėnesį, reikėjo Gontranui papasakoti daug bulvarinių naujienų, daug istorijų apie kokotes ir linksmybių vietas.

Juodu plepėjo ten iki pusiau trečios, kol Petriusas Martelis priminė, jog metas į bažnyčią.

— Užeinam pas Kristianą, — tarė Gontranas.

— Einam.

Juodu sutiko Kristianą prie naujojo viešbučio durų. Jos skruostai buvo įdubę, veidas patamsėjęs, kaip visų nėščių moterų, o iš gerokai papilnėjusios talijos galėjai spręsti, kad nėštumas — ne mažiau kaip šešių mėnesių.

— Aš jūsų laukiau, — tarė jinai. — Viljamas jau seniai išėjęs — jam šiandien daug rūpesčių.

Ji pakėlė į Polį Bretinji meilės kupiną žvilgsnį ir paėmė jį už parankės.

Palengvėle, apeidami akmenis, jie žingsniavo keliu. Kristiana kartojo:

— Kokia aš sunki! Kokia sunki! Visai nebepaeinu. Taip bijau, kad neparpulčiau!

Polis atsargiai ją vedė, nieko nesakydamas ir nežiūrėdamas jai į akis, nors jinai be paliovos žvilgčiojo į jį.

Prie bažnyčios jau buvo susirinkusi tiršta minia.

Andermatas sušuko:

— Pagaliau ir jūs! Paskubėkite! Štai procesijos eilė: du ministrantai, du giesmininkai su kamžomis, kryžius, švęstas vanduo, kunigas, paskui Kristiana su profesorium Klošu, panelė Luiza su profesorium Remiuzo ir panelė Šarlota su profesorium Ma-Ruseliu. Už jų — bendrovės valdyba, toliau medicinos personalas ir galiausiai publika. Aišku? Tai judame!

Kunigas su bažnyčios tarnais išėjo iš bažnyčios ir stojo procesijos priekyje. Aukštas ponas su žilais plaukais, glotniai sušukuotais atgal, klasiškas akademinių tradicijų mokslininko tipas, priėjo prie ponios Andermat ir žemai jai nusilenkė.

Atsitiesęs jis oriai žengė greta jos, cilindrą laikydamas prie šlaunies ir viešai demonstruodamas savo puikią mokslo vyro ševeliūrą, ir buvo toks įspūdis, kad iškilniai vaikščioti ir rodyti publikai Garbės legiono ordino rozetę, pernelyg didelę kukliam žmogui, jis mokėsi iš Prancūzų teatro spektaklių.

Jis tarė Kristianai:

— Ponas Andermatas ką tik man pasakojo apie jus. Kaip ir kiekvienas mylintis vyras, jis susirūpinęs jūsų būkle ir sakė man, kad jums kelia abejonių neaiškus artėjančio gimdymo laikas.

Ji nuraudo kaip žarija ir sumurmėjo:

— Taip, man gerokai per anksti pasirodė, kad aš tapsiu motina... Dabar aš jau nebežinau... nebežinau..? Ji tiek sumišo, kad nebegalėjo ištarti žodžio.

Už jų pasigirdo balsas:

— Šito kurorto laukia iš tiesų didi ateitis. Jau dabar aš matau nuostabius rezultatus.

Taip kalbino savo damą, Luizą Oriol, profesorius Remiuzo — mažo ūgio nevalyvas žmogelis rusvais susivėlusiais plaukais, vilkįs prastai pasiūtą surdutą, — apsileidusio mokslininko tipas.

Profesorius Ma-Ruselis, vedąs už parankės Šarlotą Oriol, buvo gražus, elegantiškas vyras, žilstelėjęs, apkūnus, be ūsų ir be barzdos, nuolat šypsantis, bet maloniu skustu savo veidu nė kiek neprimenantis kunigo nei aktoriaus kaip daktaras Latonas.

Paskui juos ėjo valdybos nariai su Andermatu priešaky. Viršum jų grupės aukštai lingavo didžiuliai abiejų Oriolių cilindrai.

Toliau sekė dar vienas būrys aukštų cilindrų — vietinis medicinos personalas. Daktaro Bonfilio, beje, nebuvo, užtat jo vieton stojo du nauji gydytojai: senas daktaras Blekas, mažas žmogutis, beveik nykštukas, nuo pat pirmos dienos nustebinęs visus anvaliečius savo nepaprastu maldingumu ir labai gražus, labai išsipustęs jaunas vyras, vienintelis visoje grupėje su minkšta skrybėle, — daktaras Mazelis, italas, kunigaikščio de Ramaso, o pasak žmonių — kunigaikštienės de Ramas, asmeninis gydytojas.