Ги Мопассан - Mont Oriolis

O mano pasiūlymas labai paprastas: pirmąjį iš mūsų atrastųjų šaltinių pavadinkime mano žmonos vardu, o du kitus — jaunųjų panelių Oriol vardais. Taigi mes turėsime Kristianos, Luizos ir Šarlotos šaltinius. Kiekvieno ausiai malonūs, poetiški vardai. Ką jūs pasakysite?

Pirmininko nuomonei pritarė visi, net ir daktaras Latonas. Jis pridūrė:

— Jei taip, tai reikėtų paprašyti ponus Ma-Ruselį, Klošą ir Remiuzo pabūti krikštatėviais ir iškilmėse vesti už parankės krikštamotes.

— Puiku, puiku! — tarė Andermatas. — Aš skubu pas juos. Jie sutiks. Garantuoju, kad sutiks! Taigi susitinkame trečią valandą bažnyčioje — ten procesijos pradžia.

Ir išbėgo.

Markizas ir Gontranas pakilo jam pridurmu. Abu Orioliai taip pat išėjo — dvi juodos figūros su aukštais cilindrais, oriai žengiančios greta viena kitos baltu keliu. O daktaras Latonas kreipėsi į Polį, tik vakar atvykusį dalyvauti iškilmėse:

— Pone, prašom pasilikti, aš noriu jums parodyti naujus savo įrengimus, iš kurių laukiu stebuklų, — mechanizuotos gydomosios gimnastikos institutą.

Jis paėmė Polį už parankės ir nusivedė. Bet vos tik juodu išėjo į vestibiulį, vienas iš sanitarų sustabdė daktarą:

— Ponas Rikjė atėjo plautis skrandžio.

Pereitais metais daktaras Latonas šaipėsi iš skrandžio plovimų, kuriuos liaupsino ir praktikavo daktaras Bonfilis, anos gydyklos vyriausiasis gydytojas. Bet laikui bėgant nuomonės keičiasi: naujasis vyriausiasis gydytojas irgi pamėgo Baradiuko zondą ir dabar su vaikišku džiaugsmu bruko šį kankinimo įrankį į visas stemples.

Jis paklausė Polį Bretinji:

— Ar jūs kada matėte šią mažutę procedūrą?

— Ne, niekados.

— Tai eime, pažiūrėsite. Labai įdomu.

Juodu įžengė į dušinę, kur, laukdamas daktaro, mediniame krėsle sėdėjo ponas Rikjė, žmogus plytos atspalvio veidu, kiekvieną vasarą vykstąs į kokį naujai užgimusį kurortą, o šiemet sumanęs išmėginti ką tik atrastuosius Mont Oriolio šaltinius.

Lyg koks viduramžių nusikaltėlis, pasmerktas kankinimams, jis buvo standžiai aptemptas savotiškais tramdomaisiais marškiniais iš vaškytinės drobės, kad nesusiteptų ir neapsitaškytų drabužiai. Jis gąstavo ir nervinosi ne mažiau kaip bet kuris chirurgo pacientas prieš operaciją ir atrodė iš tiesų pasigailėtinai.

Atėjus daktarui, sanitaras paėmė ilgą guminį vamzdelį su dviem atšakom viduryje, panašų į laibą dviuodegę gyvatę. Vieną tų atšakų užmovė ant galo čiaupo, sujungto su šaltiniu, o antrąją nuleido į stiklinį indą, kur tekės skystis, išpumpuotas iš ligonio skrandžio. Daktaras, maloniai šypsodamas, ramiai, gracingai paėmė nykščiu ir smilium trečią, vidurinę šio prietaiso atšaką, pakėlė ją prie pono Rikjė burnos, mitriai įkišo į gerklę ir ėmė stumti vis gilyn ir gilyn, geraširdiškai kalbėdamas:

— Gerai, gerai, labai gerai! Eina, eina, eina kuo puikiausiai!

Ponas Rikjė, visas pamėlęs, vartė akis, čiaupė putotas lūpas, duso, pūkštė, sunkiai žiaukčiojo ir, įkibęs į krėslo atramas, iš paskutinio stengėsi išmesti guminę angį, kuri skverbėsi jam į skrandį.

Kai jis prarijo apie pusmetrį žarnelės, daktaras pasakė:

— Gana. Atidarykite.

Sanitaras atsuko čiaupą, ir tuojau pat ligonio skrandis pastebimai ėmė pūstis: į jį pamažu tekėjo šiltas versmės vanduo.

— Kosėkite, — paliepė daktaras, — kosėkite: reikia sužadinti skrandžio išsituštinimą.

Bet vargšelis nebeiškosėjo — jis tiktai gergždė ir tampėsi, o jo akys atrodė bematant iššoks iš kaktos. Staiga žemai šalia krėslo pasigirdo lengvas kliukėjimas. Sifonas, susidaręs iš dviejų vamzdelio atšakų, pradėjo pagaliau veikti, skystis iš skrandžio ėmė bėgti į stiklinį indelį, ir gydytojas uoliai ėmėsi jame ieškoti kataro ir nepakankamo virškinimo požymių.

— Niekados daugiau nevalgykite žalių žirnių nei salotų! Jokių salotų — jūs visiškai nevirškinate jų! Ir žemuogių taip pat! Jau dešimtį kartų jums sakiau — nė į burną neimkite žemuogių!

Ponas Rikjė, matyt, perpyko. Jis muistėsi krėsle, bet kalbėti negalėjo, nes gerklė buvo užkimšta vamzdeliu.

O kai plovimas buvo baigtas ir daktaras švelniai ištraukė zondą jam iš vidurių, jis pratrūko šaukti:

— Argi aš kaltas, kad kiekvieną dieną turiu valgyti visokią bjaurastį ir žudyti sau sveikatą? Argi ne jūsų pareiga žiūrėti, kaip maitinami ligoniai jūsų viešbutyje? Aš perėjau į jūsų naująjį traktierių dėl to, kad aname mane nuodijo šlykščiausiais valgiais, bet, garbės žodis, šitoj prakeiktoj didžiojoj Mont Oriolio smuklėj aš pasijaučiau dar blogiau!

Daktaras jį nuramino ir keletą kartų prižadėjo griežtai kontroliuoti maistą, duodamą viešbutyje ligoniams.

Paskui jis vėl paėmė po ranka Polį Bretinji ir nusivedė, aiškindamas:

— Mano sukurtas gydymo metodas — mechanizuotos gimnastikos taikymas medicinoje, su kuriuo jūs dabar susipažinsite, yra pagrįstas labai racionaliais principais. Tikriausiai jūs girdėjote apie manąją organometrinės terapijos sistemą? Aš tvirtinu, jog didelė dalis mūsų ligų kyla tiktai iš to, kad kuris nors organas ima pernelyg didėti ir stumti iš savo vietos gretimą organą, trikdydamas jo funkcijas ir palengva ardydamas bendrą viso organizmo harmoniją. Būtent čia dažnai glūdi labai rimtų organizmo sutrikimų priežastis.

O mankšta, praktikuojama drauge su dušais ir gydomosiomis voniomis, kaip tik yra labai efektinga priemonė atstatyti pusiausvyrai ir sumažinti išsiplėtusiems organams iki jų normalaus dydžio.

Bet kaip įtikinti žmogų, kad jam reikalinga mankšta? Vaikščiojimas, jodinėjimas, irklavimas ar plaukymas reikalauja ne vien didelių fizinių pastangų, o ir dvasinės įtampos. Juk ne kas kita kaip dvasia valdo žmogų, skatina veikti ir palaiko jėgas. Tas, kas pilnas energijos, visados esti gyvas ir judrus! Taigi energija pareina nuo dvasios jėgų, o ne nuo raumenų. Kūnas visados paklūsta tvirtai valiai.

Žinoma, nėra ko nė svajoti, kad būtų galima įkvėpti drąsos bailiams arba ryžto silpnavaliams. Bet mes galime imtis ko kito, galime padaryti kai ką daugiau, galime apsieiti be drąsos, be protinės energijos, be dvasinių pastangų ir panaudoti vien fizinį judesį. Dvasines pastangas man puikiai atstoja pašalinė, grynai mechaniška jėga! Suprantate? Ne visai? Na, užeikime.

Jis atidarė duris į erdvią salę, kur stovėjo surikiuoti keisti įtaisai: dideli krėslai su medinėmis paminomis, arkliai, negrabiai nutašyti iš pušies, šarnyrais sujungtos lentos, judamieji skersiniai priešais kėdes, pritvirtintas prie grindų. Visi tie įrengimai turėjo sudėtingas krumpliaračių sistemas ir sukamas rankenėles.

Daktaras aiškino toliau:

— Štai, pažiūrėkite. Mums yra žinomi keturi pagrindiniai mankštos tipai, kuriuos aš pavadinčiau natūraliais pratimais, būtent: ėjimas, jojimas, plaukymas, irklavimas. Kiekvienas šių pratimų mankština skirtingas kūno dalis, turi specialų poveikį organizmui. Štai mes ir turime įtaisus visiems keturiems mankštos tipams imituoti. Paleidi mechanizmą ir, nieko negalvodamas, visą valandą bėgi, joji, plauki ar irkluoji; dirba vien raumenys, ir tam darbui dar nereikia nė menkiausių valios pastangų.

Tuo metu į salę įėjo Obri-Pasteras, lydimas vyriškio su atraitotomis rankovėmis, iš po kurių matėsi galingi bicepsai. Inžinierius buvo dar pastorėjęs. Jo rankos ir kojos kėtėsi į šalis, eidamas jis sunkiai pūškavo.

Daktaras tarė:

— Jūs susipažinsite su mano sistema de visu3.

Ir kreipėsi į ligonį:

— Na, mano mielas, ką šiandien darysime? Vaikščiosime ar jodinėsime?