Ги Мопассан - Mont Oriolis

Dar toliau ėjo publika — ištisa minia kurortininkų, kaimiečių ir aplinkinių miestų gyventojų.

Šaltinių šventinimo ceremonija truko labai neilgai. Kai kunigas Litras pašlakstė juos vieną po kito švęstu vandeniu, daktaras Onora apskelbė, jog dabar vandens sudėtis pasikeitusi — jame atsiradę natrio chlorido. Paskui visi kviestiniai suėjo į erdvią skaityklą, kur buvo parengtos vaišės.

Polis tarė Gontranui:

— Kaip išgražėjusios abi Oriolių mergaitės!

— Taip, juodvi žavingos.

— Ar nematėt pono pirmininko? — paklausė juos staiga atsiradęs prievaizdas, buvęs kalėjimo prižiūrėtojas.

— Jis va tenai, kampe.

— Dėdė Klovisas mat kursto žmones prie pat mūsų durų.

Jau anksčiau, eidama šventinti šaltinių, visa procesija praslinko pro seną luošį, pernai metais išgijusį, o dabar vėl paralyžiuotą ir nė tiek nebepajudantį kaip pirmiau. Jis stabdydavo ant kelio visus atvykėlius, o ypač naujai atvažiavusius, ir pasakodavo savo istoriją:

— Tie vandenys, sakau jums, niekam neverti. Iš pradžių, teisybė, lyg ir apgydo, bet paskui liga taip atkrinta, kad nors į grabą gulk. Aš va nepaėjau kojomis, o dabar jau ir rankas atėmė nuo šito gydymo. O kojos dabar kaip ketinės, visai kaip ketinės, — greičiau nulauši, nekaip sulenksi.

Prieš kurį laiką Andermatas susikrimtęs mėgino pasodinti senį kalėjiman, iškeldamas jam bylą už Mont Oriolio bendrovei padarytą žalą ir už bandymus ją šantažuoti. Bet užčiaupti jam burnos nepavyko — byla paliko be rezultatų.

Vos tik gavęs žinią, kad senis vėl varo savo šnekas priešais gydyklos duris, Andermatas išbėgo jo tildyti.

Šalia vieškelio jis pamatė minią žmonių ir išgirdo piktus balsus. Aplinkui grūdosi smalsuoliai — visiems magėjo pasiklausyti ir pasižiūrėti. Damos klausė: „Kas ten yra?“ Vyrai atsakinėjo: „Čia ligonis, kurį pribaigė Anvalio vandenys“. Kiti sakė, kad suvažinėję vaiką. Dar kiti šnekėjo, kad kažkokią vargšę moterį ištikęs nuomario priepuolis.

Andermatas prasiskverbė per minią, senu savo papratimu vikriai brukdamas apskritą pilvuką tarp susispaudusių pilvų. „Tai įrodymas, — sakydavo Gontranas, — kad apvalūs kūnai pranašesni už smailakampius“.

Dėdė Klovisas, sėdėdamas ant griovio kranto, pasakojo apie savo ligas ir verkšlendamas bėdojo dėl savo kančių, o abu Orioliai stovėjo priešais luošį ir stūmė tolyn nuo jo žmones, visa gerkle įnirtingai jį plūsdami ir grasindami.

— Meluoja! — šaukė Milžinas. — Juk tai apgavikas, tinginys ir brakonierius! Jis per naktis trasioja po miškus!

Tačiau senis, nėmaž nesijaudindamas, aimanavo plonu šaižiu balseliu, kurio neįstengė perrėkti Orioliai:

— Jie nugalavo mane, ponuliai, visai nugalavo su savo vandeniu. Jie prievarta mane maudė pereitais metais. Ir štai kas pasidarė iš manęs, štai kuo aš virtau, štai, žiūrėkite.

Pasirodžius Andermatui, visi nutilo. Jis pasilenkė prie invalido ir tarė, įsmeigęs žvilgsnį jam į akis:

— Jeigu jūsų liga pablogėjo, tai jūs pats kaltas, suprantate? Bet jeigu jūs manęs klausysite, aš garantuoju, kad išgydysiu jus, ir tam užteks dvidešimties, o gal tik penkiolikos vonių. Ateikite, dėduk, pas mane į gydyklą, po kokios valandos, kai visi išsivaikščios, ir tada susitarsim. O tuo tarpu tylėkite.

Senis suprato. Jis nutilo, o po valandėlės atsakė:

— Ką gi, pabandyti visada galima. Pažiūrėsiu.

Andermatas paėmė už parankių abu Oriolius ir greitai juos nusivedė, o dėdė Klovisas, markstydamasis prieš saulę, vėl išsitiesė šalikelėje ant žolės tarp savo ramentų.

Susidomėjusi minia grūdosi aplink jį. Ponai jį klausinėjo, bet jis nesiteikė atsakyti, lyg nieko negirdėtų ar nesuprastų. O kai šitas smalsumas, dabar jau nebenaudingas, jam pagaliau įgriso, jis garsiai užtraukė laibu falcetu, visai netaikydamas į natą, kažkokią nesibaigiančią dainą nesuprantama tarme.

Minia pamažu išsiskirstė. Tiktai keli vaikiščiai dar ilgai stovėjo prieš senį ir žiūrėjo į jį, krapštydamiesi nosis.

Kristiana labai nuvargo ir grįžo į viešbutį pailsėti. Polis ir Gontranas vaikštinėjo su svečiais po naująjį parką. Staiga juodu pastebėjo būrelį aktorių, taip pat pabėgusių iš senojo kazino ir susiejusių savo likimą su nauju kylančiu kurortu.

Panelė Odlen, dabar labai elegantiška, vaikštinėjo už parankės su išdidusia, solidžia savo motina. Ptinivelis iš „Vodevilio“, regis, uoliai asistavo damoms, o jiems įkandin žengė Lapalmas iš Bordo Didžiojo teatro, apie kažką diskutuodamas su tais pačiais muzikantais — maestru Sen Landri, pianistu Žaveliu, fleitistu Nuaro ir kontrabosistu Nikordi.

Išvydęs Polį ir Gontraną, Sen Landri puolė prie jų. Žiemą jis parašė muzikinę komedijėlę, kurią pastatė ekscentriškas teatrėlis; bet laikraščiai įvertino ją gan palankiai, ir dabar maestro iš aukšto žiūrėjo į Masne, Rejerą ir Guno.

Jis bičiuliškai ištiesė abi rankas ir tuojau pat ėmė pasakoti apie savo ginčą su jo diriguojamo orkestro muzikantais.

— Taip, mano mieli, senosios mokyklos rutinieriams — amen, amen, amen! Melodistų laikai baigėsi. O jie nenori to suprasti.

Muzika — naujas menas. O melodija — jos vapesys. Neišlavėjusios klausos žmogui patinka riturnelės: jos džiugina jį kaip mažą vaiką, kaip laukinį. Pridursiu dar, kad minios, naivios publikos ausiai, profano ausiai visados bus mielos dainelės ir šiaip lengvi motyvai. Kafešantanų lankytojai irgi tegali pajusti šitokį malonumą.

Kad geriau mane suprastumėte, duosiu porą palyginimų. Kaimiečio akiai patinka skaudžios spalvos ir ryškūs paveikslėliai; prasilavinęs miesčionis, neturintis meninio skonio, mėgsta efektingus, saldžius atspalvius ir sentimentalius siužetus; o tikras menininkas su rafinuotu skoniu mėgsta, supranta, jaučia nepagaunamas to paties tono moduliacijas, daugeliui kitų neįžvelgiamas slėpiningas atspalvių dermes.

Tas pat ir literatūroje: šveicoriai mėgsta nuotykių romanus, miesčionys — romanus su jaudinančia intriga, o tikri eruditai mėgsta tik didžiai meniškus veikalus, suprantamus anaiptol ne visiems.

Kai aš girdžiu miesčionį kalbant apie muziką, man norisi jį užmušti. O kai jis ima samprotauti apie muziką Operoje, aš jo klausiu: „Ar galite man pasakyti, paėmė ar nepaėmė klaidingą natą trečiasis smuikas trečiojo veiksmo uvertiūroje? Ne. Tai tylėkite. Jūs neturite klausos. Jei žmogus, klausydamasis orkestro, negirdi bendro skambesio ir drauge kiekvieno atskiro instrumento, tai jis neturi klausos, jis nemuzikalus. Štai kaip! Sudie!“

Jis apsisuko ant kulno ir varė toliau:

— Menininkui muzikos siela yra akordas. Ak, mano mieli, yra akordų, kurie varo mane iš proto, kurie persmelkia visą mano esybę ir pripildo neišsakomos laimės. Mano klausa dabar taip išlavėjusi, tokia jautri ir tobula, kad aš net mėgstu kai kuriuos netikrus akordus: kai skonis pernelyg subtilus, jam tik vienas žingsnis iki sugedimo. Aš jau darausi iškrypėlis — man reikia pojūčių, kuo labiau dirginančių klausą. Taip, mano mieli, yra tokių klaidingų natų! Koks malonumas! Liguistas, bet koks didis malonumas! Kaip tatai jaudina, kaip sukrečia nervus, kaip drasko ausį! Kaip drasko, kaip drasko!..

Jis džiūgaudamas ėmė trintis rankas ir uždainavo:

— Na, jūs išgirsite mano operą, mano operą, mano operą! Na, jūs išgirsite mano operą!

— Jūs rašote operą?

— Taip, jau baigiu.

Bet štai sugriaudėjo admiroliškas Petriuso Martelio balsas:

— Aišku? Tai sutarta: geltona raketa — ir pradedate!

Tai buvo nurodymai dėl fejerverko. Gontranas ir Polis priėjo prie jo, ir jis ėmė aiškinti dispoziciją, rodydamas ištiesta ranka, tarsi grasintų priešininko laivynui, į baltas gaireles kalne viršum tarpeklio, anapus slėnio.