Ги Мопассан - Mont Oriolis

— Liana, Liana, aš tavęs neteksiu! Jaučiu, kad tavęs neteksiu!

Šitas neprotingas sielvartas, vaikiškas sielvartas, taip nepritinkąs tvirtam vyriškiui, ją erzino: jinai pati — tokia gležnutė, palyginus su juo, o kur kas labiau pasitikinti savimi ir nė negalvoja, kad juos galėtų kas išskirti.

Jis sušnibždėjo:

— Jei tu sutiktum, Liana, mes pabėgtume, iškeliautume toli toli, į gražią šalį, pilną gėlių, ir ten mylėtumės. Važiuokime šį pat vakarą! Ar sutinki, Liana? Sakyk, sutinki?

Tačiau ji gūžtelėjo pečiais, bent kiek sudirgusi, bent kiek nepatenkinta, kad jis neklauso jos: dabar ne laikas svajoti ir švelniai išdykauti; dabar reikia sukaupti visą ryžtą ir blaiviai pagalvoti, kaip jie galėtų toliau mylėtis, nekeldami niekam įtarimo.

Ji vėl prakalbėjo:

— Klausyk, brangusis, mes turime viską gerai aptarti, kad nepadarytume kokios kvailystės ar klaidos. Pirmas dalykas — ar patikimi tavo tarnai? Visų labiausiai mums reikia bijoti įskundimo, anoniminio laiško mano vyrui. Jis pats nieku būdu nesusipras. Aš gerai pažįstu Viljamą...

Antrą kartą išgirdęs šį vardą, Polis staiga suirzo ir nekantriai tarė:

— Ak, nekalbėk man apie jį šįvakar!

Ji nustebo:

— Kodėl? Kaip galima nekalbėti?.. O, būk tikras, jis nė kiek prie manęs neprisirišęs.

Jinai atspėjo Polio mintį.

Jame atbudo pavydas, kol kas dar miglotas, nesąmoningas. Staiga puolęs ant kelių, jis sugriebė jai už rankų.

— Klausyk, Liana!..

Ir nutilo — nedrįso pasakyti, koks gėdingas įtarimas jam neduoda ramybės, nerado žodžių tam išreikšti.

— Klausyk... Liana... O su juo?.. Kaip tu su juo?..

Ji nesuprato.

— Su juo?.. Labai gerai...

— Taip... Žinau... Bet paklausyk... suprask mane kaip reikiant... Juk jis... šiaip ar taip... jis — tavo vyras... ir... ir... tu nežinai, kiek aš apie tai galvojau šiomis dienomis... kaip tas mane slegia... kaip drasko man širdį... Tu supranti?.. A, sakyk?..

Ji galvojo valandžiukę, paskui staiga suvokė jo užuominas ir su nuoširdžiu pasipiktinimu sušuko:

— O mano brangusis... kaip tu galėjai... kaip galėjai pagalvoti?.. O, aš tavo!., girdi?.. Tik tavo... Juk aš tave myliu... Ak Poli!..

Jis vėl padėjo galvą Kristianai ant kelių ir tylutėliai tarė:

— Bet... Liana... mažyte mano... juk jis — tavo vyras... Ką gi tu darysi?.. Ar tu pagalvojai?.. Sakyk... Ką tu darysi šį vakarą... arba rytoj?.. Juk negali... visada, visada jam sakyti: „Ne...“

Ji atsakė, irgi labai tyliai:

— Aš įtikinau jį, kad esu nėščia, ir... ir to jam pakanka! O, jam tas visai nerūpi... tikėk manimi... Nekalbėkim apie tai, brangusis. Tu nežinai, kaip tas man koktu... kaip skaudu... Pasikliauk manimi — juk aš tave myliu...

Polis prisilenkęs bučiavo suknelę ir traukė jos aromatą, o Kristiana lengvučiais pirštais meiliai glostė jam veidą.

Staiga ji tarė:

— Grįžkime. Dar pastebės, kad mūsų abiejų nėra.

Juodu stipriai apglėbė kits kitą ir glūdojo taip, kol paskaudo rankos; paskui ji pakilo ir nuėjo, nubėgo tekina, kad kuo greičiau parsirastų namo, o jis žiūrėjo jai įkandin, kol ji dingo iš akių, žiūrėjo taip liūdnai, tartum su ja būtų dingusi visa jo laimė, visa viltis.

ANTRA DALIS I

Kitų metų liepos pirmąją dieną Anvalio kurortas buvo nebeatpažįstamas.

Ant kalvos viršūnės, tarp dviejų tarpeklių, stūksojo mauriško stiliaus pastatas su didelėmis aukso raidėmis frontone: Kazino.

Nedidelis miškelis šlaite, nuolaidžiame į Limanės pusę, buvo paverstas parku. Palei visą kazino ėjo terasa, iš kurios kaip ant delno matėsi plati Overnės lyguma. Terasą juosė mūrinė siena, visa nustatyta didelėmis netikro marmuro vazomis.

Žemiau, išsimėtę tarp vynuogynų, stovėjo šešetas šveicariškų vasarnamių su lakuoto medžio fasadais.

Pietiniame šlaite bolavo didžiulis rūmas, jau iš tolo viliojąs turistus: šie pastebėdavo jį vos tik išvažiavę iš Riomo. Tai buvo didysis Mont Oriolio viešbutis. O lygiai po juo, pačioj kalvos papėdėj, vidury sodo, per kurį bėgo upelis, tekąs iš tarpeklio, stovėjo paprastesnis, bet erdvus ketvirtainis trobesys, kuriame, pasak daktaro Latono brošiūros, visų ligonių laukė stebuklingas išgijimas. Fasade buvo užrašas: Mont Oriolio gydomosios vonios . Dešiniajame namo sparne — mažesnėmis raidėmis: Hidroterapija. Skrandžio plovimas. Baseinai su tekančiu vandeniu. O kairiajame sparne: Mechanizuotos gydomosios gimnastikos institutas.

Viskas buvo nauja, viskas spindėjo skaisčiu baltumu. Visur dar triūsė darbininkai — dažytojai, stogdengiai, žemkasiai, nors gydykla pradėjo veikti jau prieš mėnesį.

Reikia pasakyti, kad pasisekimas iš pat pirmų dienų pranoko visus steigėjų lūkesčius. Trys įžymūs gydytojai, trys garsenybės, profesoriai Ma-Ruselis, Klošas ir Remiuzo, paėmė naująjį kurortą savo globon ir sutiko kurį laiką pavasaroti Berno Kilnojamų vasarnamių bendrovės nameliuose, kuriuos perdavė jų žinion kurorto administracija.

Klausydami autoritetingo jų žodžio, ligoniai plūste plūdo į Mont Oriolį. Didysis viešbutis buvo pilnas.

Nors vonios veikė jau nuo pirmų birželio dienų, oficialus kurorto atidarymas buvo nukeltas į liepos pirmąją, kad suplauktų daugiau žmonių. Šventę numatyta pradėti trečią valandą šaltinių šventinimu. O vakare visi vietiniai ligoniai, svečiai iš gretimų kurortų ir žymesnieji Klermon Ferano bei Riomo gyventojai turėjo susirinkti į didelį spektaklį, fejerverką ir balių.

Visas kazino ant kalno viršūnės skendėjo vėliavose: iš visų pusių lyg tankus debesis jį gaubė mėlynų, raudonų, baltų, geltonų dėmių margumynas. O ant aukštų aukštų stiebų, išrikiuotų išilgai alėjų, žydro dangaus fone gyvatėmis rangėsi ilgiausios oriflamos.

Petriusas Martelis, tapęs naujojo kazino direktorium, po šiuo vėliavų debesiu jautėsi lyg visagalis fantastinio laivo kapitonas ir davinėjo įsakymus kelneriams su baltom prijuostėm baisiu, griausmingu balsu, kokiu komanduoja admirolai, aplinkui drioksint šūviams. Sodraus jo balso aidą vėjas nunešdavo ligi pat kaimo.

Terasoje pasirodė pridusęs Andermatas. Petriusas Martelis šoko jam priešais ir pasveikino jį plačiu, iškilniu gestu.

— Viskas gerai? — paklausė bankininkas.

— Viskas gerai, ponas pirmininke.

— Jei aš būsiu reikalingas, mane rasite vyriausiojo gydytojo kabinete. Mums dabar posėdis.

Ir jis leidosi žemyn nuo kalvos. Prie gydyklos durų savo šeimininko pasitikti puolė prievaizdas ir kasininkas, taip pat pavilioti iš senosios bendrovės — bejėgės, žūti pasmerktos konkurentės. Buvęs kalėjimo prižiūrėtojas kariškai jį pasveikino, o kasininkas žemai nusilenkė tarsi elgeta, imdamas išmaldą.

Andermatas paklausė:

— Vyriausiasis gydytojas čia?

Prievaizdas atsakė:

— Taip, ponas pirmininke. Visi jau čia.

Bankininkas įžengė į vestibiulį, praėjo pro sanitares ir sanitarus, lydinčius jį pagarbiais žvilgsniais, pasuko dešinėn ir atvėrė duris į erdvų, solidžiai apstatytą kambarį, pilną knygų ir garsių mokslininkų biustų, kuriame buvo susirinkę visi bendrovės valdybos nariai, šiuo metu gyvenantys Anvalyje: jo uošvis markizas de Ravenelis, svainis Gontranas, abu Orioliai, bemaž niekuo nebesiskirią nuo miesto ponų ir savo ilgais juodais surdutais bei aukštu ūgiu primeną figūras iš laidotuvių biuro reklamos, taip pat Polis Bretinji ir daktaras Latonas.

Greitai paspaudęs visiems rankas ir paprašęs sėstis, Andermatas prabilo:

— Mums lieka išspręsti vieną svarbų klausimą: kaip pavadinsime šaltinius? Šiuo klausimu aš laikausi visiškai priešingos nuomonės negu ponas vyriausiasis gydytojas. Daktaras siūlo pavadinti tris pagrindines versmes trijų čia esančių medicinos mokslo žvaigždžių vardais. Žinia, toks pagarbos ženklas juos labai sujaudintų ir dar labiau palenktų mūsų pusėn. Bet, ponai, nėra ko abejoti, kad tokiu atveju visam laikui mūsų atsižadėtų jų garbingieji kolegos, kol kas neatsakę į mūsų kvietimą, o juos žūt būt, nors ir kiek tam reikėtų aukų ir pastangų, mes turime įtikinti, jog mūsų vanduo savo gydomosiomis savybėmis pranašesnis už kitus. Taip, ponai, žmogaus prigimtis visados ta pati, reikia tik ją pažinti ir mokėti tuo naudotis. Profesoriai Plantiuro, de Larnaras ir Paskali — užteks paminėti šiuos tris skrandžio ir žarnyno ligų specialistus — niekad nesiųs savo ligonių, savo pacientų, geriausių, įžymiausių pacientų, kunigaikščių, erchercogų, visų diduomenės šulų, iš kurių jie lobsta ir kurių dėka garsėja, — niekad jie nesiųs jų gydytis Ma-Ruselio šaltinio, Klošo šaltinio ar Remiuzo šaltinio vandeniu. Juk tada ir tie pacientai, ir visa publika turės tam tikrą pagrindą manyti, kad ne kas kitas, o būtent profesoriai Remiuzo, Klošas ir Ma-Ruselis atrado mūsų versmes ir jų gydomąsias savybes. Yra tikras dalykas, ponai, kad Giublero vardas, suteiktas pirmajam Šatei Giujono šaltiniui, ilgam laikui nuteikė prieš tą kurortą, beje, dabar jau suklestėjusį, bent kai kuriuos garsius daktarus, kurie būtų galėję iš pat pradžių jį remti.