Ги Мопассан - Mont Oriolis

Senis Oriolis jį pertraukė. Šykštusis overnietis pasipiktino, kam už dyka dalijama žemė.

Andermatas, pagautas oratoriško įkvėpimo, pasakė prilyginimą apie protingą ūkininką, saujomis beriantį sėklą į trąšią žemę, ir spulų žemdirbį, skaičiuojantį kiekvieną grūdą ir dėl to gaunantį perpus menkesnį derlių.

Užsigavęs Oriolis nenusileido, tad bankininkas pateikė ir savo pasiūlymą balsavimui ir šešiais balsais prieš du užčiaupė seniui burną.

Paskui jis atsisegė didelį tymo odos portfelį ir ištrauki naujosios gydyklos, viešbučio ir kazino planus ir gatavai sąmatas bei sutartis su rangovais, kurias šiame posėdyje reikėjo patvirtinti ir pasirašyti. Kitos savaitės pradžioje turėjo prasidėti darbai.

Abu Orioliai pareiškė, kad visi dokumentai turi būti peržiūrėti ir apsvarstyti. Andermatas suirzęs atsakė:

— Argi aš prašau iš jūsų pinigų? Juk ne! Tai duokit pagaliau man ramybę! O jeigu jūs nepatenkinti, prašom — galime vėl balsuoti!

Tada juodu pasirašė drauge su kitais valdybos nariais, ir posėdis buvo uždarytas.

Minia anvaliečių, didžiai jaudindamiesi, laukė prie kontoros išeinant posėdžiautojų. Visi pagarbiai juos sveikino. Kai abu Orioliai jau buvo besuką namų link, Andermatas jiems tarė:

— Nepamirškite, kad šiandien pietaujame visi drauge viešbutyje. Ir atsiveskite savo mergaites, — aš joms atvežiau iš Paryžiaus dovanėlių.

Buvo sutarta susitikti septintą valandą viešbučio „Splendid“ salone.

Bankininkas surengė iškilmingus pietus, į kuriuos pakvietė įžymesniuosius kurortininkus ir kaimo valdžios atstovus. Garbingiausioje vietoje sėdėjo Kristiana, jai iš dešinės — klebonas, iš kairės — meras.

Kalbėjo tik apie naująją gydyklą ir Anvalio ateitį. Jaunosios Oriol rado po servetėlėmis dėžutes su apyrankėmis, nusagstytomis perlais ir smaragdais, ir, nesitverdamos džiaugsmu, maloniai kaip niekad čiauškėjo su Gontranu, sėdinčiu tarp jų. Net ir vyresnioji širdingai juokės iš jo sąmojų. O Gontranas kalbėjo su mergaitėmis taip, kaip paprastai kalba vyras su patrauklia moterim: uoliai jas linksmino ir be ceremonijų slaptomis vertino sau širdyje — vertino taip, kaip jam diktavo jaunas kraujas ir nerami dvasia.

Polis nieko nevalgė, nieko nekalbėjo... Jam atrodė, kad štai baigiasi paskutinė jo gyvenimo diena. Staiga jis prisiminė, kad jau mėnuo, lygiai mėnuo praėjo nuo tos dienos, kada jie pietavo prie Tazena ežero. Jį graužė keistas nerimas, kurį sukelia veikiau nuojauta nei reali nelaimė, įsimylėjėlių nerimas, kuris tiek prislegia širdį ir pertempia nervus, jog nuo menkiausio krebždesio tau užima kvapą, kuris tiek nukamuoja sielą ir sutrikdo vaizduotę, jog visa, ką girdi aplinkui, tau atrodo grėsminga, visa tartum siejasi su tave apsėdusia mintimi.

Vos tik baigėsi pietūs, jis priėjo salone prie Kristianos ir tarė:

— Mums būtinai reikia dar šįvakar pasikalbėti, ir tuojau pat, kuo veikiau. Dievas vienas težino, kada mes vėl galėsime pabūti vieni. Ar žinote, kad šiandien — lygiai mėnuo...

Ji atsakė:

— Taip, žinau.

— Klausykite, aš jūsų lauksiu ant kelio į Roš Pradjerą, prie pat kaimo, po kaštonais. Dabar niekas nepastebės, kad jūs dingsite. Ateikite, maldauju, atsisveikinti — juk rytoj išsiskiriame.

Ji sušnibždėjo:

— Būsiu ten po penkiolikos minučių.

Ir Polis išėjo, nebepakęsdamas minios šurmulio.

Jis leidosi per vynuogynus takeliu, kuriuo jie ėjo tą dieną, kai pirmąsyk drauge gėrėjosi Limanės peizažu. Netrukus pasiekė vieškelį. Buvo vienui vienas ir jautėsi visiškai vienišas pasaulyje. O dar skaudžiau pajuto tą vienatvę, kai pagalvojo, kad aplinkui plyti nematoma lyguma. Sustojo kaip tik toje vietoje, kur juodu andai sėdėjo ir jis deklamavo Bodlero eiles apie grožį. Kaip seniai tas buvo! Ir pamažu jis atgaivino atmintyje visa, kas dėjosi po to. Niekados dar nebuvo toks laimingas, niekados! Niekados jo meilė nebuvo tokia beprotiška ir drauge kupina tokios tyros, šventos pagarbos. Prisiminė jis vakarą prie Tazena ežero, lygiai tą pačią praeito mėnesio dieną, gaivų mišką, skendintį blyškioj šviesoj, mažą sidabro ežerėlį ir dideles žuvis, raibinančias jo paviršių; prisiminė, kaip jie ėjo atgal prie karietos: ji žengė pirma jo, čia pradingdama šešėlyje, čia vėl išnirdama į šviesą, ir gelsvi mėnesienos purslai krito pro medžių lapus jai ant plaukų, ant pečių, ant rankų. Ne, malonesnių valandėlių jo gyvenime nėra buvę!

Jis atsigręžė pažiūrėti, ar Kristiana dar neateina. Jos nematyti, bet štai padangėje — ką tik patekėjęs mėnulis. Tas pats mėnulis, kuris regėjo iš aukštybių jo pirmąjį prisipažinimą, regės dabar ir pirmąjį atsisveikinimą.

Per nugarą jam perbėgo šiurpas, dygus žvarbulys. Nebetoli ruduo, žiemos pranašas. Polis pirmą sykį pajuto jo dvelksmą: šaltis ūmai persmelkė jį tarsi nelaimės grėsmė.

Priešais tysojo dulkėtas kelias lyg balta upė tarp tamsių krantų. Posūkyje staiga sudūlavo žmogysta. Polis tuojau pat ją pažino ir apmirė; ir laukė jos, visas virpėdamas iš paslaptingos laimės: štai ji artinasi, štai ateina, ir ateina tik pas jį, galvodama tik apie jį.

Kristiana ėjo smulkiais žingsniukais, nedrįsdama jam šūktelėti, nerimaudama, kad jo dar vis nesimato, — jis stovėjo po medžiu, — sujaudinta didžios tylos, mėnesėtos dangaus ir žemės vienatvės. O priešais ją slinko didžiulis juodas jos šešėlis, toli driekdamasis priekin, tartum nešdamas jam kuo skubiau bent menką jos dalelę, kol prieis ji pati.

Kristiana stabtelėjo, ir šešėlis taip pat sustingo, prigludo, atgulė ant kelio.

Polis greitai žengė ton vieton, kur krito apvalainas galvos siluetas. Paskui atsiklaupė ir, tartum nenorėdamas prarasti ničnieko, kas tik priklauso jai, prisilenkęs palietė lūpomis tamsaus silueto kraštą. Kaip troškulio nukamuotas šuva kad laka vandenį, prišliaužęs ant pilvo prie upelio, taip ir jis karštai ėmė bučiuoti dulkėse dievinamo šešėlio kontūrus. Taip jis ropojo ant rankų ir kelių artyn prie jos, žymėdamas bučiniais tamsią dėmę, tarsi būtų troškęs suimti lūpomis brangųjį atvaizdą, gulintį žemėje.

Apstulbusi ir net kiek išsigandusi, nedrįsdama jo prakalbinti, Kristiana laukė, kada jis atslinks prie jos kojų; paskiau, kai jis pakėlė galvą ir, vis tebeklūpodamas, apkabino ją abiem rankom, ji paklausė:

— Kas tau?

Jis atsakė:

— Liana, tuoj aš tavęs neteksiu!

Ji suleido pirštus į tankius mylimojo plaukus, pasilenkusi atvertė jo galvą ir pabučiavo į akis.

— Kodėl neteksi? — paklausė jinai, patikliai šypsodamasi.

— Todėl, kad rytoj mums reikia skirtis.

— Skirtis? Juk neilgam, brangusis.

— Kas žino? Dienos, kurias praleidome čia, niekad nebegrįš.

— Bet ateis kitos, tokios pat puikios.

Kristiana pakėlė jį ant kojų, nusivedė po medžiu, kur jis laukė jos ateinant, pasisodino šalia, kiek žemiau, kad galėtų pirštais kedenti jo plaukus, ir ėmė kalbėti. Kalbėjo rimtai, kaip protinga, drąsi, ryžtinga moteris, mylinti, viską numatanti, ome savo jaučianti, kas reikia daryti, ir viskam pasiryžusi.

— Klausyk, brangusis, Paryžiuje aš turiu didelę laisvę. Viljamui rūpi tik savi reikalai, o aš jam ne galvoj. Tu nevedęs, tai aš galėsiu ateiti pas tave. Ir ateisiu kasdien, tik vis kitokiu laiku, — čia rytą prieš pusryčius, čia vakare, — kad tarnai neimtų plepėti ko nereikia. Galėsime matytis nė kiek ne rečiau, kaip čia, juoba kad nereikės bijotis smalsuolių.

Bet jis, padėjęs galvą jai ant kelių ir stipriai apglėbęs per juosmenį, kartojo: