Ги Мопассан - Mont Oriolis

Paskui jau savo paties balsu paklausė:

— Kas prieš šitą pasiūlymą?

Akcininkai choru atsakė:

— Niekas.

Trys statistai ėmė net ploti.

Senis Oriolis šypsojosi, sukiodamas rankomis skrybėlę, sujaudintas ir nustebintas, susižavėjęs įtaikiu pasiūlymu, taip maloniai paglosčiusiu prasisiekėlio kaimiečio savimeilę, jis nejučia linksėjo galvą, ir Andermatas, viena akimi jį stebėjęs, vien iš to linksėjimo suprato, koks didelis seniui džiaugsmas.

Milžinas laikėsi ramiai, tačiau buvo patenkintas ne mažiau už tėvą.

Tuomet Andermatas kreipėsi į notarą:

— Ponas Alenai, malonėkite perskaityti bendrovės steigiamąjį aktą.

Ir atsisėdo.

Notaras pasigręžė į klerką:

— Pradėkite, Marinė.

Marinė, išdžiūvęs žmogelis, atsikrenkštė ir iškilmingu, nenatūraliu pamokslininko ar deklamatoriaus balsu ėmė skaityti papunkčiui „Mont Oriolio gydomųjų vandenų“ akcinės bendrovės, steigiamos Anvalyje, nuostatus, kuriuose visų pirma buvo pažymėta, kad pradinis bendrovės kapitalas — du milijonai.

Senis Oriolis jį pertraukė:

— Lukterėk, lukterėk.

Jis išsitraukė iš kišenės nučiurusį sąsiuvinį, per savaitę apkeliavusį visus departamento notarus ir advokatus. Jame buvo nurašyti bendrovės įstatai, kuriuos, tarp kitko, tėvas ir sūnus jau beveik mokėjo atmintinai.

Paskui iš palengvo užsidėjo ant nosies akinius, atmetė galvą, kad geriau įžiūrėtų raštą, ir paliepė:

— Dabar skaityk, Marinė.

Milžinas, prisitraukęs kėdę, irgi sekė tėvo nuorašą.

Marinė vėl pradėjo iš pradžių. Tačiau senis, niekaip nesusidorodamas su dvigubu uždaviniu — klausyti ir tuo pat metu skaityti, baimindamasis, kad nebūtų koks žodis pakeistas, nuolatos įtariai žvilgčiodamas į Andermatą, ar tas nerodo kokių ženklų notarui, kas eilutė po dešimtį sykių stabdė klerką, gadindamas visą jo deklamacijos įspūdį:

— Ką sakai? Kaip, kaip tu pasakei? Aš nenugirdau! Kam skubini?

Pasigręžęs į sūnų, klausė:

— Ar taip, Milžine?

Milžinas, būdamas santūresnis, jį tildė:

— Taip, taip, tėve, nėra čia ko, viskas teisingai!

Tačiau nepatiklus kaimietis nerimavo. Kumpu pirštu jis bedžiojo savo užrašus ir kažką murmeno panosėje; bet nesugebėjo paskirstyti dėmesio: kai klausėsi — negalėjo skaityti, o kai skaitė — nieko negirdėjo. Pūkštė, tarsi lipdamas į statų kalną, prakaitavo, tarsi kaupuodamas savo vynuogyną pačioje saulėkaitoje, ir kartkartėmis prašė nors trumpos atvangos, kad galėtų nusišluostyti kaktą ir atgauti kvapą, lyg būtų nuilsęs imtynėse.

Andermatas, netekęs kantrybės, dunksnojo koja į grindis. Gontranas, paėmęs nuo stalo laikraštį Moniteur du Puy-de-Dome, ėmė jį sklaidyti, o Polis, atsisėdęs raitomis ant kėdės, nudūręs galvą, skaudama širdžia galvojo, kad šitas va raudonskruostis pilvotas žmogutis, sėdįs jam priešais, rytoj išsiveš moterį, kurią jis myli visomis savo sielos galiomis, Kristianą, jo Kristianą, šviesiaplaukę Kristianą, priklausančią jam, tiktai jam, ir niekam daugiau. Ir jam nedavė ramybės mintis — ar nereikėtų ją šį pat vakarą pagrobti.

Septyni atvykėliai ponai laikėsi rimtai ir ramiai.

Po valandos skaitymas buvo baigtas. Visi pasirašė.

Notaras užregistravo įnašus. Jo užklaustas, kasininkas Abraamas Levis patvirtino, kad visas kapitalas gautas. Po to buvo paskelbtas ką tik įsisteigusios bendrovės visuotinis susirinkimas, kuris turėjo išrinkti valdybą ir pirmininką.

Visais balsais, išskyrus du, pirmininku buvo išrinktas Andermatas. Dviejų atskalūnų — kaimiečio ir jo sūnaus — balsai buvo paduoti už Oriolį. Polį Bretinji išrinko revizorium.

Tuomet valdyba — Andermatas, markizas ir grafas de Raveneliai, Bretinji, abu Orioliai, daktaras Latonas, Abraamas Levis ir Simonas Zidleras — paprašė kitus akcininkus, taip pat notarą ir jo klerką išeiti: reikėjo aptarti kai kuriuos itin svarbius reikalus ir priimti neatidėliotinus nutarimus.

Andermatas vėl pakilo:

— Ponai, pats opiausias mums klausimas — sėkmės klausimas. Mūsų kurortas turi žūt būt susilaukti pasisekimo. Mineralinis vanduo — tokia pat prekė kaip ir kitos. Kad ligoniai imtų jį gerti, reikia daug ir nuolat apie jį kalbėti.

Reklama, ponai, yra viena svarbiausių dabarties problemų. Tai šiuolaikinės prekybos ir pramonės dievas. Kas pamirš reklamą — tas žuvęs. Tačiau reklamos menas — sudėtingas ir sunkus, jis reikalauja itin didelio takto. Pirmieji verslininkai, išradę reklamą, veikė labai grubiai — stengėsi patraukti vartotojų dėmesį būgnų gaudesiu ir patrankų griausmu, atseit kuo didesniu triukšmu. Tačiau Manženas, ponai, tebuvo pradininkas. Šiais laikais bet koks tarškesys jau atrodys įtartinas, ryški afiša sukels praeiviui šypseną, vardas, kurį jam rėks į ausį kiekvienoj gatvėj, sužadins ne tiek smalsumą, kiek nepasitikėjimą. Ir vis dėlto reikia patraukti publikos dėmesį, reikia ją nustebinti, o paskiau — įtikinti. O visas menas čia — atrasti priemonę, vienintelę priemonę, galinčią užtikrinti pasisekimą tam ar kitam prekybos objektui. Mes, ponai, ketiname prekiauti mineraliniu vandeniu. O kas gali mums padėti privilioti ligonius? Tiktai gydytojai.

Patys įžymieji gydytojai — tokie pat žmonės kaip mes, jų silpnybės tos pačios kaip mūsų. Aš nenoriu pasakyti, kad juos galima papirkti. Garsenybės, kurios mums reikalingos, turi tokią reputaciją, jog niekam nė įtarimas nekils, kad jos galėtų parsiduoti! Bet ar atsiras pasaulyje žmogus, kurio neįstengtum palenkti savo pusėn, jei tik išmaningai to imtumeis? Yra juk ir moterų, kurių negalima nupirkti! Tokias reikia pavilioti.

Taigi, ponai, aš pateikiu jums pasiūlymą, kurį mes su daktaru Latonu esame nuodugniai apsvarstę.

Pirmiausia mes suskirstėme ligas, kurias galime gydyti savo kurorte, į tris pagrindines grupes. Pirmoji grupė: visos reumato formos, grybelinės ligos, artritas, podagra ir 1.1.; antroji: skrandžio, žarnyno ir kepenų ligos; trečioji: visi negalavimai, kilę dėl kraujo apytakos sutrikimų, kadangi nėra abejonės, jog mūsų angliarūgštės vonios nepaprastai gerai veikia kraujo apytaką.

Turiu pridurti, kad ir stebėtinas dėdės Kloviso išgijimas žada mums stebuklus.

Taigi dabar, nustatę, kokias ligas gydysime savo vandenimis, mes kreipsimės į žymiausius tų ligų specialistus ir pateiksime tokį pasiūlymą: „Ponai, — sakysime, — atvykite pas mus, atvykite ir pasižiūrėkite savo akimis, patys čia pasekite savo ligonių sveikatos būklę. Mes jus gražiai priimsime. Vietovė nuostabiai graži, o jums, ponai profesoriai, reikia pailsėti po sunkių žiemos darbų. Tad kodėl jums neatvažiuoti? Beje, jūs važiuosite ne kaip svečiai — važiuosite į savo namus: jeigu patiks, galėsite pačiom lengviausiom sąlygom įsigyti pas mus vasarnamį.

Andermatas atsikvėpė ir kalbėjo toliau ramesniu balsu:

— Štai kaip aš ketinu įgyvendinti šią idėją. Mes parinkome šešetą žemės sklypų — po tūkstantį kvadratinių metrų kiekvieną. Tuose šešiuose sklypuose Berno Kilnojamų vasarnamių bendrovė įsipareigojo pastatyti savo standartines vilas. Šiuos dailius ir patogius namelius mes ir pasiūlysime savo daktarams. Jeigu jie susigundys — nusipirks tik šveicariškąjį namelį, o patį sklypą atiduosime jiems nemokamai. Bet jie atsilygins už tai... ligoniais. Taigi, ponai, šis planas mums duos keleriopą naudą: mes apstatysime savo teritoriją gražiomis vilomis, kurios mums nieko nekainuos, prisiviliosime pačius žymiuosius pasaulio gydytojus ir pulkus jų klientų, o svarbiausia — akivaizdžiai parodysime puikias gydomąsias savo mineralinių vandenų savybes geriausiems daktarams, kurie, be kita ko, čia veikiai taps vilų savininkais. Visas derybas, nuo kurių priklausys šio sumanymo sėkmė, aš prisiimu pats, ir tai bus ne kokios biznieriškos derybos, o galantiški pokalbiai salonuose.