Ги Мопассан - Mont Oriolis

Pagaliau jis pasirodė. Žengė greitai, nešdamas rankoje skrybėlę ir šluostydamasis kaktą; kaklaraištis jam buvo nusisukęs į šalį, liemenė atsegiota, — taip atrodo žmogus po kelionės, po imtynių ar po ilgo ir įtempto darbo.

Pamatęs uošvį, jis sušuko:

— Pergalė! Viskas gatava, mano mieli! Na, bet ir dienelė buvo! Ak, senas lapinas, kaip jis mane nukamavo!

Ir nieko nelaukęs papasakojo, kaip grūmėsi ir kiek turėjo vargo.

Senis Oriolis iš pradžių pateikė tokius paikus reikalavimus, kad Andermatas numojo ranka į derybas ir išėjo. Jį susigrąžino atgal. Kaimietis nenorėjo parduoti žemės, o tik perleisti ją naudotis akcinei bendrovei su teise atsiimti ją tuo atveju, jeigu sumanymas žlugtų. O jei viskas pavyktų, jis turįs gauti pusę pelno.

Tada bankininkas nubraižė jo sklypų planą ir, primarginęs lapą skaičiais, įrodė, kad visa jo žemė šiuo metu verta ne daugiau kaip aštuoniasdešimt tūkstančių frankų, o bendrovė vien pirmai pradžiai turės išleisti milijoną.

Overnietis atkirto, jog kai būsią pastatyti viešbučiai ir gydyklos, sklypų vertė dešimteriopai padidėsianti, todėl jis norįs gauti už savo žemę ne pagal dabartinę, o pagal busimąją jos vertę.

Tada Andermatas nurodė, kad rizika turi būti proporcinga numatomam pelnui, ir prigąsdino senį galimais nuostoliais.

Galų gale susitarė taip: Oriolis perleidžia bendrovei visus sklypus palei upelį, tai yra žemę, kur, kaip atrodo, galima rasti mineralinio vandens, be to, kalvos viršūnę viešbučiui ir kazino statyti ir dar keletą vynuogynų kalvos šlaite, kuriuos reikės padalyti į sklypus ir pasiūlyti žymiausiems Paryžiaus gydytojams.

Už šitą įnašą, įvertintą dviem šimtais penkiasdešimt tūkstančių frankų, tai yra maždaug keturis kartus brangiau už jo dabartinę vertę, Oriolis gaus ketvirtąją dalį viso bendrovės pelno. Kadangi aplink busimąją gydyklą jam dar liks žemės plotai, dešimt kartų didesni už atiduotuosius, tai jis gali tikėtis, jeigu kurortas sėkmingai veiks, išparduoti juos dalimis. O kadangi, kaip jis sakė, toji žemė skirta dukterims, tai aišku, kad mergaitės gaus didžiulius kraičius.

Susitarus dėl sąlygų, Vilis turėjo vestis tėvą ir sūnų pas notarą sudaryti užpardavimo akto, netenkančio galios tuo atveju, jeigu neatsiras užtektinai vandens.

Reikėjo surašyti visus straipsnius, smulkiai aptarti kiekvieną punktą, kalti ir kalti tuos pačius argumentus, šimtą sykių kartoti tuos pačius įrodinėjimus, — ir taip praėjo visa diena.

Bet pagaliau viskas baigta. Kurortas — bankininko rankose. Bet vienas dalykas nedavė jam ramybės:

— Reikės pasitenkinti vandeniu — apie operacijas su žeme nebėra ko nė galvoti. Oi gudrus, senas sukčius!

Paskiau pridūrė:

— Na ką gi, nupirksiu senąją bendrovę ir tenai atsigriebsiu!.. Šiaip ar taip, šįvakar turiu važiuoti į Paryžių.

Markizas nustebęs sušuko:

— Kaip?! Šįvakar?

— Taip, brangusis. Kol ponas Obri-Pasteras čia darys gręžinius, turiu parengti galutinę sutartį. Už poros savaičių pradėsime darbus, tad reikia viską tam paruošti. Negaliu delsti nė valandos. Beje, perspėju, kad įtrauksiu jus į bendrovės valdybą, — žymi dauguma jos narių turi būti mano pusėje. Duodu jums dešimt akcijų. Jums, Gontranai, irgi dešimt.

Gontranas nusijuokė:

— Labai ačiū, mielasis. Aš jas parduodu jums atgal. Taigi jūs man skolingas penkis tūkstančius frankų.

Kai kalba eidavo apie svarbius reikalus, Andermatas nemėgdavo juokauti. Todėl jis sausai atsakė:

— Jeigu jūs taip nerimtai žiūrite į šį dalyką, aš kreipsiuos į ką nors kitą.

Gontranas pabūgęs liovėsi juoktis:

— Ne, ne, mielasis, jūs gi žinote, kad aš visados su jumis.

Bankininkas pasigręžė į Polį:

— Pone Bretinji, ar nepadarysite man draugiškos paslaugos? Gal taip pat paimsite dešimt akcijų ir sutiksite būti valdybos nariu?

Polis nusilenkęs atsakė:

— Pone, leiskite man nepriimti šio malonaus pasiūlymo. Bet jūsų sumanymas man atrodo puikus, todėl aš norėčiau įstoti į bendrovę su šimto tūkstančių frankų pajumi. Taigi šį kartą aš būsiu prašytojas.

Bankininkas džiūgaudamas griebė Poliui už rankų, — toks pasitikėjimas jį tiesiog pakerėjo. Beje, Andermatas visada sunkiai atsispirdavo pagundai išbučiuoti žmogų, investuojantį pinigus į jo sumanytą operaciją.

O Kristiana, sukrėsta ir užgauta, nuraudo ligi pat ausų. Jai pasirodė, tarsi vienas ją parduotų, o kitas pirktų. Juk jeigu Polis jos nemylėtų, argi jis būtų pasiūlęs šimtą tūkstančių frankų jos vyrui? Žinoma, ne! Bet nors jau nebūtų to padaręs jos akivaizdoje.

Suskambino pietums. Visi nuėjo į viešbutį. Kai susėdo už stalo, ponia Paj, motina, paklausė Andermatą:

— Tai jūs steigiate naują gydyklą?

Naujiena jau buvo apskriejusi plačią apylinkę, visi apie tai ir tekalbėjo, o ypač jaudinosi kurortininkai.

Viljamas atsakė:

— Taip, taip, steigiu. Dabartinė gydykla toli gražu nepatenkina ligonių.

Ir atsigręžęs į poną Obri-Pasterą, tarė:

— Atleiskite, pone, kad prie pietų stalo kreipiuos į jus su tokiu pasiūlymu. Bet šįvakar aš išvažiuoju į Paryžių, ir man brangi kiekviena minutė. Reikia surasti kuo gausesnes mineralinio vandens versmes, tad ar nesutiktumėte jūs vadovauti dirvos tyrimo darbams?

Inžinierius su pasitenkinimu priėmė pasiūlymą, ir, visiems įdėmiai klausantis, juodu čia pat apsvarstė svarbiausius žvalgymo klausimus ir sutarė, kad darbai bus pradėti tuoj pat, be jokios gaišaties. Viskas buvo aptarta ir nuspręsta per kelias minutes: bet kokius reikalus Andermatas tvarkydavo sparčiai ir tiksliai. Paskui išėjo kalba apie paralitiką. Dieną kažkas matę jį klibikščiuojant per parką tik su viena lazda, nors rytą jis ramstęsis dar dviem. Bankininkas džiūgavo:

— Tai stebuklas, tikras stebuklas! Senis taisosi nuostabiai greitai.

Polis, įtaikaudamas Kristianos vyrui, pridūrė:

— Taip, senis žergia nuostabiai greitai.

Aplinkui stalą pasigirdo pritariamas juokas. Visi žvelgė susižavėję į Vilį, iš visų pusių jam biro pagyrimai. Restorano kelneriai pirmiausia paduodavo valgius jam, nutaisę pagarbią miną, kuri išnykdavo, kai jie dėdavo patiekalą kaimynui.

Vienas iš kelnerių atnešė ant lėkštutės vizitinę kortelę.

Andermatas paėmė ją ir pusbalsiu perskaitė: „Daktaras Latonas, iš Paryžiaus, būtų laimingas, jei p. Andermatas, prieš išvažiuodamas, malonėtų su juo valandėlę pakalbėti“.

— Pasakykite jam, kad nebeturiu laiko, bet po savaitės ar pusantros grįšiu.

Tuo pat metu Kristianai buvo įteikta gėlių puokštė nuo daktaro Onora.

Gontranas juokėsi:

— Seniui Bonfiliui nenusisekė — jis bus paskutinis.

Pietūs baigėsi. Andermatui pranešė, kad karieta jau čia.

Jis užlipo į kambarį pasiimti savo portfelio, o kai grįžo, pamatė, kad prie durų susirinkę mažne pusė kaimo. Petriusas Martelis pribėgęs paspaudė jam ranką ir su komedianto familiarumu sušnabždėjo į ausį:

— Turiu jums didžiai įdomų pasiūlymą. Puikiausia idėja!

Staiga pasirodė daktaras Bonfilis. Kaip visada, jis ir dabar kažkur skubėjo. Eidamas pro pat bankininką žemai jam nusilenkė, panašiai kaip markizui, ir tarė:

— Laimingos kelionės, ponas barone.

— Pasidavė, — sumurmėjo Gontranas.

Andermatas, triumfuodamas, kupinas džiaugsmo ir puikybės, spaudė iš visų pusių rankas, dėkojo, šūkčiojo: „Iki pasimatymo!“ Jis vos nepamiršo atsibučiuoti su žmona, — jo mintys jau buvo toli nuo čia. Šitas abejingumas apramino Kristianai širdį, ir kai karieta, poros arklių smagiai lakinama, dingo temstančiame kelyje, jai pasirodė, kad dabar jau iki pat dienų galo jai nieko nebereikės bijoti.