Ги Мопассан - Mont Oriolis

Ją pažadino lengvas beldimas į duris iš salono. Buvo jau visai šviesu, laikrodis rodė devynias. Ji sušuko: „Prašom!“ Ir įžengė jos vyras, linksmas, gyvas, žvalus; ant galvos jam buvo kelioninė kepuraitė, o prie šono — nedidelis portfelis su pinigais, kurį jis visada imdavosi, bet kur važiuodamas.

Jis sušuko:

— Na, brangioji, tu dar miegojai? Aš tave išbudinau? Ką gi, atvažiavau nepranešęs. Tikiuosi, kad jautiesi gerai. Paryžiuje — gražiausias oras.

Ir, nusiėmęs kepurę, žengė artyn jos pabučiuoti.

Pamačius, kad šitas raudonskruostis, patenkintas žmogutis lenkiasi prie jos, atkišęs lūpas, ją persmelkė tokia beprotiška, tokia nervinga baimė, kad ji staiga pasislinko prie sienos.

Paskui užsimerkė ir atgręžė jam kaktą. Jis ramiai pabučiavo ir paklausė:

— Tu leisi man apsiprausti tavo tualeto kambaryje? Manęs šiandien nelaukė, todėl nesutvarkė kambario.

Ji sumurmėjo:

— Na žinoma.

Ir jis dingo už durų gale lovos.

Kristiana girdėjo jį bruzdant, teliūškuojant, švilpaujant. Paskui jis garsiai paklausė:

— Kas čia naujo? O mano naujienos — kuo puikiausios. Vandens analizės rezultatai pranoko visas mūsų viltis. Mes galėsime gydyti bent trimis ligomis daugiau, negu Ruaja kurorte. Nuostabu!

Ji atsisėdo lovoje, sunkiai alsuodama: netikėtas vyro atvykimas sumaišė jai galvą, užgriuvo ją it nelaimė, prislėgė it sąžinės graužimas. O jis vėl grįžo į kambarį, smagiai nusiteikęs, skleisdamas aplinkui stiprų verbenos aromatą. Atsisėdo nesivaržydamas lovos kojūgalyje ir paklausė:

— Na, o paralitikas? Kaip jis jaučiasi? Gal jau pradėjo vaikščioti? Negalimas daiktas, kad šitoks vanduo jo neišgydytų!

Pastarosiomis dienomis paralitikas jai buvo visai ne galvoj, ir ji sumiksėjo:

— Jis... jis... kiek žinau, eina geryn... bet šią savaitę aš pas jį nebuvau... aš... šiek tiek negaluoju...

Jis įdėmiai pažvelgė į ją ir tarė:

— Iš tiesų, tu pablyškusi... Bet tau labai tas tinka! Tu šį rytą žavinga... tiesiog žavinga!..

Jis pasislinko artyn ir pasilenkęs norėjo apkabinti ją per juosmenį.

Bet ji taip išgąstingai atšlijo atgal, kad jis sustingo iš nuostabos, ištiesęs rankas ir atkišęs lūpas. Paskui paklausė:

— Kas gi tau yra? Tavęs nė paliesti nebegalima! Būk rami, aš nepadarysiu nieko, kas būtų tau nemalonu...

Jis vėl atkakliai lenkėsi artyn, o jo akyse blyksėjo geismas.

Tada ji sulemeno:

— Ne... neliesk manęs... neliesk... Aš... aš... man rodos, kad aš nėščia!..

Ji nespėjo pagalvoti, ką sako: pakvaišusi iš baimės, kad tik niekas jos nepaliestų, ji lygiai taip pat būtų galėjusi pasakyti: „Aš sergu raupsais“ arba „Aš sergu maru“.

Didžiulio džiaugsmo sukrėstas, jis išblyško ir tyliai tepasakė: „Jau?“ Dabar jis norėjo tyliai ir švelniai ją išbučiuoti kaip laimingas ir dėkingas tėvas. Tačiau jam šmėstelėjo abejonė:

— Bet ar gali būti?.. Kaipgi čia?.. Tu esi tikra?.. Taip greitai?..

Ji atsakė:

— Taip... gali būti!..

Tada jis perbėgo per kambarį ir sušuko, trindamasis rankas:

— Dieve mano, dieve mano! Kokia laiminga diena!

Kažkas vėl pasibeldė. Andermatas atidarė duris, ir kambarinė pasakė:

— Pone, su jumis tuojau pat nori pasimatyti daktaras Latonas.

— Gerai. Pakvieskite jį į mūsų saloną, aš tuoj ateisiu.

Andermatas išėjo į gretimą kambarį. Veikiai pasirodė ir daktaras. Laikėsi jis iškilniai, oriai ir šaltai. Nusilenkė, vos palietė ranką, kurią padavė kiek nustebęs bankininkas, atsisėdo ir prabilo tokiu tonu, kokiu kalbasi sekundantai, aptardami dvikovos sąlygas:

— Gerbiamas pone, man atsitiko didelis nemalonumas, ir aš turiu jus apie tai painformuoti, kad žinotumėte, kodėl aš elgiuosi taip, o ne kitaip. Kai jūs pagerbėte mane, pakviesdamas pas savo žmoną, aš tuojau pat atvykau. Bet, kaip teko patirti, vos keletas minučių prieš mane pas jus lankėsi pono markizo de Ravenelio paprašytas vyriausiasis gydytojas, kuriuo ponia Andermat, kaip matyti, labiau pasitiki, negu manimi. Taigi išeina, kad aš, apsilankęs po jo, negarbingai paveržiau iš pono daktaro Bonfilio pacientę, kurią jis jau buvo pradėjęs gydyti, kad aš pasielgiau nekorektiškai, negražiai, kaip nedera elgtis su kolega. O mes, gerbiamas pone, vykdydami pareigas, kurių reikalauja mūsų profesija, privalome laikytis didžiausio atsargumo ir takto, kad išvengtume susidūrimų, galinčių turėti rimtas pasekmes. Ponas daktaras Bonfilis, sužinojęs apie mano vizitą pas jus, apkaltino mane nekorektiškumu, — kadangi aplinkybės iš tikrųjų prieš mane, — ir apgarsino visa tai tokiais žodžiais, kad, jeigu ne senyvas jo amžius, aš turėčiau pareikalauti satisfakcijos. Aš galiu įrodyti savo nekaltumą tiek jo, tiek viso vietinio medicinos personalo akyse tik vienu būdu: nors ir kaip man gaila, turiu atsisakyti gydyti jūsų žmoną, viešai apskelbti, kaip iš tikrųjų buvo, o jus paprašyti man už tai atleisti.

Andermatas sutrikęs atsakė:

— Daktare, aš puikiai suprantu, kokioje keblioje padėtyje jūs atsidūrėte. Kaltas čia ne aš ir ne mano žmona, o mano uošvis: jis pakvietė poną Bonfilį mūsų iš anksto neįspėjęs. Ar negalėčiau aš nueiti pas jūsų kolegą ir paaiškinti jam...

Daktaras Latonas jį pertarė:

— Prašom nesivarginti, gerbiamas pone. Čia eina kalba apie profesinę etiką ir garbę, kuri man rūpi labiau už viską, taigi, nors ir kaip apgailestaudamas...

Andermatas savo ruožtu jį pertraukė. Kaip žmogus turtingas ir visiems dosniai mokantis, perkantis gydytojo patarimą už penkis, dešimt, dvidešimt ar keturiasdešimt frankų, panašiai kaip degtukų dėžutę už trejetą sū, žinantis, kad visa kas lenkiasi prieš aukso galybę, kiekvienam daiktui, kiekvienam gyvam žmogui pasaulyje taikantis vien piniginės vertės matą ir gebantis greitai ir tiksliai ją nustatyti, — jis pasipiktino šito receptų pirklio įžūlumu ir sausai pareiškė:

— Tebūnie taip, daktare. Galime tuo ir užbaigti kalbą. Bet linkiu jums, kad šitas jūsų apsisprendimas, šitas žingsnis nepakenktų jūsų karjerai. Pažiūrėsime, katras iš mudviejų daugiau nukentės.

Daktaras įsižeidęs pakilo, itin mandagiai nusilenkė ir tarė:

— Aš, gerbiamas pone, aišku savaime, kad aš! Tai, ką aš šiandien padariau, man atsieis labai brangiai visais atžvilgiais. Bet aš niekad nesvyruosiu, jeigu man reikės pasirinkti viena iš dviejų — materialinę naudą ar garbės pareigą.

Ir jis išėjo. Tarpdury susidūrė su markizu — tas ėjo į saloną su laišku rankoje. Likęs vienas su žentu, ponas de Ravenelis sušuko:

— Štai, mano mielas, koks nemalonumas mane ištiko dėl jūsų kaltės. Daktaras Bonfilis, užsigavęs, kad jūs pakvietėte pas Kristianą jo kolegą, atsiuntė man sąskaitą su trumpu rašteliu, sausai įspėdamas, kad ateityje man nebeteksią pasinaudoti jo patarimais.

Tada Andermatas nejuokais įširdo. Jis vaikščiojo po kambarį, vis labiau karščiuodamasis, skėsčiodamas rankomis, švaistydamasis tais neva piktais žodžiais, kurie niekam nepavojingi ir kurių niekas rimtai neklauso. Garsiai rėkdamas, jis dėstė savo argumentus. Kas gi kaltas galų gale? Niekas kitas, tik markizas: kam gi jis kvietęs tą asilo galvą Bonfilį? Bent jau būtų pasitaręs su juo, Andermatu! Juk jo gydytojas Paryžiuje perspėjęs, kad nė vienas iš tų trijų Anvalio šarlatanų nesąs vertas pasitikėjimo!

Ir apskritai, kaip galėjęs markizas tartis su daktarais, nieko nesakęs jam, vyrui: juk tik jis atsakingas už savo žmonos sveikatą, tik jam čia priklausanti sprendimo teisė. Žodžiu, kasdien vis tas pat ir tas pat! Kur tik pažiūrėsi — visur kvailystės, vienos tik kvailystės! Jau šimtą kartų jis apie tai kalbėjęs, bet jo žodžiai — balsas tyruose: niekas jo nesuprantą, niekas netikį jo patirtimi, o kai patikį, jau būną per vėlu.