Ги Мопассан - Mont Oriolis

— Nagi, Gontranai, imkite už dešinės rankos. O jūs, Bretinji, už kairės. Aš pats priturėsiu iš užpakalio. Na, tik drauge — viens, du, trys! Tėveli, jūs traukite aukštyn koją — ne, ne tą, kur vandeny! Greičiau, būkit geri, aš jau neišlaikau! Viens, du — viskas! Na va! Uch!

Jie pasodino senioką ant žemės, o tas žiūrėjo pašaipiai į juos ir pats nė kiek nesistengė.

Paskui vėl jį pakėlė, pastatė ant kojų ir įdavė ramentus; ramstydamasis jais kaip lazdomis, jis ėmė iš palengvo žingsniuoti, susilenkęs dvilinkas, vilkdamas kojas, vaitodamas ir dūsuodamas. Jis šliaužė kaip sraigė, o paskui jį per baltas kelio dulkes driekėsi ilga šlapia brydė.

Andermatas plojo rankomis ir šaukė, lyg būtų kėlęs ovaciją teatre garsiam aktoriui:

— Bravo, bravo! Šauniai! Bravo!!!

Paskui, pagalvojęs, kad senis gali visai nusiplūkti, šoko jam į pagalbą ir, nežiūrėdamas, kad nuo skarmalų žliaugia vanduo, jį apglėbė.

— Užteks, užteks, — kartojo jis, — nesivarginkite. Mes vėl pasodinsime jus į maudynę.

Keturi vyrai vėl paėmė senį Klovisą už rankų ir kojų, atsargiai, lyg kokį brangų ir trapų daiktą, nunešė prie duobės ir panardino į vandenį.

Tada paralitikas su tvirtu įsitikinimu pareiškė:

— Šiaip sakysi ar taip, bet vandenėlis geras, iš tiesų geras! Niekur kitur tokio nerasi. Auksas, ne vanduo!

Andermatas staiga pasigręžė į uošvį:

— Nelaukite manęs, aš pusryčių negrįšiu. Einu pas Oriolius ir nežinau, kada atliksiu. Reikia veikti, negalima delsti nė dienos!

Ir jis leidosi protekiniais Oriolių sodybos linkui, smagiai sukiodamas rankoje lazdelę.

Visi kiti susėdo po gluosniais šalia kelio, priešais dėdės Kloviso duobę.

Kristiana sėdėjo greta Polio ir žvelgė į aukštą kalvą, nuo kurios andai stebėjo uolos sprogdinimą. Tą dieną — vos prieš mėnesį! — ji buvo tenai. Sėdėjo ant tos va nurudusios žolės! Prieš mėnesį! Tiktai prieš mėnesį! Atminty jai buvo išlikusios netgi menkiausios smulkmenos: skėčių trispalvė, virėjo parankiniai, kiekvienas tuomet jos girdėtas žodis! Ir šuniukas, vargšas šuniukas, suplėšytas į gabalus. Ir tas nepažįstamas aukštas vyriškis, sulig pirmu jos žodžiu puolęs jo gelbėti! O dabar tasai vyriškis — jos meilužis! Jos meilužis! Jinai turi meilužį! O ji pati — jo meilužė, taip, meilužė! Širdies gilumoje ji be paliovos sau kartojo tą žodį: meilužė! Koks keistas žodis! Žmogų, kuris štai sėdi šalia jos, skainioja žolės laiškelius ir stengiasi paliesti ranka jos suknelę, šitą žmogų nūnai sieja su ja tas dvasinis ir kūniškas ryšys, kuriuo gamta sujungė vyrą su moterim, slėpiningas, gėdingas ryšys, apie kurį niekam nepasakysi.

Nebyliu vidiniu balsu, taip garsiai skambančiu sutrikusios sielos tyloje, jinai be atvangos kartojo: „Aš — jo meilužė! Jo meilužė! Jo meilužė!“ Kaip keista, kaip netikėta!

„Ar aš jį myliu?“ Kristiana dirstelėjo į Polį. Jų akys susitiko; aistringas jo žvilgsnis, įsmeigtas į ją, švietė tokiu lipšnumu, kad jinai sudrebėjo nuo galvos iki kojų. Jai kilo noras, pašėlęs, nenumaldomas noras paimti ranką, sklaistančią žoleles, ir stipriai ją suspausti, ir tuo paspaudimu išsakyti visa, kas buvo širdyje. Jos pirštai atsigniaužė, ranka nuslydo palei suknelę ant vejos ir paliko ten gulėti. Ir Kristiana pamatė, kad prie jos tylutėliai atslenka kita ranka, panašiai kaip nuo meilės apkvaitęs žvėrelis kad sėlina prie savo draugės. Ji prisislinko arti, visai arti, ir šit mažieji pirštai susidūrė! Pirštų galiukai vos vos prisilietė vienas kito, paskui vėl atsiskyrė, ir vėl suartėjo tarytum įsimylėjėlių lūpos. Bet ši vos juntama glamonė, šis lengvas palytėjimas taip ją perėmė ir sukrėtė, kad ji pasijuto bealpstanti, lyg jis vėl būtų suspaudęs ją glėbyje.

Ir ji staiga suprato, kaip žmogus, apsėstas ir pavergtas meilės, pasijunta priklausąs nuo kito, kaip tasai kitas užvaldo jo kūną ir sielą, širdį ir mintis, ir valią, ir kraują, ir nervus — visą, visą būtybę, panašiai kaip plačiasparnis vanagas kad sugrobia mažą paukščiuką.

Markizas ir Gontranas, užsikrėtę Vilio entuziazmu, kalbėjosi apie busimąjį kurortą. Ir abu liaupsino bankininką: koks įžvalgus jo protas, kokie taiklūs sprendimai, kokios tikslios jo spekuliatyvinės išvados, koks užmojų drąsumas ir pagaliau koks nuosaikus charakteris! Ir uošvis, ir svainis, įtikėję, kad Vilio sumanymas turi pavykti, didžiavosi naujuoju savo šeimos nariu.

Kristiana ir Polis galvojo tik vienas apie kitą ir jų kalbų net negirdėjo.

Markizas tarė dukteriai:

— Taip, mažyte, visai galimas daiktas, kad tu kada nors tapsi viena turtingiausių Prancūzijos moterų ir tavo pavardė bus tokia pat garsi kaip Rotšildų. Vilis — iš tikrųjų puikus, nepaprastas žmogus, labai protingas vyras.

Poliui staiga persmelkė širdį keistas pavydas.

— Ką čia kalbėti! — tarė jis. — Žinau aš, kas tų verteivų per protas. Jiems terūpi viena — pinigai! Mes žavimės tuo, kas gražu, kiek įmanydami tenkiname savo užgaidas, daug laiko sugaištame pramogoms, daug jėgų išeikvojame malonumams, daug dvasinių galių ir energijos mums atima žavioji, dieviškoji meilė, o jiems to nereikia, jiems galvoje tik auksas — kaip užpelnyti aukso, kaip prisiglemžti aukso! Tikro žmogaus, protingo žmogaus pomėgiai — kilnūs ir nesavanaudiški: menas, meilė, mokslas, kelionės, knygos; ir jeigu jis rūpinasi pinigais, tai tik dėl to, kad be jų sunkiai prieinami tikrieji dvasiniai malonumai ir net širdies laimė! O šitie žmonės? Protu ir širdimi jie atsidavę vienai niekingai aistrai — spekuliuoti! Jie, šitie gobšai, tiek pat panašūs į garbingus žmones kiek paveikslų pardavėjas — į dailininką, leidėjas — į rašytoją, teatro direktorius — į dramaturgą.

Jis ūmai susigriebė, kad bus per toli nuvažiavęs, ir nutilo. Paskui ramesniu balsu pridūrė:

— Žinoma, aš čia nekalbu apie Andermatą. Jis man labai patinka: tai iš tikrųjų malonus žmogus, šimtą kartų pranašesnis už visus kitus...

Kristiana atitraukė ranką. Polis vėl nutilo.

Gontranas nusijuokė ir kandžiu tonu, kuriuo jis ciniško atvirumo valandėlėmis galėjo iškloti viską, tarė:

— Ir vis dėlto, mano mielas, tie žmonės yra mums didžiai nusipelnę: jie veda mūsų seseris ir išleidžia už mūsų savo turtingas dukteris.

Markizas suirzęs pakilo:

— Ach Gontranai, tu kartais nepakenčiamas!

O Polis, pasigręžęs į Kristianą, sušnabždėjo:

— Ar jie galėtų mirti dėl moters ar bent atiduoti jai visą savo turtą — visą turtą, nepasilikdami sau ničnieko?

Kristiana aiškiai suprato, ką jis norėjo pasakyti: „Visa, ką aš turiu, net ir mano gyvybė, priklauso jums “. Ji susigraudino ir veikiai sumetė, kaip galėtų paimti jam už rankų.

— Stokitės ir padėkite man atsistoti. Man taip nutirpo kojos, kad nebegaliu nė pasijudinti.

Jis pašoko, suėmė jai už riešų, truktelėjo ir pastatė ant kojų šalikelėje, prieš pat save. Jinai matė jo lūpas šnibždant: „Aš myliu jus“ ir greitai nusigręžė, kad tik neatsakytų tais pačiais trimis žodžiais, kurie nejučiom veržėsi jai iš lūpų, kaip ir ji pati kad visa širdimi veržėsi prie jo.

Grįžo į viešbutį.

Vonių metas jau buvo praėjęs. Beliko laukti pusryčių. Suskambėjo varpas, o Andermatas vis nesirodė. Dar kiek pavaikščioję po parką, nutarė sėstis už stalo. Pusryčiai truko ilgai, pagaliau baigėsi, tačiau bankininkas dar nebuvo grįžęs. Vėl visi nusileido į parką pasėdėti paunksnyje. Ėjo valanda po valandos, saulė slinko medžių lajomis, krypdama kalnų linkui, diena geso, o Vilio kaip nebuvo, taip nebuvo.