Ги Мопассан - Mont Oriolis

— Kaip būtų gera tokią naktį nueiti prie Turnoelio griuvėsių!

Mintis Kristianai patiko: mėnulis ir griuvėsiai ją žavėjo, kaip žavi kone kiekvieną moterį.

Ji suspaudė markizui ranką:

— Oi tėtuk, ar tu nenorėtum?

Markizas svyravo, jis mieliau būtų ėjęs miegoti.

Ji neatlyžo:

— Tik pagalvok, koks gražus Turnoelis net ir dieną! Tu pats sakei, kad niekad nesi matęs tokių nuostabių griuvėsių! Viršum pilies stūkso aukštas kuoras... Kaipgi ta pilis turi atrodyti naktį?..

Jis pagaliau sutiko:

— Na, gerai, einam. Pabūsim penkias minutes ir grįšim. Vienuoliktą valandą man reikia būt lovoje.

— Taip, tuojau grįšim. O į ten — juk ne daugiau kaip dvidešimt minučių kelio.

Ir visi trys iškeliavo. Kristiana ėjo už parankės su tėvu, o Polis — greta jos.

Jis kalbėjo apie savo keliones: apie Šveicariją, Italiją, Siciliją. Pasakojo, kokį įspūdį jam padarė nauji reginiai, kokia ekstazė jį pagavo ant Monte Rozos kalno, kada saulė, pakilusi viršum apledijusių gūbrių pulko, viršum nebylios amžinųjų sniegų viešpatijos, nutvieskė gigantiškas viršukalnes skaisčia balta šviesa, ir jos užsidegė tarytum blyškūs švyturiai, kuriems lemta šviesti mirusiųjų karalystei. Pasakojo, kaip susijaudino, užkopęs prie pat baisingojo Etnos kraterio: jis, mažutis vabaliukas, štai atsidūrė tarp debesynų, trijų tūkstančių metrų aukštyje, kur nieko daugiau nematyti, kaip vien jūra ir dangus — mėlyna jūra žemai, mėlynas dangus aukštai, — ir žvelgia pasilenkęs į tuos siaubingus žemės nasrus, alsuojančius troškiu mirties kvapu.

Norėdamas sujaudinti Kristianą, jis piešė kuo įspūdingiausius vaizdus, o jinai virpėdama klausėsi jo ir tarsi matyte matė įaudrintos minties žvilgsniu visus tuos didingus reginius.

Staiga už kelio posūkio jie išvydo Turnoelį — didžiulį fantastinį siluetą, dunksantį kraupiame danguje: ant stačios uolos stovėjo senovinė pilis, aukštai iškėlusi siaurą bokštą, laiko ir praeitų karų sukiurdytą ir apgriautą.

Visi trys apstulbę sustojo. Pagaliau markizas prašneko:

— Iš tiesų puikus reginys. Sakytum įkūnyta Giustavo Dore fantazija. Pasėdėkim penketą minučių.

Ir atsisėdo ant žolės pakelėje.

Tačiau Kristiana, nesitverdama džiaugsmu, sušuko:

— Ak tėveli, eime prie pilies! Koks grožis! Nuostabu! Paėjėkim dar, būk geras!

Bet markizas šį kartą užsispyrė:

— Ne, brangioji, aš jau prisivaikščiojau, nebegaliu. Jei nori pasižiūrėti iš arčiau, eik su ponu Bretinji. Aš jūsų palauksiu.

Polis paklausė:

— Einam, ponia?

Ji svyravo: bijojo pasilikti su juo viena, bet, antra vertus, nenorėjo savo nepasitikėjimu užgauti garbingo žmogaus.

— Eikite, eikite! Aš jūsų palauksiu, — pakartojo markizas.

Tada ji pagalvojo, kad tėvas vis vien girdės jų balsus, ir ryžtingai tarė:

— Eime.

Ir juodu žengė vieni tolyn.

Bet praėjo vos kelios minutės, ir ją suėmė šiurpus nerimas, paslaptinga, nesuprantama baimė: ją baugino ir griuvėsiai, ir nakties tamsa, ir šitas žmogus. Staiga jai pakirto kojas, kaip aną vakarą prie Tazena ežero, jos pasidarė lyg medinės, keliai ėmė linkti, ir jai atrodė, kad pėdos smenga į žemę ir ji nebegali jų ištraukti.

Pievutės pakraštyje šalia kelio augo didelis kaštonas. Kristiana, sunkiai gaudydama kvapą, lyg būtų bėgusi tekina, susmuko ant žemės ir, atsišliejusi į medžio kamieną, sušnabždėjo:

— Aš toliau neisiu... Pasižiūrėkim iš čia.

Polis atsisėdo greta. Jinai girdėjo, kaip greitai ir smarkiai plaka jo širdis. Kiek patylėjęs, Polis paklausė:

— Ar jums neatrodo, kad mes gyvename nebe pirmą kartą?

Ji buvo tiek susijaudinusi, kad nesuprato klausimo, ir sumurmėjo:

— Nežinau. Niekados apie tai negalvojau!

Jis tarė:

— O man kartais kyla tokia mintis... arba, tikriau sakant, toks jausmas... Žmogus turi sielą ir kūną, kurie, nors ir atrodo skirtingi, neabejotinai sudaro vienalytę visumą; ir jeigu, praėjus tam tikram laikui, šitie kažkada gyvenusio žmogaus elementai vėl susijungs, jis turi iš naujo atgyti. Žinia, tai bus ne tas pats individas, bet vis tiek tas pats žmogus, ir jis atgims tada, kai kūne, panašiame į pirmesnįjį, apsigyvens siela, atitinkanti tą, kuri gyveno jame kadaise. Tai va, ponia, šįvakar aš įsitikinęs, kad esu gyvenęs šioje pilyje, esu valdęs ją ir kovęsis su priešais, ją gindamas. Aš atpažįstu ją ir neabejoju, kad tai buvusi mano tėvonija! Ir neabejoju, kad esu čia mylėjęs moterį, kuri buvo panaši į jus ir vadinosi taip pat kaip jūs, — Kristiana! Tuo aš esu tiek įsitikinęs, kad man vaidenasi, lyg ir dabar matyčiau stovint jus šiame kuore ir šaukiant mane. Pagalvokite ir prisiminsite! Ana už pilies yra miškas, jis leidžiasi į gilų klonį. Mes ten dažnai vaikštinėjome. Vasaros vakarais jūs vilkėjote lengvą suknią, o aš nešiojau sunkius ginklus, žvangančius po medžiais.

Neprisimenate, Kristiana? Bet gerai pagalvokite! Man jūsų vardas toks pažįstamas, lyg aš būčiau jį girdėjęs nuo pat vaikystės! Jei gerai apžiūrėtume visą šią tvirtovę, rastume jį ant kurio nors akmens: tai aš jį išraižiau prieš daugelį metų! Patikėkit manimi — aš atpažinau savo namus, savo gimtinę, lygiai kaip ir jus atpažinau iš pirmo karto, vos tik jus išvydęs!

Jis kalbėjo su įkvėpimu, aistringai ir poetiškai: jį svaigino šitos moters artumas, ir naktis, ir šviesi mėnesiena, ir griuvėsiai.

Staiga jis puolė ant kelių prieš Kristianą ir virpančiu balsu pratarė:

— Aš taip ilgai jūsų ieškojau ir štai atradau! Leiskite man ir dabar jus garbinti!

Ji norėjo stotis, pasitraukti, grįžti pas tėvą, bet neturėjo jėgų, neturėjo drąsos; ją surakino, suparalyžiavo karštas troškimas klausytis jo dar, jausti, kaip liejasi širdin jo kerintys žodžiai. Ji tarsi nukilo į seniai svajotas dausas, švelnios poezijos dausas, pilnas mėnesienos tviskesio ir baladžių.

Polis sugriebė jos rankas ir ėmė bučiuoti pirštų galiukus, kuždėdamas:

— Kristiana!.. Kristiana!.. Imkite mane... Užmuškite mane... Aš myliu jus... Kristiana!..

Jis drebėjo kaip lapas prie jos kojų, bučiavo jai kelius, o krūtinę jam purtė rauda. Ji pabūgo, kad jis neišprotėtų, ir leidosi bėgti. Bet jis pašoko greičiau už ją, stvėrė į glėbį ir įsisiurbė jai į lūpas.

Ir tada be riksmo, be pasipiktinimo, be pasipriešinimo jinai atvirto ant žolės, tarsi šis pabučiavimas būtų ją sugniuždęs, palaužęs jai valią. Ir jis paėmė ją taip pat lengvai, kaip būtų nuskynęs prinokusį vaisių.

Bet lig tik jis atleido rankas, ji pasikėlė ir puolė bėgti, visa virpėdama, apkvaitusi, ūmai perlieta šalčio, lyg būtų įkritusi į vandenį. Keliais šuoliais Polis ją prisivijo ir, pagavęs už rankos, sušnibždėjo:

— Kristiana, Kristiana!.. Atsargiau... tėvas!..

Nieko neatsakiusi ir neatsigręžusi, ji vėl žengė į priekį. Ėjo klupčiodama, nejausdama kojų, nebematydama, kur eina, o jis sekė pridurmui, bet kalbinti nedrįso.

Užmatęs juodu, markizas pakilo nuo vejos.

— Eime greičiau, — tarė jis, — man jau šalta. Pažiūrėti labai gražu, bet sveikatai — ne į gera.

Kristiana glaudėsi prie tėvo: jai atrodė, kad tiktai jis gali apginti ir kad tėviška meilė — vienintelė priebėga.

Grįžusi į savo kambarį, ji beregint nusirengė, krito į lovą, užsitraukė ant galvos drobulę ir davė valią ašaroms. Ir ilgai ilgai verkė, įkniaubusi veidą į pagalvį, mirtinai priblokšta, sustingusi. Ji nieko negalvojo, nieko nesigailėjo, netgi nekentėjo. Verkė negalvodama, nesvarstydama, pati nežinodama ko. Verkė nesąmoningai — lygiai taip, kaip dainuodavo, kai būdavo linksma. Galų gale drauge su ašarom išseko jėgos, ir Kristiana, raudos nukamuota, suglebusi, išvargusi, užmigo.