Ги Мопассан - Mont Oriolis

„Mano gydytojas“, „mano patirtis“ — šituos žodžius jis tardavo su aplombu, kaip jam vienam tepriklausančių ypatingų daiktų savininkas. Savybiniai įvardžiai jo lūpose skambėdavo it metalas. O kai jis sakydavo „mano žmona“, būdavo aiškiai justi, kad markizui jis nepripažįsta jokios teisės į dukterį: juk Andermatas ją vedė, o vesti, jo supratimu, — tas pat kas ir pirkti.

Pačiame vaido įkarštyje atėjo Gontranas. Linksmai šypsodamas, jis atsisėdo į fotelį ir, netardamas nė žodžio, su didžiausiu pasitenkinimu klausėsi.

Kai bankininkas, pritrūkęs kvapo, nutilo, jo svainis kilstelėjo ranką ir sušuko:

— Prašau žodžio! Kaip matau, jūs abu likote be gydytojų. Tai va, aš siūlau savo kandidatą — daktarą Onora. Jis vienintelis turi susidaręs apie Anvalio mineralinius vandenis tikslią ir tvirtą nuomonę. Jis skiria juos gerti ligoniams, bet pats negertų už jokius pinigus. Jei norite, galiu nueiti pas jį ir susitarti.

Tai buvo vienintelė išeitis, ir abu paprašė Gontraną tuojau pat jį atvesti. Markizas negalėjo ramiai galvoti apie režimo bei gydymo pasikeitimus ir kuo greičiau norėjo išgirsti naujo gydytojo nuomonę, o Andermatui taip pat labai rūpėjo pasitarti su juo dėl Kristianos.

O ši už durų girdėjo jų balsus, bet nėmaž nesiklausė ir nesuprato, ką jie kalba. Vyrui išėjus, ji baimingai šoko iš lovos, lyg čia būtų jai grėsęs koks pavojus, ir, nelaukdama kambarinės, skubiai apsirengė.

Praeitos dienos ir šio ryto įvykiai Kristianą išmušė iš vėžių. Visas pasaulis jai atrodė pasikeitęs, ir gyvenimas, ir patys žmonės buvo tarsi nebe tie kaip vakar.

Vėl pasigirdo Andermato balsas:

— O, sveikas, Bretinji! Kas gero?

Jis jau nebesakė „ponas Bretinji“.

Pasigirdo kitas balsas:

— Sveikas, Andermatai! Ačiū, viskas kuo puikiausiai. Šįryt atvažiavote?

Kristiana, kuri tuo metu šukavosi, suėmusi palei smilkinius savo ilgus plaukus, taip ir sustingo be kvapo, pakeltomis rankomis. Ji tarsi regėjo pro sieną, kaip jie spaudžia kits kitam rankas. Kojos jai sulinko, ji turėjo atsisėsti, o plaukai išsidriekė ant pečių.

Dabar kalbėjo Polis, ir nuo kiekvieno jo žodžio jai sudrebėdavo visos gyslos. Ji nesugaudė tų žodžių prasmės, bet kiekvienas jų dauždavo jai stačiai į širdį tarytum kūjis į varpą.

Ir staiga ji ištarė kone balsu: „Betgi aš jį myliu... aš jį myliu!“— lyg tai būtų kokia nauja, nuostabi tiesa, išganinga tiesa, lengvinanti širdį ir raminanti sąžinę. Ūmai ji pajuto energijos antplūdį ir vienu akies mirksniu apsisprendė. Vėl ėmė šukuotis, šnibždėdama: „Aš turiu meilužį — štai ir viskas. Aš turiu meilužį“. Ir, trokšdama padrąsinti save ir nuginti neramias mintis, ji staiga karštai ir tvirtai prisižadėjo beprotiškai jį mylėti, atiduoti jam savo gyvenimą, savo laimę, paaukoti jam viską. Tokios egzaltuotos moralės griebiasi nugalėtos, bet sąžiningos būtybės, tikinčios, jog nuoširdi meilė ir pasiaukojimas apvalys joms sielą.

Ir jinai siuntė per sieną jam bučinius. Viskas baigta, ji pasišvenčia jam galutinai, panašiai kaip kiti pasišvenčia dievui. Vylinga ir koketiška, tik dar baikšti ir drovi mergytė ūmai numirė; užgimė moteris, subrendusi aistrai, kupina ištvermės ir ryžto, apie kurį lig šiolei bylojo tik tvirtas mėlynų akių žvilgsnis, teikiąs švelniems veido bruožams drąsią, kone įžūlią išraišką.

Atsivėrė durys, ir Kristiana, neatsigręžusi, nė akies neužmetusi, atspėjo, kad tai Andermatas, tarsi joje būtų atbudęs kažkoks naujas jutimas ar instinktas.

Jis paklausė:

— Ar tu greitai apsirengsi? Netrukus eisime pažiūrėti, ar maudosi paralitikas ir ar jam iš tikrųjų geriau.

Kristiana ramiai atsakė:

— Greitai, brangusis Vili. Per penkias minutes.

Tuo tarpu grįžo Gontranas ir išsikvietė Andermatą į saloną.

— Sutikau parke tą mulkį Onora, — tarė jis, — ir, įsivaizduokite, jis taip pat atsisako jus gydyti — prisibijo savo kolegų. Ėmė vograuti apie etiką, gerą toną, senus papročius... Dar kas pagalvosią... jam nepatogu... Trumpai sakant, toks pat avigalvis, kaip ir anuodu. Iš tiesų nemaniau, kad jis šitoks beždžionė.

Markizas buvo pritrenktas. Vien tik pagalvojus, kad reikės naudotis mineraliniais vandenimis be gydytojo, kad jis išbus vonioje gal penkias minutes ilgiau ar išgers viena stikline mažiau, negu reikia, jį nukrėtė šiurpas: jis buvo įtikėjęs, kad visas gydymo dozes, valandas ir fazes yra nuo seno tiksliai nustačiusi pati gamta, kuri leido mineralinius vandenis ligonių labui ir kurios slėpiningi dėsniai žinomi tik daktarams — įkvėptiems, išmintingiems mokslo žyniams.

Jis sušuko:

— Na, jeigu taip, tai čia gali ir numirti... Gali pastipti kaip šuo, ir niekas iš tų ponų nė piršto nepajudins!

Ir jis užsidegė baisiu pykčiu: taip niršta egoistas, pajutęs, kad jo sveikatai gresia pavojus.

— Argi jie turi teisę taip elgtis? Juk šitie niekšai lygiai taip pat moka valstybei mokestį kaip ir krautuvininkai. Jie privalo gydyti žmones, kaip traukiniai kad privalo vežti keleivius. Nejaugi negalima jų priversti? Aš aprašysiu, kas čia dedasi, ir pasiųsiu į laikraščius.

Susijaudinęs markizas ėmė vaikščioti po kambarį, paskui atsigrįžo į sūnų:

— Klausyk, reikės iškviesti gydytoją iš Ruaja ar iš Klermono. Juk negalima likti be daktaro!..

Gontranas juokdamasis atsakė:

— Bet Klermono ir Ruaja daktarai nepažįsta kaip reikiant Anvalio vandenų, o visai galimas daiktas, kad mūsiškis vanduo kitaip veikia virškinimą ar kraujo apytaką negu tenykštis. Be to, gali neabejoti, — nė vienas iš anų čionai nevažiuos, kad kas nepamanytų, jog jie tyko paveržti grobį iš savo kolegų.

Išsigandęs markizas sumurmėjo:

— Kas dabar bus? Ką mums daryti?

Andermatas griebė skrybėlę.

— Leiskite veikti man. Užtikrinu jus, kad jau šį vakarą jie visi trys — girdite? — visi trys šliaužios prieš mus klupsti. O dabar eime pas paralitiką.

Jis šūktelėjo:

— Kristiana, tu apsirengusi?

Jinai pasirodė tarpdury. Veidas jos buvo išblyškęs, lūpos kietai sučiauptos. Pabučiavusi tėvą ir brolį, atsigręžė į Polį ir padavė ranką. Tasai, nedrįsdamas pakelti akių, drebančia širdimi ją paspaudė. Kai markizas, Andermatas ir Gontranas, toliau sau kalbėdamiesi ir nekreipdami į juos dėmesio, išėjo, Kristiana įbedė į Polį švelnų, bet ryžtingą žvilgsnį ir tarė tvirtu balsu:

— Jūs mano viešpats ir valdovas. Darykite su manimi ką tinkamas.

Ir žengė pro duris, nelaukdama atsakymo.

Dar nepriėję Oriolių šaltinio, jie iš tolo pastebėjo dėdės Kloviso skriblių, kyšantį iš duobės tarsi didžiulį grybą. Senis snaudė saulėkaitoje, lindėdamas šiltame vandenyje. Jis buvo pripratęs prie karštos maudynės ir praleisdavo čia visą rytą, tikindamas, kad, patupėjęs duobėje, pasidarąs šankesnis už jaunavedį.

Andermatas išbudino jį:

— Na, broleli, kaip sekasi? Ar eina į gera?

Pamatęs savo šeimininką, senis linksmai nusišaipė:

— Eina, eina, kaipgi neis!

— Ar jau kiek vaikščiojate?

— Bėgu kaip zuikis, ponas, bėgu kaip zuikis! Pirmąjį kito mėnesio sekmadienį sušoksiu burė su savo brangiausiąja.

Andermatui sutvaksėjo širdis; jis pakartojo:

— Tikrai? Jau vaikščiojate?

Senis liovėsi juokavęs:

— Na, dar nelabai, nelabai. Bet, šiaip ar taip, jau geriau.

Bankininkas iš karto įsigeidė pamatyti, kaip vaikščioja luošys. Jis lakstė susijaudinęs aplink duobę, davinėdamas įsakymus, tarsi būtų užsimojęs iškelti iš vandens nuskendusį laivą.