Ги Мопассан - Mont Oriolis

Tai žaidė mėnesienoje didelės gilumų žuvys — šimtamečiai karpiai ir godūs lydžiai.

Seserys Oriol sudėjo indus ir butelius atgal į pintinę. Vežėjas ją nunešė, ir visa kompanija pakilo.

Beeinant siauru miško keliuku, marguojančiu nuo šviesos dėmelių, tarsi lyte lyjančių pro lapus ant žolės, Kristianą staiga išgirdo, kaip Polis, žengiąs jai iš paskos, pačiame voros gale, sukuždėjo šnopuodamas kone prie pat jos ausies.

— Aš myliu jus! Myliu jus! Myliu jus!

Širdis Kristianai ėmė pašėlusiai plakti, jai pakirto kojas, ir ji vos neparpuolė. Ir vis dėlto ji ėjo! Ėjo kaip apdujusi, nors ir kaip jai knietė atsisukti, išskėsti rankas ir prispausti lūpas prie jo lūpų. Tuo tarpu jis pastvėrė kraštą skarelės, dengiančios jai pečius, ir ėmė aistringai jį bučiuoti. O ji žengė kaip žengusi, kone be sąmonės, nebejausdama žemės po kojomis.

Kaip tik tuo metu jie išlindo iš po šakų skliauto į skaisčiai nušviestą laukymę, ir jinai bematant susitvardė. Tačiau, prieš sėsdama į lando, pasigręžė ir, tartum atsisveikindama su ežeru, abiem rankomis pasiuntė jam karštą bučinį; ir vyriškis, atėjęs jai iš paskos, viską suprato.

Važiuojant atgal, Kristiana sėdėjo nejudėdama, nepajėgdama sutelkti minčių, visa apkvaitusi, lyg būtų prisitrenkusi krisdama. Grįžus į viešbutį, greitai užlipo aukštyn ir užsidarė savo kambaryje. Užstūmusi sklendę, dar pasuko ir raktą, — toks gyvas jai buvo jausmas, tarsi ir dabar kažkas ją vytųsi ir siektų pagauti į glėbį. Paskui sustojo drebėdama vidury tuščio pustamsio kambario. Nuo žvakės, pastatytos ant stalo, per sienas driekėsi virpuliuojantys baldų ir užuolaidų šešėliai. Kristiana susmuko į krėslą. Mintys sukosi galvoje, pynėsi, sklaidėsi, ir ji negalėjo sugaudyti jų, surikiuoti, susieti į rišlią grandinę. Ir nežinia kodėl ją apėmė graudumas: ji pasijuto vieniša tuščiame kambaryje, sugniuždyta ir nelaiminga, pasijuto paklydusi gyvenime lyg tankioj girioj.

Kur ji eina? Kas jai daryti?

Sunkiai alsuodama, ji atsistojo, atvėrė langą, pakėlė stogelį ir atsirėmė į palangę. Padvelkė vėsa. Iš plačių dangaus erdvių, tokių pat tuščių kaip ir jos kambarys, vienišas, liūdnas, tolimas mėnulis, iškopęs į melsvas nakties aukštybes, liejo ant medžių ir kalnų savo šaltą, žiaudrią šviesą.

Miegojo ir gamta, ir žmonės. Tik tyli smuiko rauda tarpais sutrikdydavo gilią slėnio rimtį: Sen Landri kas vakarą iki vėlumos griežė savo partijas. Kristiana vos vos girdėjo tėvą gailią virpančių stygų aimaną, tai nutylančią, tai vėl atplaukiančią iš tolumos.

Matant šį nykų mėnulį, pasiklydusį plyname danguje, klausantis šios nykios melodijos, skardenančios nebylią naktį, Kristianai širdį užgulė toks klaikus vienatvės jausmas, kad ji graudžiai pravirko. Jai slogino krūtinę, kūną varstė šiurpuliai, ir visa ji virpėjo ir trūkčiojo, lyg būtų susirgusi baisia liga. Ir staiga jai pasidarė aišku, kad ji taip pat vienui viena gyvenime.

Lig šios dienos ji to nesuvokė, bet dabar sielos nerimas jai tą parodė taip ryškiai, kad ją paėmė baimė, ar tik nesimaišo protas.

Betgi ji turi tėvą, brolį, vyrą! Ji vis dėlto juos myli, o ir jie myli ją! Ir šit ji ūmai atitolo nuo jų, paliko jiems svetima, tarsi vos vos juos pažinotų! Rami tėvo meilė, nuoširdus brolio prisirišimas, šaltas vyro švelnumas — viskas, viskas nublėso jos akyse. Vyras? Šitas raudonskruostis plepys, atsainiai ją klausiantis: „Kaip šįryt jaučiatės, brangioji?“— nejaugi tai jos vyras? Ir ji priklauso jam pagal vedybų sutartį? Ar gali būti, kad jos kūnas ir siela priklausytų šitam žmogui? O, kokia ji vieniša ir bejėgė!

Užmerkusi akis, ji pažvelgė į savo vidų, į savo sielos gilumas. Ir išvydo vieną po kito visus tuos, su kuriais gyveno: štai tėvas, nerūpestingas, ramus, patenkintas gyvenimu, kai niekas nekvaršina jam galvos; štai brolis, šaipūnas ir skeptikas; štai vyras, amžinas nenuorama, kuriam galvoj vien tik skaičiai ir kuris bet kada gali jai apreikšti: „Šiandien padariau puikų biznį“, bet niekad nepasakys: „Aš myliu tave!“

O vis dėlto šie žodžiai jai skambėjo ausyse ir širdy, tiktai juos, deja, ištarė kitas. Jinai išvydo ir tą kitą, ryte ją ryjantį akimis; ir jeigu tą akimirką jis būtų atsiradęs šiame kambary, ji būtų puolusi jam į glėbį!

VII

Kristiana negulė iki pat išnaktų, tačiau pabudo anksti, kai tiktai saulė pro atlapotą langą paleido į kambarį raudonos šviesos srautą.

Ji pažiūrėjo į laikrodį — buvo penkta valanda — ir vėl smagiai išsitiesė aukštielninka šiltame patale. Širdis džiaugsmingai plastėjo: jai rodėsi, kad šiąnakt ją aplankė laimė, didžiulė, neaprėpiama laimė. Ir ji klausė save: iš kur tas jausmas? Klausė save, kokia gi permaina ištiko, kad ji jaučiasi tokia laiminga? Vakar dienos liūdesys per naktį dingo, išsisklaidė kaip dūmas.

Taip, viskas aišku: ją myli Polis Bretinji! O, jis gi anaiptol ne toks, koks pasirodė jai pirmą dieną! Kad ir kaip įtempusi atmintį, ji nebegalėjo įsivaizduoti jo tokio, koks jis atrodė jai iš pradžių; dabar tai buvo visai nebe tas žmogus, su kuriuo ją supažindino brolis. Nei jo veide, nei elgsenoje nebeliko nieko, visiškai nieko iš ano Polio Bretinji, nes pirmykštis jo vaizdas palengva, iš lėto, diena iš dienos keitėsi: taip visados būna, kai su nauju pažįstamu pamažu suartėjame, o paskiau jį pamilstame. Mes nė patys nepastebime, kaip jis palieka mums mielas, kaip pasidaro mieli jo bruožai, judesiai, manieros, jo išorinis ir vidinis veidas. Jis stovi mums akyse, gyvena mūsų širdyse su savo balsu ir gestais, savo žodžiais ir mintimis. Mes suimame jį savin, suvokiame, atspėjame kiekvieno jo šypsnio, kiekvieno žodžio prasmę. Galų gale ima rodytis, kad jis ištisai priklauso mums, — tiek mes mylime, kol kas dar nesąmoningai, visa, kas yra jo ir visa, kas eina iš jo.

Ir tada jau nebeįmanoma prisiminti, koks jis mums pasirodė pirmojo susitikimo metu, kai mes į jį žvelgėme abejingom akim.

Taip, ją myli Polis Bretinji! Galvodama apie tai, Kristianą nejautė nei baimės, nei nerimo, o tiktai gilų švelnumą, didžiulį, nuostabų, niekados nepatirtą džiaugsmą: ji mylima, jis jai prisipažino!

Tiesa, bent kiek ją baugino mintis, kaipgi jis laikysis su ja ir kaip jai pačiai laikytis su juo? Bet jai buvo drovu net galvoti apie tai, ir ji vijo šias mintis šalin, pasikliaudama savo moteriška nuojauta ir sugebėjimu kontroliuoti įvykių eigą. Ji nusileido žemyn tuo pat metu kaip visados ir rado Polį rūkantį cigaretę prie viešbučio durų. Jis pagarbiai ją pasveikino:

— Labas rytas, ponia. Kaip jaučiatės?

Ji šypsodamasi atsakė:

— Ačiū, puikiai. Labai gerai miegojau.

Jinai padavė jam ranką, būgštaudama, kad jis per ilgai jos neužlaikytų. Bet jis tik lengvai ją paspaudė, ir juodu pradėjo ramiai kalbėtis, lyg būtų viską pamiršę.

Per visą dieną jis nei žodžiu, nei žvilgsniu nepriminė jai, ką taip karštai išpažino vakar vakare. Ir kitom dienom laikėsi taip pat ramiai ir santūriai, ir ji vėl atgavo pasitikėjimą juo. Polis susiprato, galvojo jinai, kad labai ją įžeistų, jei elgtųsi per daug drąsiai; ir jinai vylėsi, netgi tvirtai įtikėjo, kad juodu bus sustoję tame žavingame abipusės simpatijos etape, kada žmonės mylisi, be baimės žvelgdami kits kitam į akis, kada jie dar niekuo neprasikaltę ir nejaučia jokių sąžinės priekaištų.

Vis dėlto ji vengė pasilikti su juo viena.

Bet štai, praėjus vos kelioms dienoms po iškylos prie Tazena dauburio, šeštadienį, dešimtą valandą vakaro, kai markizas, Kristiana ir Bretinji grįžo į viešbutį, palikę Gontraną didžiojoje kazino salėje belošiantį ekartė su ponais Obri-Pasteru, Rikjė ir daktaru Onora, Polis, pamatęs pro medžių šakas mėnulį, sušuko: