Ги Мопассан - Mont Oriolis

Dar akimirka — ir Kristiana vėl stovėjo ant kojų, pamiršusi baimę, ir šypsodama žiūrėjo, kaip leidžiasi Gontranas.

Po šito nutikimo ji pasidarė atsargesnė ir keletą dienų vengė pasilikti viena su Bretinji, o šis dabar suko aplinkui ją lyg tos pasakėčios vilkas aplink ėriuką.

Bet štai vieną dieną visi išsirengė į didelę iškylą, į kurią pakvietė ir seseris Oriol. Buvo numatyta pasiimti maisto ir šešiaviečiu lando nuvažiuoti prie Tazena ežerėlio, vietos gyventojų vadinamo Tazena dauburiu, ten papietauti prie vandens ir nakčia grįžti, mėnuliui šviečiant.

Iškeliavo jau po vidudienio. Diena buvo kaitri, saulė be gailesčio svilino, ir kalnų granitas tvoskė karščiu it prikūrenta krosnis.

Trejetas šniokštuojančių, suplukusių arklių žingine traukė karietą į kalną; vežėjas, nukabinęs galvą, snaudė ant savo sėdynės; pakelėse tarp akmenų šmižinėjo galybės žalių driežų. Įšilęs oras buvo tarsi pilnas sunkių nematomų ugnies dulkių. Tarpais jis atrodė lyg sutenėjęs, tirštas ir stangrus, o tarpais lengvai suvilnydavo, nudegindamas veidus gaisro alsavimu ir padvelkdamas įkaitusių sakų kvapu, sklindančiu iš siaurų ilgų pušynėlių šalikelėse.

Karietoje niekas nekalbėjo. Trys damos, sėdinčios gale, merkė žilpstančias akis ir dangstėsi rausvais skėčiais; markizas ir Gontranas snaudė, užsitiesę veidus nosinėmis; Polis žiūrėjo į Kristianą, o ši taip pat jį stebėjo pro nuleistus vokus.

Tuo tarpu lando, keldamas debesį baltų dulkių, varėsi vis į kalną ir į kalną.

Kai pagaliau pasiekė plynaukštę, vežėjas pakėlė galvą, ir arkliai sujudo bėgti risčia per plačią, kiek banguotą lygumą su miškeliais, ariamais laukais, kaimais ir viensėdžiais. Toli po kairei stūksojo aukšti vulkanų kūgiai nupjautomis viršūnėmis. Tazena ežeras, prie kurio jie važiavo, buvo susitvenkęs pačiame kraštiniame Overnės kalnyno krateryje.

Po trejeto valandų kelionės Polis staiga tarė:

— Žiūrėkite, lava!

Palei kelią iš žemės kyšojo keistai išsiraitę rudi uolienos luistai. Dešinėje pasirodė bukanosis kalnas, kurio plati viršūnė atrodė plokščia ir įdubusi. Kelias pasuko į trikampę išpjovą, šaunančią kiaurai per kalną, ir Kristianą, kilstelėjusi nuo sėdynės, ūmai išvydo plataus ir gilaus kraterio dugne gražų, skaidrų ežerėlį, apskritą lyg pinigą. Iš visų pusių jį supo aukšta lygi siena — statūs kraterio šlaitai, po dešinei apaugę mišku, o po kairei pliki. Ramus, lygutėlis, sidabru blizgantis vanduo vienoje pusėje atspindėjo medžius, o kitoje — dyką skardį. Atspindys buvo toks ryškus, jog negalėjai įžvelgti kranto linijos, o tik matei didžiulio piltuvo dugne vaiskų veidrodį, į kurį žiūrisi žydras dangus, — šviesią prarają, tarytum smengančią kiaurai per žemę ligi pat kito dangaus skliauto.

Karieta nebegalėjo toliau važiuoti. Visi išlipo ir leidosi pėsti miškinguoju krantu, siauru keliuku, bėgančiu tarp medžių aplinkui ežerą šlaito viduriu. Šitas keliukas, vaikščiojamas tik medkirčių, žaliavo it pieva, o pro medžių šakas švietėsi priešinis skardis ir tviskantis vanduo kalnų duburio dugne.

Perėję laukymę, iškylautojai pasuko į pakrantę, ir čionai, atšlaitės vejoje, ąžuolų paunksnyje, sustojo poilsio. Visi džiaugsmingai, su gaivališku malonumu išsitiesė žolėje.

Vyrai vartėsi po veją, kedeno ją pirštais, o moterys, atsargiai prigulusios ant šono, glaudė prie žolynų veidą, tartum išsiilgusios jų gaivios glamonės.

Po ilgos kelionės per kaitrą šitas vėsos pojūtis buvo toks malonus, toks gilus ir svaigus, jog atrodė, kad didesnės laimės nė būti nėra.

Markizas vėl užmigo, o netrukus ir Gontranas. Polis kalbėjosi su Kristiana ir merginomis. Beje, tokia ir tebuvo jų kalba: kartkartėmis vienas kuris tarsteli kokią frazę, po valandėlės tylos kitas atsako. Snūdulys marino mintis galvoje, vangūs žodžiai stingo lūpose.

Bet štai vežėjas atnešė pintinę su maistu; seserys Oriol, nuo mažens prijunkytos prie namų ruošos ir dar neatpratusios nuo ūkio darbų, tuojau pat ėmėsi ją kraustyti ir taisyti ant vejos, kiek atokiau nuo visų, pietų stalą.

Kristiana kažką svajojo, Polis gulėjo šalia jos. Ir staiga jis sušnabždėjo, tačiau taip tyliai, kad ji vos užgirdo, taip tyliai, kad žodžiai vos dulktelėjo pro ausį, lyg vėjelio šnaresys:

— Tai gražiausios mano gyvenimo akimirkos.

Kodėl šitie migloti žodžiai sujaudino ją ligi širdies gelmių? Kodėl ji pajuto švelnų graudulį, kokio niekados nebuvo jautusi?

Ji žiūrėjo į nedidukę trobelę, stovinčią netoliese po medžiais, — žūklautojų ar medžiotojų namuką, tokį mažą, kad jame negalėjo būti daugiau kaip vienas kambarys.

Polis taip pat nukreipė žvilgsnį ton pusėn ir tarė:

— Ponia, ar jūs kada nepagalvojote, kokia laimė būtų dviem žmonėms, be galo mylintiems kits kitą, pagyventi va tokioje lūšnelėje? Juodu būtų vieni visame pasaulyje, vienut vieni — jis ir jinai! Ir jeigu pasitaikytų proga susikurti tokį rojų, argi nereikėtų viską mesti dėl jo, — juk laimė toks retas svečias, taip sunkiai ji pagaunama ir tokia trumpa! O mūsų kasdienybė — argi tai gyvenimas? Ar gali būti kas nykiau: rytą keliesi be vilties, be entuziazmo, abejingai darai, kas reikia daryti, saikingai geri, santūriai valgai ir miegi be sapno kaip gyvulys...

Kristiana žiūrėjo į trobelę, ir širdį jai sugniaužė nuoskauda: šią akimirką ji sumojo, kad esama gyvenime svaigių džiaugsmų, kurių ji nė žinoti nežino.

Ir ji mąstė, kaip būtų gera likti dvejumoj šiame namelyje po medžiais, prie dailaus mažučio ežero, krištolinio ežero, gyvo meilės veidrodžio! Iš tiesų būtų gera: aplinkui — nė gyvos dvasios, jokio kaimyno, jokio svetimo balso, jokio gyvenimo triukšmo; jinai viena su mylimuoju, kurs ištisas valandas sėdi prie savo brangiosios kojų, žvelgia į jos akis, panardintas į mėlynus vandenis, ir kalba švelnius žodžius, bučiuodamas jai pirštų galiukus.

Juodu gyventų čia miško tyloje, ir visą jų aistrą slėptų šitas krateris, panašiai kaip slepia vaiskų gilų ežerą tarp lygių aklinų savo sienų, ir jų akims ganėtų šios apvalios pakrantės, jų sielai ganėtų laimės mylėtis, jų trokštančiai širdžiai ganėtų begalinių tylių pabučiavimų.

Ar yra pasaulyje žmonių, kurie gali džiaugtis tokiu gyvenimu? Kodėl gi ne? Ir kaip ji anksčiau nesuprato, kad esama šioje žemėje tokios laimės?

Mergaitės paskelbė, kad pietūs patiekti. Buvo jau šešta valanda. Pažadino markizą ir Gontraną, ir visa kompanija turkiškai susėdo prie lėkštelių, slidinėjančių ant žolės. Seserys visiems patarnavo, ir vyrai atsainiai naudojosi jų paslaugomis. Valgė iš lėto, vaisių žieves ir viščiukų kaulus mėtydami vandenin. Buvo atnešta ir šampano; kai šovė iš butelio pirmas kamštis, visi krūptelėjo, — toks netikėtas šioj vietoj buvo tasai garsas.

Vakarėjo; oras vėso; ežeras, ramiai snaudžiantis kraterio dugne, gaubstėsi prieblanda ir keistu liūdesiu.

Kai saulė nukrypo iki laidos, padangė suliepsnojo, ir ežeras ūmai virto ugnies taure; paskui, kai saulė nusėdo, visas horizontas paliko raudonas it gęstantis laužas, ir ežeras virto kraujo taure. Ir šit iš už kalno keteros patekėjo kone pilnas mėnulis, visai dar blyškus šviesiame dangaus skliaute. Sutemos leidosi ant žemės, o mėnulis, apvalus ir spindintis, kilo viršum kraterio, tokio pat apvalaus kaip jis. Atrodė, kad štai jis tuoj puls į kraterio gelmes. O kai jis iškopė aukščiau, ežeras virto sidabro taure. Tada jo paviršius, visą dieną buvęs lygus kaip stiklas, pašiurpo nuo raibulių, vienur lengvučių, kitur plačiau nuskriejančių. Galėjai pamanyti, kad viršum ežero sklando dvasios, traukdamos palei vandenį nematomas skraistes.