Ги Мопассан - Mont Oriolis

Jis gerai žinojo taisyklę: jei nori sudrumsti skaisčią sielą, be perstojo kalbėk jai apie meilę, tačiau dėkis galvojąs apie kitas. Ir šit, neva tenkindamas jos godų smalsumą, kurį pats ir sužadino, neva trokšdamas išlieti širdį, jis ėmė jai skaityti miško paunksmėje tikrą meilės aistros kursą.

Lygiai kaip ir Kristiana, jis mėgavosi tuo žaidimu, nežymiais dėmesio ženklais, kurių lengvai prasimano vyrai, nuolat jai duodavo suprasti, kad ji vis labiau jam patinkanti, ir vaidino įsimylėjusį, pats nenumanydamas, kad veikiai iš tiesų įsimylės.

Ir vienam, ir kitam šis žaidimas ilgų vaikštynių metu atrodė toks pat natūralus, kaip, sakysim, noras išsimaudyti, karštą vasaros dieną atsidūrus ant upės kranto.

Bet kai Kristianai atbudo tikrasis koketiškumas, kai ji pajuto savyje prigimtą moterišką galią kerėti vyrus ir įsimanė parklupdyti šį aistrų vergą sau po kojomis, tarsi būtų panūdusi sulošti kroketo partiją, neapdairus gundytojas pats įkliuvo į tyraširdės viliokės spąstus ir ją pamilo.

Tada jis pasijuto kaip nesavas, pasidarė neramus, nervingas, o ji žaidė su juo kaip katė su pele.

Bet kurios kitos moters jis nėmaž nebūtų varžęsis, būtų iškart prisipažinęs, pavergęs ją, uždegęs savo aistros ugnim; tačiau Kristianai to daryti nedrįso — tiek ji atrodė nepanaši į kitas jo pažįstamas moteris.

Tos kitos buvo mačiusios šilto ir šalto, ir joms galėjai sakyti ką tinkamas, galėjai be baimės švaistytis įžūliais pasiūlymais, kuždėti, prisikišęs prie lūpų, goslius žodžius, nuo kurių kaista kraujas. Jis pažino save, žinojo, kad niekados jam neatsispirs jo pamiltoji moteris, jei tik jis įvirpins jos širdį, sielą ir jausmus, laisvai išpažindamas, koks audringas jį užvaldė geismas.

O šalia Kristianos Polis jautėsi bejėgis: jis negalėjo atsikratyti įspūdžio, kad tai jaunutė, neprityrusi mergaitė. Jis ir mylėjo ją visai kitoniškai — gal kaip vaiką ar kaip sužadėtinę. Jis geidė jos, tačiau baiminosi ją paliesti, sutepti, subjauroti. Jis visai netroško aistringai suspausti ją glėbyje, kaip kitas moteris, jam tik norėjosi pulti ant kelių, priglusti lūpomis prie suknelės ir tyliai, nekaltai, be galo švelniai bučiuoti, bučiuoti garbanėles ant jos smilkinių, lūpų kampučius ir užmerktas akis, ir jausti mėlyną žvilgsnį, mielą guvų žvilgsnį po suvertais vokais. Jam norėjosi ginti ją nuo viso pasaulio, kad ji nesukliūtų su šiurkščiais žmonėmis, neregėtų nė vieno bjauraus žmogaus, iš tolo aplenktų kiekvieną nevalyvą žmogų. Jam norėjosi nušluoti visą purvą nuo gatvių, kur ji eina, numėtyti akmenis nuo kelių, išrinkti dagius ir šakeles iš miškų, kad viskas aplinkui būtų patogu ir gražu, nešioti ją ant rankų, kad jai nereikėtų pačiai nė žingsnio žengti. Jam buvo apmaudu, kad ji turi kalbėtis su kaimynais viešbutyje, valgyti prastus valgius prie bendro stalo, taikytis su visom nemaloniom ir neišvengiamom kasdieninio gyvenimo smulkmenom.

Jis tiek apie ją galvojo, kad tiesiog neišmanė, ką jai besakyti, ir, neįstengdamas nei atverti širdies, nei įkūnyti bent vieno iš savo troškimų, nepajėgdamas netgi išreikšti valdingo, deginančio poreikio pasiaukoti, panėšėjo į surakintą laukinį žvėrį. Ir pats nežinojo, kodėl jam norėjosi verkti.

Ji visa tai matė, tik ne visa suprato, ir su piktu koketės džiaugsmu širdyje iš jo šaipėsi.

Lig tik jie atsilikdavo nuo kompanijos ir jinai iš jo laikysenos pajusdavo, kad štai jis tuoj pasakys ką nors tokio, kas jai sudrums ramybę, ji staiga leisdavosi tekina vytis tėvo ir, pribėgusi prie jo, sušukdavo:

— Gal sužaiskim „keturis kampus“?

„Keturiais kampais“ paprastai ir baigdavosi jų iškylos. Jie susirasdavo laukymėlę miške arba platesnį kelio tarpą ir žaisdavo kaip mokinukai per ekskursiją.

Seserims Oriol ir Gontranui labai patiko ši pramoga: jaunam visada smagu pabėgioti. Tik Polis Bretinji, apniktas kitų minčių, iš pradžių, būdavo, niurzga, bet paskui ir jis palengva išsijudina. Prisidėjęs prie kompanijos, jis žaidžia su dar didesniu įkarščiu, negu kiti, o ypač stengiasi pagauti Kristianą, paliesti ją, staiga uždėti ranką jai ant peties ar talijos.

Markizas, nerūpestingas, lengvaširdis žmogus, greitai susitaikantis su viskuo, kas tik netrikdo jam ramybės, atsisėda kur nors po medžiu, žiūri į lakstantį savo „pensioną“, kaip jis pats sakydavo, ir galvoja, kaip čia ramu ir gera ir koks tobulas visas pasaulis.

Tačiau netrukus Polio elgesys ėmė bauginti Kristianą. Vieną dieną ji nejuokais išsigando.

Tą rytą jie drauge su Gontranu išėjo į vaizdingą tarpeklį, vadinamą „Pasaulio kraštu“, iš kurio išteka Anvalio upelis.

Kuo gilyn terpiasi ši siaurymė į kalną, tuo ji vingiuotesnė ir ankštesnė. Persiropštęs per stambius granito luitus, dideliais akmenimis perėjęs kiton upelio pusėn, paskiau aplenkęs daugiau nei penkiasdešimties metrų aukščio uolą, riogsančią skersai tarpukalnės, atsiduri sakytum plyšyje tarp dviejų milžiniškų plikų akmens sienų, kurių viršuje auga medžiai ir žolė. Upelis čia susitvenkęs į ežerėlį, apskritą it rėčka. Tai iš tikrųjų keista, gūdi, kone pasakiška vieta: gamtoje tokią vargu ar pamatysi, gal tik užtiksi kur aprašytą knygoje.

Ir va tą kartą Polis, žvelgdamas į aukštą uolos kyšulį, riogsantį skersai kelio visiems iškylautojams, pastebėjo akmenyje žymes, rodančias, jog kažkieno čia kopta. Jis tarė:

— Nagi, ženkime tolyn!

Gan sunkiai užsikabarojęs ant stačios uolos, jis sušuko:

— O, čia žavu! Giraitė vandeny! Lipkite šen.

Atsigulęs kniūpsčias, jis paėmė Kristianą už abiejų rankų ir ėmė traukti aukštyn, o Gontranas padėjo jai, keldamas ir statydamas jos kojas ant siauručių uolos atbrailų.

Žemėje, kažkada nugriuvusioje iš viršaus ant šios pakopos, augo vienišas guotas kuplių medelių, tarp kurių sruveno upeliukas.

Tolėliau šis granito koridorius rėmėsi į kitą uolos pakopą. Jie užlipo ir ant šitos, paskui ant trečios ir pagaliau atsidūrė neįkopiamo skardžio papėdėje. Čia buvo gilus tvenkinėlis, apraizgytas šakų ir lianų, į kurį krito gal dvidešimties metrų aukščio skaidrus krioklys.

Tarpukalnė šioj vietoj buvo jau tokia siaura, kad du žmonės, susiėmę už rankų, galėjo pasiekti abi jos sienas. Menkas dangaus ruoželis viršuje, vandens šniokštimas apačioje — daugiau čia nieko nematei ir negirdėjai. Galima buvo pagalvoti, kad tai viena iš tų slaptų, neprieinamų vietelių, kur gyveno antikinės lotynų poetų nimfos. Kristianai rodėsi, kad jinai įsibrovusi į fėjos buveinę.

Polis Bretinji netarė nė žodžio. Gontranas sušuko:

— Ai, gražu būtų pažiūrėti, jeigu tame vandenyje maudytųsi kokia nors rausvai balta blondinukė.

Jie pasuko atgal. Nuo pirmųjų dviejų pakopų nusileido gana lengvai, bet trečioji — aukšta ir stati, be didesnių atbrailų — nugąsdino Kristianą.

Bretinji nušliaužė uolos siena žemyn, paskui ištiesė į Kristianą rankas.

— Šokite! — tarė jis.

Kristiana nesiryžo. Ji nebijojo nukristi — ją baugino jis, baugino ypač jo akys.

Polis žiūrėjo į ją su išbadėjusio žvėries godumu, su nežabota aistra; aukštyn iškeltos jo rankos taip valdingai traukė į save, kad ją ūmai pagavo siaubas; ji vos nesukliko kaip beprotė, vos nepuolė atgal; rodės, kabintųsi į pačią stačiausią uolą, spruktų kuo toliau nuo šitos neįveikiamos traukos.

Brolis už nugaros sušuko: „Nagi, šok!“ — ir lengvai ją pastūmėjo. Ji pasijuto krintanti, užsimerkė ir, atsidūrusi švelniame, tvirtame glėbyje, nuslydo stambiu vyriškio liemeniu žemyn, nieko nebematydama ir tiktai veidu jausdama karštą ir tankų jo alsavimą.