Ги Мопассан - Mont Oriolis

Vyresnioji buvo rimtesnė ir kultūringesnė banaliąja šio žodžio prasme, jaunėlė — gyvesnė ir simpatiškesnė, bet jiedvi tiek buvo panašios viena į kitą, jog vos begalėjai jas atskirti.

Pakilę nuo stalo, visi nuėjo į kazino, kur antrą valandą turėjo prasidėti daiktinė loterija.

Parkas, pilnas kurortininkų ir kaimiečių, panėšėjo į mugę.

Muzikantai kinų stiliaus altanoje grojo kaimišką simfoniją, sukurtą paties Sen Landri. Polis, lydįs Kristianą, sustojo.

— Ką jūs pasakysite? — tarė jis. — Visai neblogas dalykas. Tasai vyrukas talentingas. Jeigu čia grotų geras orkestras, įspūdis būtų iš tiesų didelis.

Paskui paklausė:

— Jūs mėgstate muziką, ponia?

— Labai.

— O man muzika — pagunda ir kančia. Kai klausausi mėgstamo kūrinio, man atrodo, kad jau patys pirmieji garsai nuplėšia nuo manęs odą, ji sakytum ištirpsta, išsisklaido, dingsta, aš lieku tarsi nuluptas ir pasijuntu bejėgis prieš muzikos antplūdį. Orkestras groja tiesiog mano nervais, nuogais, virpančiais, sulig kiekviena gaida krūpsinčiais nervais. Aš klausausi muzikos ne vien ausimis, o visomis kūno pajautomis, tirtėdamas nuo galvos iki kojų. Tai man visų didžiausias malonumas, pasakysiu net — visų didžiausia laimė.

Kristiana nusišypsojo:

— Jūsų jausmai labai stiprūs.

— Dievaži, ko gi vertas gyvenimas be stiprių jausmų? Aš nepavydžiu žmonėms, kurių širdis apsitraukusi vėžlio kiautu ar begemoto oda. Laimingas tik tas, kurį pojūčiai žeidžia iki skausmo, sukrečia iki sielos gelmių, tas, kuris sugeba jais mėgautis it kokiu skanėstu. Reikia sąmoningai jausti visus savo išgyvenimus, džiaugsmingus ar liūdnus, reikia, kad jie kiaurai tave perimtų ir apsvaigintų ir tu pajustum arba saldžiausią palaimą, arba skaudžiausią kančią.

Jinai pakėlė į jį akis: tai, ką girdėjo dabar, lygiai kaip ir tai, ką girdėjo visą praeitą savaitę, buvo jai labai neįprasta.

Taip, visą praeitą savaitę naujasis bičiulis — o jis iš karto tapo jos bičiuliu, nors ir kokį nemalonų įspūdį buvo padaręs pirmojo susitikimo dieną, — tolydžio trikdė jai ramybę, kėlė jos sieloje sąjūdį, lyg būtų metęs akmenis į tykų tvenkinį. Ir iš tiesų į šitą dar neatbudusią sąmonę be paliovos krito sunkūs akmenys.

Kristianos tėvas, kaip ir visi tėvai, žiūrėjo į dukrą kaip į mažą mergytę, su kuria niekas nekalba apie rimtus dalykus; brolis juokino ją, bet nevertė jos mąstyti; vyrui nė į galvą neateidavo, kad su žmona būtų galima leistis į kalbas apie ką nors tokio, kas neliečia jų bendro gyvenimo, ir taip iki šiolei jos dvasia snaudė be jokių troškimų ir abejonių.

Ir šit naujasis bičiulis drąsiu žodžiu it kirviu ėmė daužyti kevalą, kuriame glūdėjo Kristianos protas. Maža to, jis buvo iš tų vyrų, kurie patinka moterims, visoms iki vienai, pačia savo natūra, karšto jausmo galia. Jis mokėjo su jomis kalbėti, ir visa, ką jis sakydavo, rasdavo atbalsį jų sąmonėje. Netikęs jokiam įtemptam darbui, tačiau be galo nuovokus, visados apsėstas arba aistringos meilės, arba neapykantos, jis apie viską kalbėdavo su naiviu fanatiko įkarščiu ir lengvai galėjo šiandien paniekinti tai, ką vakar liaupsino. Jam nestigo ir moteriško charakterio bruožų — patiklumo, vidinio žavesio, gyvumo ir jaudrumo, kurie puikiai derinosi su pranašesniu, aktyvesniu, plačiu ir įžvalgiu vyro protu.

Prie jų skubiai priėjo Gontranas.

— Norite pamatyti Onorą su žmona? — tarė jis. — Atsigręžkite!

Juodu atsigręžė ir išvydo daktarą Onorą, o greta jo storą seną damą su mėlyna suknia. Ant skrybėlaitės jai buvo visa krūva įvairiausių augalų ir žiedų, tad jos galva panėšėjo į darželį. Kristiana nustebusi paklausė:

— Čia jo žmona? Betgi ji kokia penkiolika metų už jį vyresnė!

— Taip, jai šešiasdešimt penkeri metai. Kadaise ji buvo akušerė, na ir prisiviliojo daktarą, belankydama gimdyves.

Beje, kiek teko girdėti, tai viena iš tų šeimų, kur nuo ryto lig vakaro kivirčai.

Išgirdę minios klegesį, jie grįžo prie kazino. Ant didelio stalo priešais duris buvo išdėlioti loterijon leidžiami daiktai. Petriusas Martelis, padedamas smulkutės juodaplaukės panelės Odlen iš „Odeono“, traukė ir skelbė numerius, linksmindamas publiką šarlataniškais reklamos šūksniais. Pasirodė ir markizas su Oriolių mergaitėmis ir Andermatu. Jis paklausė:

— Argi mes niekur neisime? Čia toks triukšmas.

Buvo sutarta pavaikščioti kalnų keliu, einančiu iš Anvalio į Roš Pradjerą.

Į tą kelią reikėjo kopti vorele siauru taku per vynuogynus. Kristiana sparčiai ir lengvai žengė visų priekyje. Vos tik atvažiavusi čionai, ji pasijuto lyg naujai užgimusi: tokios gyvenimo ir džiaugsmo pilnaties iki tol ji niekad nebuvo patyrusi. Galimas daiktas, kad savijauta jai pagerėjo nuo vonių: organizmas atsikratė lengvų negalavimų, be regimos priežasties slegiančių žmogų ir keliančių niūrias mintis, ir ji giedriau ėmė žvelgti į pasaulį, daugiau jame rasdavo kuo žavėtis. O gal ji atgijo ir pažvalėjo kaip tik nuo to, kad greta jos nuolat buvo tasai paslaptingas, neramios dvasios žmogus, mokąs ją protauti ir pažinti gyvenimą?

Ji lėtai ir giliai kvėpė orą, sau mintyse kartodama tai, ką jis pasakė apie vėjyje sklindančius aromatus. „Jis iš tikrųjų mane išmokė jausti ore kvapus“, — mąstė jinai. Ir Kristiana ėmė skirti visus aromatus, o ypač lengvą, švelnutį, sunkiai pagaunamą žydinčių vynuogių kvapsnį.

Jinai užkopė į kelią, o paskui ją ir kiti. Susidarė poros. Andermatas su Luiza, vyresniąja iš seserų Oriol, patraukė pirmieji, kalbėdamiesi apie Overnės žemių derlingumą. Ši overnietė, tikra savo tėvo duktė, iš jo paveldėjusi praktišką nuovoką, gerai nusituokė apie žemės ūkį, žinojo viską iki smulkmenų apie lauko darbus; ir pasakojo apie tai maloniu balsu, rimtai ir santūriai, kaip buvo išmokyta vienuolyne.

Klausydamasis Luizos, Andermatas žvilgčiojo į ją skersomis ir galvojo, kad ši protinga mergaitė, su tokiu išmanymu svarstanti praktinius gyvenimo klausimus, iš tikrųjų žavi. Kartais jis, mažumėlį nustebęs, sušukdavo:

— Ką jūs sakote? Hektaras žemės Limanėje kainuoja iki trisdešimties tūkstančių frankų?

— Taip, pone, jeigu ji apsodinta obelimis, gerai prižiūrimomis ir vedančiomis desertinius obuolius. Juk Paryžiui beveik visus vaisius tiekia mūsų kraštas.

Andermatas apsigręžė ir su pagarba apžvelgė Limanę. Priešais juos plytėjo neužmatoma lyguma, visuomet apsiklėtusi lengvute melsvo ūko skraiste.

Kristiana ir Polis taip pat stovėjo ir gėrėjosi bekrašte padūmavusia plynuma, taip viliojančia akį, jog norėjosi tik žiūrėti ir žiūrėti be galo.

Abipus kelio augo didžiuliai riešutmedžiai, kurių kuplūs vainikai teikė gaivų pavėsį. Kelias jau nebekilo aukštyn, o vinguriavo kalno atšlaite, kuri žemai buvo nuklota vynuogynų kilimu, o aukščiau užžėlusi lygia veja, žaliuojančia ligi pat gūbrio, šioje vietoje gana žemo.

Polis sušnibždėjo:

— Na, argi ne gražu? Sakykit, argi ne gražu? Kodėl šitas peizažas taip mane jaudina? Iš tiesų gi, kodėl? Tie žavūs toliai ir tos platumos, neaprėpiamos platumos stačiai glosto širdį. Žiūri į šitą lygumą, ir atrodo, kad mintys taip ir skleidžia sparnus, ar ne? Jos kyla aukštyn, plevena ore, sklando padangėje ir skrieja kažkur tolyn, į tas išsvajotas šalis, kurių niekados neišvysime. Taip, šitas reginys kaip tik tuo ir įstabus, kad primena mums veikiau svajonių pasaulį, o ne akivaizdžią tikrovę.

Kristiana klausėsi tylėdama, gaudė kiekvieną žodį, tarsi kažko laukdama, kažko tikėdamasi, ir jaudinosi, nė pati nežinodama kodėl. Jai iš tikrųjų vaidenosi neregėti kraštai, rausvi ir žydri, fantastiški ir slėpiningi kraštai, nepasiekiami, bet nuolat viliojantys kraštai, prieš kuriuos nublanksta visa kita.