Ги Мопассан - Mont Oriolis

Ir Kristianai buvo taip gera, taip glosniai, taip maloniai, taip švelniai ją mylavo, glamonėjo gyva šaltino srovė, sklidi, virpulinga srovė, almanti iš po kojų, iš baseino dugno, ir tekanti pro mažą skylutę vonios viršuje, kad jai norėjosi čia būti ir būti, tūnoti šitaip sustingus ir nieko nemąstyti. Drauge su nuostabia šiluma ją užliejo palaiminga ramybė, tykus džiugesys ir malonus lengvumas, ji staiga pasijuto sveika, linksma, atilsėjusi, akys prasišvietė, mintys nusigiedrijo. Lataku bėgantis vanduo tyliai gurgėjo, liūliavo jos mintis, ir ji ramiai galvojo, ką veiks dabar, ką veiks rytoj, kur eis pasivaikščioti, galvojo apie tėvą, apie vyrą, apie brolį ir apie tą aukštą vyriškį, kuris galvotrūkčiais puolė gelbėti šuniuko. Ji nemėgo patrakėlių, todėl dabar bent kiek jo varžėsi.

Šiltame vandenyje atlėgo širdis, nurimo siela, ir jos nebedrumstė joks troškimas, gal nebent vien miglota viltis susilaukti kūdikio. Netroško jinai gyvenimo permainų, netroško aistrų nei stiprių pergyvenimų. Jai buvo gera ir lengva, ji pasijuto laiminga kaip niekad.

Kristiana krūptelėjo: atsidarė durys, ir įėjo overnietė su drobule. Dvidešimt minučių praslinko — metas rengtis.

Kristiana tarsi atbudo, ir staiga jai radosi liūdna, kone graudu; buvo benorinti prašyti moterį, kad leistų dar kelias minutes pasėdėti, tačiau prisiminė, kad šitas malonumas jos laukia rytoj ir dar daugel dienų, tad nenorom išlipo iš vandens ir susisiautę į peniuarą, kuris buvo toks šiltas, kad bemaž ją nutvilkė.

Jai beeinant koridorium, daktaras Bonfilis atidarė savo kabineto duris, ceremoningai jai nusilenkė ir pakvietė užeiti. Pasiteiravo, kaip jinai jaučiasi, pačiupinėjo pulsą, pažiūrėjo liežuvį, paklausė, ar geras apetitas ir virškinimas, ar nekamuoja nemiga, paskui palydėjo iki pat durų, be perstojo kalbėdamas:

— Taip, taip, viskas gerai, viskas gerai. Malonėkite perduoti mano linkėjimus savo tėveliui. Tai vienas garbingiausių žmonių iš visų mano pacientų, kiek tik esu jų turėjęs.

Ji pagaliau išėjo, apmaudžiai pagalvojus, kad daktaras per daug jau įkyrus, ir prie durų pamatė markizą, kalbantį su Andermatu, Gontranu ir Poliu Bretinji.

Jos vyro galvoje bet kuri nauja idėja birgzdavo be perstojo lyg musė butelyje. Štai ir dabar jis pasakojo apie paralitiką ir rengėsi eiti pažiūrėti, ar tas iš tiesų maudosi šaltinio vandenyje.

Įtaikaudami jam, visi sutarė eiti drauge.

Kristiana patyliukais sulaikė brolį ir, kai kiti bent kiek nutolo, tarė jam:

— Klausyk, aš norėjau pakalbėti su tavim apie tavo draugą; jis man nelabai patinka. Sakyk man, kas tai per žmogus?

Ir Gontranas, pažįstamas su Poliu jau keletas metų, papasakojo seseriai apie šią aistringą natūrą, šiurkščią, bet nuoširdžią, o tarpais blykstelinčią netikėtu kilnumu.

Bretinji, pasak Gontrano, vyras protingas, tik labai ūmus ir labai audringai į viską reaguojantis. Nesugebėdamas atsispirti jokiam staigesniam impulsui, nemokėdamas nei tvardytis, nei blaiviai rikiuoti savo veiksmų, nei tramdyti savo nežaboto jausmo, nei tvarkyti savo gyvenimo pagal iš anksto apgalvotą planą, jis atsiduodąs bet kuriam potraukiui, pagirtinam ar bjauriam, lig tiktai koks troškimas, kokia mintis ar jausmas sukrečiąs jo egzaltuotą sielą.

Polis jau septynis kartus kovęsis dvikovoj ir lengvai galįs tiek užgauti žmogų, tiek ir po to su juo susibičiuliauti. Jis galįs beprotiškai įsimylėti ir aistringai dievinti bet kurios klasės moterį, pradedant modiste, sutikta prie magazino durų, ir baigiant aktore, kurią jis pagrobė — taip, taip, pagrobė vakare po vienos premjeros, tuo metu, kai ji kėlė koją į ekipažą, ketindama važiuoti namo: čiupo ją į glėbį apstulbusių praeivių akivaizdoje, metė savo karieton ir nudūmė šuoliais, — niekas nė vytis nesusigriebė.

— Tai va, — baigdamas pridūrė Gontranas, — geras vyras, tiktai karštagalvis; tarp kitko, jis labai turtingas, bet kai netenka proto, gali viską, o viską padaryti.

Kristiana tarė:

— Bet kokie savotiški jo kvepalai! Nuostabus aromatas. Iš kur jie?

Gontranas atsakė:

— Nežinau, jis nesako. Man rodos, jie iš Rusijos. Jis gavo juos dovanų iš aktorės, savo aktorės, tos pačios, kurią šiuo metu aš stengiuosi išmušti jam iš galvos. Taip, iš tiesų nuostabus aromatas.

Ant kelio matėsi būrelis žmonių — kaimiečių ir kurortininkų, įpratusių kas rytą prieš pusryčius pavaikštinėti šiuo keliu.

Kristiana ir Gontranas prisivijo markizą, Andermatą ir Polį, ir netrukus toj vietoj, kur dar vakar stūksojo uola, visi išvydo kyšant iš žemės keistą žmogaus galvą su didele žila barzda ir skylėtu pilku fetriniu skriblium: atrodė, lyg ji būtų nukirsta ir čionai padėta arba išaugusi iš žemės kaip grybas.

Vynuogių augintojai, sustoję aplinkui, didžiai stebėjosi, bet žvelgė ramiai, nes overniečiai nepratę šaipytis, tuo tarpu trys stori ponai, antraeilių viešbučių gyventojai, garsiai juokės ir laidė sąmojus.

Senis Oriolis su Milžinu stovėjo ir stebeilijo į valkatą, sėdintį duobėj ant akmens, iki kaklo vandenyje. Galėjai pagalvoti, kad tai koks viduramžių nusikaltėlis, pasmerktas myriop už burtavimą. Ramentų senis nepaliko ant krašto — jie mirko vandeny drauge su juo.

Andermatas entuziastingai šūkčiojo:

— Bravo, bravo! Štai pavyzdys čionykščiams gyventojams, sergantiems reumatu!

Jis pasilenkė prie luošio ir suriko lyg kurtiniui:

— Na ką, gerai?

Žmogelis, matyt, visiškai apkvaitęs nuo karšto vandens, atsakė:

— Kad tik neišvirčiau! Na ir karštumėlis, po perkūnais!

Bet senis Oriolis patikino:

— Juo karštesnis, juo tau į sveikatą.

Už markizo pasigirdo kažkieno balsas:

— Kas čia dedasi?

Prie duobės, pūkšdamas kaip visada, priėjo Obri-Pasteras. Jis grįžo iš savo kasdieninių vaikštynių.

Andermatas išdėstė jam, kaip jie sumanę gydyti ligonį.

O senis be paliovos kartojo:

— Na ir karštumėlis, po perkūnais!

Jis pareiškė, kad jau lipsiąs laukan, ir prašė žmones jį ištraukti.

Bankininkas šiaip taip jį nuramino, žadėdamas dar pridėti po dvidešimt sū už kiekvieną maudynę.

Žmonės apstojo duobę ratu ir žiūrėjo į plūduriuojančius nešvarius senio skurlius.

Kažkas pasakė:

— Tai bent viralas! Nenorėčiau jo srėbti.

Kitas pridūrė:

— Mėsa irgi ne mano skonio.

Bet markizas pastebėjo, kad naujajame šaltinyje angliarūgštės burbuliukų lyg ir daugiau nei gydyklos vandenyje, kad jie stambesni ir judresni.

Burbuliukais buvo aplipę visi luošio skarmalai, o į paviršių jų kilo tiek daug, jog atrodė, kad vandenyje prikabinėta aibės grandinėlių, galybė karolių, suvertų iš mažų apvalių deimančiukų, skaisčios saulės spinduliuose tviskančių it briliantai.

Obri-Pasteras nusijuokė ir ėmė pasakoti:

— Tik jūs paklausykite, kas dedasi gydykloje. Jūs žinote, kad šaltinį reikia įvilioti, nelyginant paukštį, į spąstus, arba, tikriau sakant, po varpu. Mes tai vadiname kaptažu. Bet šaltiniui, kuris tiekia vandenį vonioms, pernai štai kas atsitiko. Angliarūgštė, būdama lengvesnė už vandenį, pamažu telkdavosi varpo viršuje, o kai jos prisirinkdavo ten labai daug, ji imdavo smelktis į vamzdžius ir kilti jais į vonias; kabinos prieidavo angliarūgštės, ir ligoniai pradėdavo trokšti. Per du mėnesius buvo trys tokie atvejai.

Tada bendrovė kreipėsi vėl į mane, ir aš sugalvojau labai paprastą įtaisymą: vanduo ir dujos išeina iš po varpo dviem atskirais vamzdeliais, o paskui, po pat voniomis, vėl susijungia; taigi vanduo čia atgauna savo pirmykštę sudėtį, ir nesusidaro pavojingo angliarūgštės pertekliaus. Bet mano įtaisymas būtų kaštavęs tūkstantį frankų! Tai žinote, ką padarė buvęs kalėjimo prižiūrėtojas? Galvą guldau, kad neatspėsite. Išgręžė varpe skylę dujoms išleisti, na, ir jos, savaime suprantama, išgaruoja. Taigi jūs perkate angliarūgštės vonias be angliarūgštės ar bent jau su tokiu mažu angliarūgštės kiekiu, kad jos mažai ko bevertos. O prašom pažiūrėti čionai!