Ги Мопассан - Mont Oriolis

Pro nedarnią muziką buvo girdėti biliardo kamuolių kaukšnojimas ir lošėjų šūkčiojimai: „Dvidešimt, dvidešimt vienas, dvidešimt du“.

Andermatas ir Gontranas pasikėlė viršun. Čia tebuvo Obri-Pasteras ir daktaras Onora — jie sėdėjo netoli muzikantų ir gėrė kavą. Petriusas Martelis ir Lapalmas išsijuosę varė savo eilinę partiją. Kasininkė, atbudusi iš snaudulio, paklausė:

— Ką užsakysite, ponai?

IV

Mergaitės jau buvo nuėjusios miegoti, o abu Orioliai dar ilgai kalbėjosi. Andermato pasiūlymo sujaudinti ir įdirginti, juodu suko galvas, kaip dar labiau įkursčius bankininką ir kuo daugiau iš jo laimėjus. Blaiviu apdairių kaimiečių protu jie gerai pasvėrė visus šansus ir puikiai suprato, kad jeigu užprašysi per brangiai, tai nelauktas pirkėjas atsimes, o kitą tokį vargiai besurasi, juoba kad šiame krašte mineraliniai šaltiniai trykšta kiekvieno upeliuko krantuose. Ir vis dėlto nesinorėjo visiškai perduoti šaltinį į svetimas rankas: juk vieną gražią dieną iš jo gali paplūsti auksas, kaip tatai buvo Šatei Giujone ir Ruaja.

Taigi jie suko galvas, ko čia reikėtų griebtis, kad bankininko įkarštis dar labiau įsiliepsnotų, kūrė savo vaizduotėje akcines bendroves, neva pateikusias geresnių pasiūlymų, rezgė naivias suktybes, patys jausdami, kad jos nevykusios, bet neįstengdami išrasti ko nors gudresnio. Abudu blogai miegojo. Ryto metą tėvas pakirdo pirmas ir išsyk pagalvojo, ar šaltinis nebus per naktį dingęs. Argi negali taip atsitikti: išsivertęs vanduo vėl prasmegs po žeme, ir tiek jį tematysi? Sunerimęs, šykštuolio baimės pagautas, jis atsikėlė, išbudino sūnų ir išdėstė jam savo nuogąstavimus. Milžinas nuspyrė į šalį nebalintą drobulę ir šoko rengtis, ketindamas eiti drauge su tėvu.

Šiaip ar taip, juk reikia apkuopti lauką, apvalyti patį šaltinį, nurinkti aplinkui akmenis: jis turi atrodyti kuo patraukliau, panašiai kaip gyvulys, kurį nori parduoti.

Juodu pasiėmė kirtiklius bei kastuvus ir leidos į lauką, žengdami greta kits kito plačiu žingsniu, pasilinguodami į šalis.

Ėjo nesidairydami, paskendę mintyse apie savo darbus, trumpai teatsakydami į sutiktų kaimynų ir bičiulių sveikinimus. Pasiekę Riomo kelią, abu susijaudinę įsmeigė akis tolumon — ar nepamatys šaltinio, tviskuliuojančio ankstyvos saulės šviesoj. Baltame, dulkiname kelyje palei upelį, užgožtą gluosnių, nesimatė nė gyvos dvasios. Bet po vienu gluosniu senis Oriolis staiga pastebėjo dvi ištiestas kojas su ramentais iš abiejų pusių, o žengęs dar kelis žingsnius, pažino dėdę Klovisą, sėdintį ant žolės šalikelėje.

Senas paralitikas, primenąs elgetą iš Kalo paveikslų, buvo gerai žinomas visame krašte: jau dešimt metų, kai jis iš lėto vargingai čia klibindavo keliais ant savo ąžuolinių kojų, jo paties žodžiais betariant. Kadaise jis brakonieriavo miškuose ir upeliuose, ne sykį buvo įkliuvęs ir pasodintas. Reumatą jis įsivarė medžioklėje, valandų valandas gulėdamas pasaloje ant drėgnos žolės, ir naktinėje žūklėje braidžiodamas iki juostos po upelius. Dabar jis stenėjo kas žingsnis ir vos vos kėblino tarsi krabas be kojų. Dešinę koją jis vilkdavo žeme lyg kokį skudurą, o kairė maskatavo pariesta, sulenkta per kelį. Bet čionykščiai vyrukai, kurie sutemus dažnai išeidavo pamerginėti ar pazuikinėti, tvirtino, kad jiems pasitaikę sutikti krūmuose ar pamiškėje dėdę Klovisą, greitą kaip elnią, miklų kaip driežą, ir kad visi jo reumatai — ne kas kita kaip „komedija žandarams mulkinti“. O Milžinas ypač atkakliai tikino gal penkiasdešimt sykių matęs, kaip dėdė Klovisas, pasikišęs po pažasčia ramentus, spendė savo kilpas.

Senis Oriolis sustojo priešais valkatą: į galvą jam šovė viena mintis, beje, pakol kas dar miglota, nes kampuota overnietiška jo galva veikė lėtai.

Jis pasveikino paralitiką, tas jam atsakė. Juodu pašnekėjo apie orą, apie vynmedžių žydėjimą, dar apie šį bei tą; paskui, pamatęs, kad Milžinas, jo nelaukdamas, eina sau vienas, tėvas greitu žingsniu leidosi jo vytis.

Šaltinis tekėjo kaip tekėjęs, bet vanduo paliko skaidrus, o duobės dugnas buvo perdėm raudonas, apsitraukęs gražaus tamsiai raudono atspalvio geležingomis nuosėdomis.

Vyrai pasižiūrėjo vienas į kitą, nusišypsojo, paskui suskato valyti lauką aplinkui — rinkti akmenis ir dėti juos į krūvą. Rado sudraskyto šuniuko palaikus ir juokaudami juos palaidojo. Ūmai senis Oriolis metė savo kastuvą žemėn. Jo plokščias lūpas išlenkė vylingas šypsnys, gudrių akių kampučiuose susimetė linksmos raukšlelės, ir jis tarė sūnui:

— Nagi eime, pamėginsim.

Tas žengė paskui jį, abu vėl išėjo į kelią ir patraukė atgal. Dėdė Klovisas tebešildė saulėkaitoj savo sąnarius ir ramentus.

Oriolis vėl sustojo priešais jį ir paklausė:

— Nori uždirbti šimtinę?

Tasai sukluso, bet nieko neatsakė.

Senis pakartojo:

— Girdi? Šimtinę!

Tada luošys įsidrąsinęs sumurmėjo:

— Dar klausia, po perkūnais!

— Tai va ką, tėvai, tau reikės daryti.

Ir jis ėmė aiškinti su visom išgalėm, su pajuokavimais, nutylėjimais ir begaliniais atkartojimais, kad jeigu luošys sutiksiąs kasdien po valandą, nuo dešimtos lig vienuoliktos, pasėdėti duobėj, kurią juodu su Milžinu iškasią šalia savo šaltinio ir prileisią vandens, ir po mėnesio pasveiksiąs, tai jie atskaitysią jam šimtą frankų sidabriniais ekiu.

Paralitikas klausėsi, kvaišai žiūrėdamas į senį, paskui tarė:

— Nė jokios žolelės manęs nepagydė, tai ką čia pagydys jūsų vanduo.

Milžinas staiga perpyko:

— Nešnekėk niekų, senas komediante, lyg aš nežinočiau, kas tavo per ligos. O ką tu veikei praeitą pirmadienį Kombrombo miške vienuoliktą valandą nakties?

Valkata atrėžė:

— Meluok sau sveikas.

Milžinas užsiplieskė:

— Aš meluoju? Kad tu sudegtum! O ar ne tu peršokai Žano Manza griovį ir nukūrei į Puleno lomą?

Tas atkakliai purtė galvą:

— Meluoji!

— Meluoju? O ar aš neriktelėjau tau: „Ei, Klovisai, žandarai!“ Ar tu nenėrei tuojau pat į taką ant Muline?

— Meluoji.

Ilgasis Žakas įtūžęs šaukė, kone grasindamas:

— Aš tau pameluosiu! Na, palauk, trikoji tu nukriošęs: jeigu dar sykį pamatysiu tave naktį miške ar prie upelio, aš tave pričiupsiu, girdi? Mano kojos ilgesnės už tavo, tai pagausiu tave ir pririšiu prie medžio, o rytą atsivesiu visą kaimą, ir mes jau rasim, kur tave dėti...

Senis Oriolis nutildė sūnų ir tarė meiliu balsu:

— Paklausyk, Klovisai, kodėl gi tau nepabandžius? Mudu su Milžinu iškasam tau maudyklę, ir tu visą mėnesį kasdien čia ateidinėji. Ir už tai aš tau duodu, na, tegul ne šimtą, o du šimtus frankų. O, be to, paklausyk, jeigu tu per tą mėnesį pasveiksi — gausi dar penkis šimtus frankų. Tik tu pagalvok: penki šimtai frankų sidabriniais ekiu ir dar du šimtai, atseit viso labo septyni šimtai. Girdi? Du šimtai už tai, kad visą mėnesį maudysies, ir penki šimtai — kad pasveiksi. Ir dar žinok tokį dalyką: reumatas juk po kiek laiko iš naujo prisimeta. Jeigu rudenį jis vėl tave surems, mes tada būsim niekuo dėti, vanduo bus vis tiek savo padaręs.

Senis ramiai atsakė:

— Na, kad taip, tai sutinku. O jeigu neišeis — pamatysim.

Ir trys vyrai sukirto rankas, užtvirtindami sandėrį. Tada abu Orioliai grįžo prie šaltinio kasti maudyklės dėdei Klovisui.

Gal ketvirtį valandos padirbėję, juodu išgirdo kažin ką atšnekant.

Tai buvo Andermatas ir daktaras Latonas. Kaimiečiai susimirkčiojo ir liovėsi kasę.

Bankininkas priėjo, paspaudė jiems rankas, ir visi keturi, netardami nė žodžio, įbedė akis į vandenį.