Ги Мопассан - Mont Oriolis

Gontranas juokdamasis įsiterpė:

— Dievaži, be vyno ir be... vedybų gyvenimas būtų, man regis, nuobodokas...

Abi našlės Paj nudelbė akis. Jiedvi gėrė labai daug aukščiausios markės Bordo vyno, kurio nemiešė vandeniu; o kadangi abi jau našlavo, — nors dukteriai tebuvo dvidešimt dveji, o motinai vos keturiasdešimt metų, — tai kiekvienam nejučia kildavo mintis, kad ir savo vyrus jiedvi maitino pagal tą pačią sistemą.

Andermatas, visados toks plepus, šį kartą tylėjo ir kažką mąstė. Staiga jis paklausė Gontraną:

— Ar jūs žinote, kur gyvena Orioliai?

— Taip, neseniai man parodė jų namus.

— Ar galėsite po pietų mane palydėti pas juos?

— Kodėl ne? Su malonumu. Ne pro šalį bus dar sykį užmesti akį į mergytes.

Tuojau po pietų juodu ir išėjo, o Kristiana jautėsi nuvargusi, todėl drauge su markizu ir Poliu Bretinji užlipo aukštyn į svetainę, kur ir ketino praleisti vakarą.

Buvo dar visai šviesu, nes kurortuose pietūs ankstyvi.

Andermatas paėmė svainį už parankės.

— Na, mano mielas Gontranai, jeigu šitas senis bus sukalbamas ir jeigu analizė parodys tai, ko tikisi daktaras Latonas, aš turbūt imsiuosi čia stambios operacijos: steigsiu kurortą. Taip, kurortą!

Jis stabtelėjo vidury gatvės ir stvėrė savo bendrakeleiviui už švarko atlapų.

— Ech jūs žmogeliai, niekados jūs nesuprasite, koks patrauklus gali būti plataus užmojo verslas — ne šiaip koks biznis ar komercija, o stambios operacijos, tokios, kokių imuosi aš! Taip, mano mielas, tas, kas gerai apie jas nusituokia, randa čia visa, kas nuo amžių masino žmogų: ir politiką, ir karą, ir diplomatiją, žodžiu, viską! Čia be perstojo turi ieškoti, atradinėti, išradinėti, kombinuoti, viską suprasti, viską numatyti, viskam ryžtis. Didieji mūsų dienų mūšiai — tai grumtynės pinigais. Man šimto sū monetos — tai nelyginant kareivėliai raudonomis kelnėmis, dvidešimt frankų monetos — prašmatnūs leitenantai, šimtinės — išdidūs kapitonai, o tūkstantinės — generolai. Ir aš grumiuosi, šimts perkūnų! Grumiuosi nuo ryto lig vakaro su visais ir prieš visus! Štai kas yra gyventi — gyventi su užmoju, kaip gyveno kadaise didieji valdovai. Juk mes — šių dienų valdovai, ir patys tikrieji, vieninteliai valdovai! Pažiūrėkite va į šitą kaimą, šitą varganą kaimelį! Aš paversiu jį miestu, baltmūriu miestu, jame išdygs didžiuliai viešbučiai, pilni svečių, su liftais, su pulkais tarnų ir ekipažų, — minią turtuolių aptarnaus minia skurdžių. Ir tai padarysiu tik todėl, kad vieną gražų vakarą man užeis noras susirungti su Ruaja, kur po dešinei nuo mūsų, su Šatei Giujonu, kur po kairei, su Mon Doru, Burbule, Šatonefu, Sen Nekteru, kur užpakaly mūsų, ir su Viši, kur tiesiai prieš mus! Ir aš nugalėsiu, nes turiu savo rankose priemonę, vienintelę priemonę pergalei laimėti. Aš ją pamačiau iš pirmo žvilgsnio, pamačiau taip aiškiai, kaip didis karvedys kad mato silpną savo priešo vietą. Kas dirba mūsų darbą, irgi turi mokėti vadovauti žmonėms, patraukti juos ir palenkti savo pusėn. Dievaži, smagu gyventi tam, kas tai sugeba! Dabar, užsiėmęs šituo miestu, visą trejetą metų aš turėsiu įdomią pramogą! Bet pagalvokite, kokia laimė, kad mes sutikome tą inžinierių. Įdomių dalykų, mano mielas, nuostabiai įdomių dalykų jis papasakojo per pietus! Viskas man paliko aišku kaip dukart du keturi. Su jo pagalba aš sužlugdysiu senąją akcinę bendrovę, nereikės net pirkti jos gydyklos.

Juodu vėl žengė tolyn ir pasuko į kairę keliu, pamažėle kylančiu Šatei Giujono linkui.

Gontranas sakydavo: „Eidamas greta savo svainio, aiškiai girdžiu jo galvoje tą patį bruzdesį kaip Monte Karlo salėse, kur be perstojo skamba svaidomas, čiumpamas, žarstomas, grobstomas, išlošiamas, pralošiamas auksas“.

Andermatas iš tikrųjų buvo nelyginant savotiška protaujanti mašina, specialiai sukurta pinigams skaičiuoti, jais operuoti ir manipuliuoti. Jis ir pats labai didžiavosi savo profesine nuovoka ir mėgo pasigirti, kad galįs iš pirmo žvilgsnio tiksliai nustatyti bet kurio dalyko vertę. Užėjęs, būdavo, kur nors, jis iš karto paima į rankas bet kokį daiktą, pakraipo, apžiūri ir pareiškia: „Vertas tiek ir tiek“. Jo žmonai ir svainiui ši manija atrodė labai juokinga, ir jie dažnai pasidarydavo sau pramogą, užduodami jam galvosūkį, — pakišdavo kokį keistą daikčiuką ir prašydavo jį įkainoti, o paskui, kai nelauktos jų išmonės jį suglumindavo, kvatodavo it bepročiai. Kartais Gontranas, žiūrėk, sustabdo jį kurioje nors Paryžiaus gatvėje ir paprašo įkainoti visas parduotuvės vitrinoj išdėliotas prekes, arba raišą vežiko arklį, arba, sakysim, visą furgoną su baldais ir kitais kraustuliais.

Vieną vakarą, per kviestinius pietus Andermato namuose, Gontranas ėmė prisispyręs klausti Viljamą, kiek maždaug galėtų būti vertas Obeliskas; o kai tas pasakė kažkokią sumą, paprašė įkainoti Solferino tiltą ir Triumfo arką Žvaigždės aikštėje. Ir pagaliau rimtu tonu pridūrė:

— Jūs galėtumėte imtis labai įdomaus darbo — įvertinti žymiausius viso Žemės rutulio paminklus.

Andermatas niekad nepykdavo — jis išklausydavo tuos juokus kaip pranašesnis žmogus, puikiai žinąs savo vertę.

Sykį Gontranas paklausė:

— Na, o kiek vertas aš?

Viljamas vangstėsi atsakyti. Bet svainis nedavė jam ramybės:

— Įsivaizduokite, kad mane paėmė į nelaisvę plėšikai. Kiek duotumėt už mane išpirkos?

Tuomet Andermatas atsakė:

— Na ką gi... ką gi, mano mielas... aš išduočiau vekselį.

Jo šypsena buvo tokia iškalbinga, kad Gontranas, bent kiek užgautas, daugiau nebesispyrė.

Turėdamas subtilų skonį, Andermatas mėgo dailės dirbinius, gerai apie juos nusimanė ir apsukriai kolekcionavo. Čia jam pravertė pėdsekio uoslė — nepamainomas pagalbininkas visose komercinėse operacijose.

Juodu priėjo namą, iš pažiūros kone miestietišką. Gontranas sustabdė svainį ir tarė:

— Tai čia.

Prie sunkių ąžuolinių durų kabojo ketinis kūjelis; jie pabeldė; liesa tarnaitė atidarė duris.

Bankininkas paklausė:

— Ar namie ponas Oriolis?

Moteris atsakė:

— Prašom į vidų.

Juodu įžengė į virtuvę, erdvią kaimišką virtuvę, kur baigė degti ugnis ir dar tebevirė puodas. Paskui nuvedė juos į kambarį, kur buvo susirinkusi visa Oriolių šeima. Tėvas miegojo, atsilošęs vienoj kėdėj ir ištiesęs kojas ant kitos. Sūnus skaitė Petit Journa l , užsigulęs ant stalo ir sutelkęs visą dėmesį, nes rambus protas sunkiai sugaudė skaitomą mintį, o abi dukterys sėdėjo vieno lango nišoje ir siuvinėjo iš abiejų galų tą patį rankdarbį.

Jiedvi pašoko pirmiausia, abi drauge, ir žiūrėjo apstulbusios į netikėtus svečius; tada pakėlė galvą didysis Žakas, visas įraudęs nuo įtempto smegenų darbo; galiausiai atbudo senis Oriolis ir vieną po kitos nuleido nuo kėdės ilgas kojas.

Kambarys buvo be apmušalų, tiktai išbaltintas, su akmenine asla, iš baldų stovėjo vien raudonmedžio komoda, stalas ir keturios šiaudinės kėdės; sienose kabojo keturios įstiklintos liaudiškos graviūros, o ant langų — plačios baltos užuolaidos.

Seimininkai ir svečiai žvelgė į vieni kitus, o tarnaitė su pakaišytu ligi kelių sijonu, netverdama smalsumu, delsė prie durų.

Andermatas pasisakė, kas esąs, pristatė svainį — grafą de Ravenelį, kuo mandagiausiai ir gracingiausiai pasveikino merginas, žemai joms nusilenkdamas, paskui ramiai atsisėdo ir prašneko:

— Pone Orioli, atėjau pasikalbėti su jumis svarbiu reikalu. Pasakysiu viską iš karto, be jokių užuolankų. Dalykas štai koks. Jūs ką tik atradote savo vynuogyne šaltinį. Jo vanduo per kelias dienas bus ištirtas, ir jeigu pasirodys, kad jis niekam nenaudingas, aš, savaime suprantama, atsitrauksiu; bet jeigu analizė parodys tą, ko aš tikiuosi, tai šit mano pasiūlymas: aš nupirksiu iš jūsų tą žemės sklypą, o drauge ir visus aplinkinius sklypus.