Ги Мопассан - Mont Oriolis

Reikėjo rasti tą užkamšą. Kitas gal būtų jos ieškojęs aukščiau tos vietos, kur vanduo veržiasi žemės paviršiun, o aš, visą mėnesį tyrinėjęs, stebėjęs ir svarstęs, leidausi ieškoti ir atradau ją penkiasdešimčia metrų žemiau. Ir štai kodėl.

Kaip jau sakiau, visų pirmiausia man reikėjo nustatyti granito sprogymių, kuriomis teka vanduo, kilmę, kryptį ir prigimtį. Gana lengvai konstatavau, kad tos sprogymės eina nuo lygumos kalno linkui, o ne atvirkščiai, ir kad jos nuožulnios tartum stogo šlaitai, — tikriausiai todėl, kad lyguma kadaise nusėdo žemyn, o drauge su ja įdubo ir kraštinės kalnų atšakos. Tad vanduo, užuot sruvęs žemyn, plyšiais tarp granito klodų kyla aukštyn. Aš atradau ir šito keisto reiškinio priežastis.

Kitados Limanė, didžiulė lyguma, susidariusi iš smėlio ir molio nuogulų, kurių ribos jau vos bežymios, plytėjo aukščiau, sulig pirmąja kalnų plynaukštė. Ilgainiui, keičiantis žemesniųjų klodų išsidėstymui, jinai įdubo, drauge nusodindama, kaip jau minėjau, ir kraštinius kalnų gūbrius. Tai va, šio milžiniško nusėdimo rezultatas buvo tas, kad begalinėje gilumoje, kaip tik tenai, kur susiduria puri žemė su granitu, susidarė didžiulis molingas masyvas — užkamšą, nepraleidžianti vandens.

Taigi vyksta štai kas:

Mineralinis vanduo randasi užgesusių vulkanų židiniuose. Jeigu jis teka iš labai toli, tai kelyje atvėsta ir į paviršių išsiverčia šaltas, kaip visi paprasti šaltiniai; o jeigu atsruvena iš artimesnių židinių, tai iš žemės ištrykšta dar šiltas, ir jo karštumo laipsnis pareina nuo židinio tolumo. Bet koks gi jo maršrutas? Jis leidžiasi vis žemyn ir žemyn į gilumas, kol susiduria su užtvara — Limanės molinguoju masyvu. Negalėdamas prasiskverbti pro tą užtvarą, jis, didelio slėgio varomas, ieško išeigos. Radęs pražambius plyšius granite, veržiasi į juos ir kyla aukštyn, iki pasiekia žemės paviršių. Tada vėl ima tekėti ta pačia kryptimi, kaip visi upeliukai, — žemyn į slėnį. Turiu pridurti, kad mes nematome nė šimtosios dalies mineralinių vandenų, sruvenančių po žeme šiuose slėniuose. Mes atrandame tik tuos vandenis, kurie prasimuša į paviršių. Visi kiti šaltiniai, pasiekę granito sprogymės kraštą giliau, po storu sluoksniu dirbamos puveningos žemės, susigeria į tą žemę ir dingsta.

Iš viso to darau tokias išvadas:

Pirma, norint rasti mineralinį vandenį, reikia atsekti vienas ant kito slūgstančių granito klodų kryptį ir nuolydį.

Antra, norint, kad tas vanduo neišsektų, reikia neleisti, kad sprogymes užkimštų klinties nuosėdos: gręžti mažus dirbtinius šuliniukus ir juos rūpestingai užlaikyti.

Trečia, norint pavogti kaimyno šaltinį, reikia išgręžti angą į tą pačią granito sprogymę, tiktai žemiau, o ne aukščiau versmės; savaime suprantama, gręžinys turi būti šiapus molingojo masyvo, verčiančio vandenį kilti aukštyn.

Turint visa tai omeny, galima pasakyti, kad šiandien atrasto šaltinio padėtis — nuostabiai gera: jis yra vos už kelių metrų nuo tos natūralios užtvaros. Norint steigti naują gydyklą, reikia ją statyti kaip tik čionai.

Kai jis baigė kalbėti, stojo tyla.

Sužavėtas Andermatas tiek tepasakė:

— Tai mat, ką reiškia pažvelgti už kulisų — paslaptingumo kaip nebuvę! Jūs — brangus žmogus, pone Obri-Pasterai!

Be jo, tiktai markizas ir Polis Bretinji tesuprato inžinieriaus aiškinimą. Ir tiktai Gontranas nieko nesiklausė. Visi kiti, nustėrę iš nuostabos, išplėtę akis, gaudyte gaudė kiekvieną inžinieriaus žodį, o ypač dievotosios našlės Paj, kurioms knietė mintis, ar šitoks aiškinimas nėra kartais šventvagiškas: juk tokie gamtos reiškiniai iš anksto nulemti dievo ir vyksta tik iš jo paslaptingos malonės. Motina jautė pareigą įterpti savo žodį:

— Apvaizdos keliai nežinomi.

Damos, sėdinčios per vidurį stalo, pritariamai linksėjo galvas: girdėdamos nesuprantamus išvedžiojimus, jos irgi sunerimo.

Ponas Rikjė, žmogus plytos spalvos veidu, pareiškė:

— Kas man rūpi, iš kur teka tie Anvalio vandenys — vulkanų ar iš mėnulio... Aš žinau tik tiek, kad štai jau dešimt dienų, kai juos vartoju, o jokio pagerėjimo nejaučiu.

Ponas ir ponia Šofūrai užprotestavo: jų vaikas pirmąsyk per šešerius savo ligos metus pradėjęs judinti dešinę kojytę.

Rikjė atvertė:

— Ką gi, tas tik rodo, kad mes sergame skirtingomis ligomis, ir anaiptol nerodo, kad Anvalio vandenys gydo skrandžio ligas.

Jis neslėpė savo įtūžio ir nusivylimo nauju nesėkmingu savo bandymu.

Tačiau ponas Monekiu, paėmęs žodį savo dukters vardu, irgi patvirtino, kad štai jau savaitė, kai jo dukteriai pasitaisęs virškinimas ir jai nebereikią per pietus kilti nuo stalo.

Aukštoji mergina nukaito ir įbedė nosį lėkštėn.

Ponios Paj pridūrė, kad joms taip pat geriau.

Rikjė perpyko ir, staigiai pasigręžęs į abi našles, paklausė:

— Jūs, ponios, sergate skrandžiu?

Tos atsakė vienu balsu:

— Taip, mes nevirškiname jokio maisto.

Vos nepašokęs nuo kėdės, Rikjė sumirksėjo:

— Jūs?.. Jūs?.. Bet užtenka tik pažvelgti į jus... Jūsų nesveikas skrandis? Tai dėl to, kad per daug valgote.

Ponia Paj, motina, užsiplieskusi atžėrė:

— Užtat jūs, pone, iš tiesų nepagydomas skrandininkas, tuo nėra ko abejoti. Tą rodo visas jūsų elgesys. Ne be reikalo žmonės sako, kad tas, kas turi sveiką skrandį, visados ras ir meilų žodį.

Sena ir labai liesa dama, kurios pavardės niekas nežinojo, oriai pasakė:

— Manyčiau, kad Anvalio vandenys visiems daugiau padėtų, jeigu viešbučio savininkas bent retkarčiais prisimintų, kad jo klientai yra ligoniai. Kaip sau norite, juk valgių, kuriais jis mus vaišina, neįmanoma suvirškinti.

Visi, kas tik sėdėjo už stalo, jai pritarė, lyg būtų tik ir laukę progos išlieti savo pasipiktinimą viešbučio savininkui. Žmones, kuriems trys daktarai, Bonfilis, Latonas ir Onora, liepia valgyti vien lengvą, neriebią baltą mėsą, šviežias daržoves ir pieno produktus, jis maitina langus — tais, dešromis, totoriškai sutaisytais unguriais, kopūstais — taip, kopūstais ir dešrelėmis! Ar gali būti dar sunkiau virškinamų valgių?

Rikjė tiesiog drebėjo iš pykčio:

— Argi kurortų gydytojai neprivalo žiūrėti, kaip maitinami ligoniai? Argi tokį svarbų dalyką, kaip maisto parinkimas, jie gali palikti kokio avigalvio nuožiūrai? Kiekvieną dieną štai mums duoda užkandai kietus kiaušinius, ančiuvius ir kumpį...

Ponas Monekiu jį pertarė:

— Atleiskite, bet mano dukteriai skrandis gerai virškina tiktai kumpį. Ma-Ruselis ir Remiuzo jai kaip tik ir skyrė jį valgyti.

Rikjė ėmė šaukti:

— Kumpį! Kumpį! Bet, pone, juk tai nuodai!

Stalas ūmai pasidalijo į dvi stovyklas: vieniems kumpis tiko, kitiems ne.

Prasidėjo begalinis, kasdien vis iš naujo užsiliepsnojantis ginčas apie tai, kuo geras ir kuo blogas vienas ar kitas produktas.

Net ir dėl pieno kilo karščiausias disputas. Rikjė pareiškė negalįs išgerti nė mažos stiklinaitės pieno — jam bematant sustoją viduriai.

Obri-Pasteras, išgirdęs niekinant didžiai jo mėgstamus valgius, irzliai atsiliepė:

— Po galais, bet jeigu jums, pone, dispepsija, o man — gastralgija, tai mudu negalime vienodai maitintis, panašiai kaip negali būti vienodi akinių stiklai trumparegiams ir toliaregiams, nors tiek vienų, tiek ir kitų regėjimas nenormalus.

Jis pridūrė:

— Aš dūstu, jei tik išgeriu stiklinę raudonojo, todėl manau, kad žmogaus sveikatai niekas tiek nekenkia kaip vynas. Kas geria tik vandenį, gyvena šimtą metų, o štai mes...