Ги Мопассан - Mont Oriolis

Apsigalvokite. Niekas, ničniekas daugiau nepasiūlys jums to, ką siūlau aš! Senoji bendrovė eina prie bankroto ir nė galvoti negalvoja apie naujas gydyklas, o kai ji žlugs, niekas nebeturės noro imtis kokių nors naujų bandymų.

Atsakymo man šiandie nereikia, prašom pasitarti su savo šeima. Kai bus žinoma vandens analizė, jūs pasakysite man, kiek prašote už tą žemę. Jei kaina bus man priimtina, aš tarsiu „taip“, jei nepriimtina — tarsiu „ne“ ir pasitrauksiu. Aš niekados nesideru.

Kaimietis, taip pat savotiškas verteiva, taip pat gudruolis, kokio reikia paieškoti, mandagiai atsakė, kad pažiūrėsiąs, pagalvosiąs, kad tai jam didelė garbė, ir pasiūlė išgerti po stiklą vyno.

Andermatas sutiko, o kadangi jau temo, Oriolis tarė dukterims, kurios, nuleidusios akis, vėl knybojo prie savo rankdarbio:

— Uždekit žiburį, mergaitės.

Jiedvi pakilo abi drauge, išėjo į gretimą kambarį ir veikiai grįžo; viena jų nešė dvi uždegtas žvakes, antra — stiklines, keturias prastas, pačias pigiausias stiklines. Žvakės, padabintos rausvo popieriaus rozetėmis, buvo užžiebtos pirmą kartą: jos, matyt, stovėjo kaip papuošalas ant židinio merginų kambaryje.

Atsistojo ir Milžinas, — į vyno rūsį eidavo tik vyrai.

Andermatui šovė į galvą mintis:

— Labai norėčiau pamatyti jūsų rūsį. Jūs — geriausias vynininkas šiame krašte, taigi ten tikriausiai yra ko pažiūrėti.

Pagyrimas nuėjo seniui per širdį, jis pasišovė pats nuvesti svečius rūsin ir, pasiėmęs vieną žvakę, žengė pro duris. Visi vėl perėjo virtuvę, paskui nusileido į kiemą, kur gęstančioj dienos šviesoj dar galėjai įžvelgti surikiuotas tuščias statines, kampe suverstas didžiules akmens girnas su skylėmis vidury, panašias į kažkokio milžiniško antikinio vežimo ratus, išardytą presą vynuogėms spausti, kurio mediniai varžtai ir rudas stovas buvo taip nugludinti per ilgą vartojimą, jog net svidėjo žvakės liepsnos atšvaituose, pagaliau įvairius ūkio įnagius, kurių plienas, žemės nušlifuotas, blizgėjo it ginklo ašmenys. Visi tie daiktai vienas po kito niro iš sutemų, kai senis ėjo pro juos, viena ranka nešdamas žvakę, o kitos delnu dengdamas jos liepsną.

Jau buvo justi vyno, vynuogių išspaudų, sudžiovintų vynuogių kvapai. Jie priėjo duris, užrakintas dviem spynom. Oriolis atidarė jas ir iškėlė žvakę viršum galvos; blausi liepsna nušvietė ilgą virtinę didelių gulsčių statinių pilvotais šonais ir ant jos tokią pat eilę mažesnių statinaičių. Visų pirma šeimininkas parodė, kad rūsys išraustas kalno šlaite, paskui ėmė aiškinti, koks vynas kur supiltas, kelerių metų jis senumo, iš kokių vynuogių padarytas ir kuo ypatingas, o priėjęs statinę, skirtą šeimai, švelniai pabraukę delnu jai per šoną lyg mylimam arkliui per strėnas ir išdidžiai pasakė:

— Duosiu jums paragauti va šito. Joks vynas iš butelių nesusilygins su juo, tikrai joks — nei Bordo, nei kuris kitas.

Kaip ir visi kaimo žmonės, jis nė matyti nenorėjo vyno, išpilstyto į butelius.

Milžinas, sekęs jiems įkandin su ąsočiu rankoje, pasilenkė ir atsuko volės čiaupą, o tėvas stropiai jam žibino, lyg tai būtų koks sunkus ir knibus darbas.

Veidai jų buvo ryškiai nušviesti: tėvas panėšėjo į seną prokurorą, o sūnus — į kareivį iš kaimo.

Andermatas sukuždėjo Gontranui į ausį:

— Puikus Tenirsas, a?

Juodasis grafas pašnibždom atsakė:

— Man labiau patinka dukterys.

Paskui visi grįžo į kambarį.

Dabar teko gerti vyną, ir gerti daug, nes tik taip buvo galima įtikti Orioliams.

Mergaitės sėdėjo šalia stalo ir dirbo kaip dirbusios, sakytum kambary nebūtų jokių pašaliečių. Gontranas, varstydamas jas akimis, galvojo, kad jiedvi labai panašios — ar tik nebus dvynukės! Tiesa, viena kiek apkūnesnė ir žemesnė, o kita — grakštesnė. Abiejų plaukai, perskirti per vidurį ir glotniai sušukuoti į šalis, dabar atrodė nebe juodi, o tamsiai kaštoniniai, ir, vos pajudinus galvą, žvilgėjo it šilkas. Ir vienos, ir kitos kakta, kaip visų overniečių, gan plati, smakras stambokas, skruostikauliai kiek išsišovę, tačiau burna daili, akys žavingos, antakiai plonučiai ir gražiai lenkti, gymis nuostabiai skaistus. Žiūrėdamas į jas, jautei, kad jos išauklėtos ne šituos namuos, o prašmatniame pensione, gal kokiame nors vienuolyne, kur siunčia savo dukras turtingi bei kilmingi overniečiai ir kur jos išmoko santūriai elgtis, kaip tikros bajoraitės.

Tačiau Gontranas, pasikoktėjęs raudonojo vyno stikline, stovinčia priešais jį, bakstelėjo koja Andermatui, ragindamas eiti. Pagaliau šis pakilo, ir juodu stipriai paspaudė abiem kaimiečiams rankas; paskui vėl ceremoningai nusilenkė merginoms, o tiedvi, šį kartą nesistodamos, taip pat linktelėjo galvas.

Kai juodu išėjo į gatvę, Andermatas vėl prašneko:

— Įdomi šeima, ar ne? Kokie ryškūs čia pereinamieji tarpsniai nuo liaudies iki aukštuomenės! Sūnus turėjo dirbti vynuogynuose, kad nereikėtų mokėti algos bernui; taupymas kvailas, ką ir besakyti, bet senio nusistatymas buvo tvirtas, ir sūnus liko prasčiokas. Tuo tarpu dukterys jau, galima sakyti, aukštuomenės panelės. Jeigu tik joms pasitaikys gera partija, jos bus nė kiek ne prastesnės už bet kurią mūsų damą, net geresnės už daugelį jų. Šitie žmonės man toks pat malonus radinys kaip, sakysim, geologui terciaro periodo gyvūnas!

Gontranas paklausė:

— Katra jums labiau patiko?

— Kaip tai katra? Apie ką jūs kalbate?

— Apie mergaites.

— Še tau! Na, aš nieko negaliu pasakyti! Neįsižiūrėjau tiek, kad galėčiau palyginti. Bet argi jums ne vis vien? Negi ketinate katrą nors pagrobti?

Gontranas nusijuokė:

— Žinoma, ne, aš tik negaliu atsigėrėti jų mergišku skaistumu, tikru, gaiviu skaistumu. Mieste tokių moterų nerasi, man toks reginys pirmą kartą. Žiūrėti į jas man tiek pat malonu, kaip jums į Tenirso paveikslą. Pats didžiausias man džiaugsmas — grožėtis žavia mergina, kad ir kur ją sutikčiau, kad ir kurios ji būtų klasės. Tai manieji meno kūriniai. Aš jų nekolekcionuoju, tik žaviuosi jais, žaviuosi aistringai, visa širdimi, kaip dailininkas, negalvojantis, apie kokią nors naudą! Nieko nepadarysi, brangusis, tai mano silpnybė! Beje, ar negalėtumėte man paskolinti penkių tūkstančių frankų?

Andermatas sustojęs irzliai burbtelėjo:

— Ir vėl!

Gontranas atviraširdiškai atsakė:

— Kaip visada.

Juodu vėl žengė tolyn. Andermatas paklausė:

— Kur, po galais, jūs dedate pinigus?

— Išleidžiu.

— Jūs ne leidžiate, o švaistote.

— Drauguži, aš lygiai taip pat mėgstu leisti pinigus, kaip jūs — pelnyti. Suprantate?

— Puikiai suprantu! Bet jūs pats jų nepelnote.

— Tas tiesa. To aš nemoku. Bet argi galima viską mokėti? Va jūs, sakysim, mokate pelnyti, bet visiškai nemokate leisti. Jums atrodo, kad iš pinigų tiek tėra naudos, kad jie duoda pelną. O aš nesugebu jų pelnyti, bet puikiai sugebu leisti. Pinigai man teikia šimtus malonumų, apie kuriuos jūs žinote tik iš nuogirdų. Ne veltui likimas mus suvedė į giminystę. Mes puikiausiai vienas kitą papildome.

Andermatas sumurmėjo:

— Nekalbėkit kvailysčių! Ne, penkių tūkstančių negausite, bet aš paskolinsiu jums pusantro tūkstančio... nes... nes šiomis dienomis jūs, galimas daiktas, būsite man reikalingas.

Gontranas ramiai atsakė:

— Ką gi, sutarkim, kad tai rankpinigiai.

Andermatas be žodžio paplekšnojo svainiui per petį.

Juodu įžengė į parką, apšviestą žibintų, iškabinėtų ant medžių šakų. Kazino orkestras, vis tie patys keturi muzikantai, traukė kažkokią lėtą klasišką ariją, kuri tarsi klupo kas žingsnis už pauzių, reikalingų ir nereikalingų. Muzikantams iki gyvo kaulo nugriso kas dieną nuo ryto lig vakaro groti tuščiame parke medžiams ir upeliams, groti taip, kad atrodytų, jog čia orkestras iš dviejų dešimčių žmonių, ir liūdnai galvoti, kad gale mėnesio vėl jiems neteks nė skatiko, nes Petriusas Martelis algą visuomet moka vyno pintinėmis ir likerio buteliais, kurių vis tiek neišgeria kurortininkai.