Ги Мопассан - Mont Oriolis

O tas vertėsi kunkulu aukštyn, lyg ant ugnies užvirintas, burbuliavo, paskiau sruveno upelin ką tik prasigraužta siaura vaga. Senis Oriolis, išdidžiai šypsodamasis, tarė:

— Tik pažiūrėkite — kiek geležies, a?

Duobės dugnas buvo iš tikrųjų visas raudonas, ir net akmenėliai krante, kuriuos skalavo sruvendamas vanduo, buvo tarsi apsinešę purpuriniais gliaumais.

Daktaras Latonas atsakė:

— Taip, bet tas dar nieko nereiškia. Reikia ištirti kitas vandens savybes.

Kaimietis varė toliau:

— Vakar vakare mudu su Milžinu išgėrėm pradžiai po stiklinę, ir va, išsyk pajutom, kad lyg ir visas kraujas gyslose atsigaivino. Argi ne, sūnau?

Ilgasis Žakas, nė kiek nesutrikęs, atsakė:

— Tikrai, lyg būtų visas kraujas gyslose atsigaivinęs.

Andermatas stovėjo nejudėdamas ant duobės krašto.

— Tam, ką aš sumaniau, — kreipėsi jis į daktarą, raikės apie šešetą kartų daugiau vandens, negu duoda šitas šaltinis, tiesa?

— Taip, maždaug.

— O kaip manote, ar tiek vandens mes čia rasime?

— To aš negaliu pasakyti.

— Taigi va! Galutinai nupirkti žemę bus galima tik tada, kai bus padaryti gręžiniai. Kai turėsime analizės duomenis, visų pirma reikės surašyti pas notarą užpardavimo sutartį su išlyga, kad ji įsigalios tik tuo atveju, jei gręžiniai duos pageidaujamus rezultatus.

Senis Oriolis sunerimo. Jis ne viską suprato. Tada Andermatas jam išaiškino, kad vieno šaltinio toli gražu per maža ir kad jis galėsiąs nupirkti žemę tik tada, kai būsią jų atrasta daugiau. O ieškoti naujų šaltinių jis negalėsiąs tol, kol nebūsianti sudaryta užpardavimo sutartis.

Abu kaimiečiai puolė tikinti, kad jų laukuose šaltinių tikriausiai tiek pat, kiek vynuogienojų. Kad tik kas pakasinėtų — tuoj pamatytų, tuoj pamatytų!

Andermatas trumpai atsakė:

— Taip, pamatysim.

Senis Oriolis panardino ranką į vandenį ir pareiškė:

— Po perkūnais, jis toks karštas, kad galėtum kiaušinį išvirti, — daug karštesnis už Bonfilio.

Latonas irgi pamerkė pirštą į vandenį ir pripažino, kad turbūt iš tikrųjų karštesnis.

Kaimietis kalbėjo toliau:

— Jis ir skoningesnis, kur kas geresnio skonio; ir nė kiek nedvokia, kaip anas. Galvą guldau, kad tai geras vanduo! Kas jau kas, o aš tai pažįstu čionykščius vandenis — per penkiasdešimt metų į valias jų prisižiūrėjau. Bet šitokio puikaus dar niekad nemačiau, niekad, niekad!

Patylėjo valandžiukę ir vėl prašneko:

— Aš taip kalbu visai ne dėl to, kad norėčiau įpiršti savo prekę, ar ką. Va pamatysit, aš išbandysiu savo vandenį dar pirma jūsų, ir kaip reikiant išbandysiu, ne taip kaip jūs savo aptiekoje, — su kokiu nors ligoniu išbandysiu. Kertu lažybų, kad šitas vanduo išgydys paralitiką — jis toks karštas ir toks skanus. Galim kirsti lažybų!

Jis apsimetė besirausiąs atmintyje, paskui peržvelgė aplinkinių kalnų viršūnes — be nepamatysiąs kur nors taip jam reikalingo paralitiko? Nieko nepamatęs aukštai, nuleido akis ant kelio.

Už kokių dviejų šimtų metrų šalikelėje styrojo ištiestos senio brakonieriaus kojos. Liemens nesimatė — jį užstojo gluosnio kamienas.

Oriolis prisidėjo delną prie kaktos ir paklausė sūnų:

— Ar tik ne dėdė Klovisas ten sėdi?

Milžinas juokdamasis atsakė:

— O kaipgi, jis. Nepaslenka iš vietos, vargšelis.

Oriolis žingtelėjo prie Andermato ir kuo rimčiausiu tonu, su giliu įsitikinimu tarė:

— Štai, pone, ką aš jums pasakysiu. Va matot, ana kur sėdi paralitikas, tikras luošys — ponas daktaras jį gerai pažįsta. Jau dešimt metų, kai niekas nematė, kad jis eitų kojom kaip žmogus. Juk taip, ponas daktare?

Latonas patvirtino:

— Na, jeigu jūs šitą išgydysite, aš mokėsiu po franką už jūsų vandens stiklinę.

Paskui, atsigrįžęs į Andermatą, pridūrė:

— Tai senas podagrikas ir reumatikas, jam spazmiškai sutraukti kairės kojos raumenys, o dešinė koja visai paralyžiuota; mano manymu, jis neišgydomas.

Oriolis leido jam baigti, paskui neskubėdamas kalbėjo toliau:

— Tai va, ponas daktare, imkite ir pamėginkite kokį mėnesį gydyti jį mūsų vandeniu. Aš nesakau, kad pasiseks, nieko nesakau, tik prašau padaryti bandymą. Štai mudu su Milžinu rengiamės kasti duobę akmenims, tai išrausim ir duobę Klovisui. Jis galėtų pasėdėti joje kas rytą po kokią valandą, na, o paskui pažiūrėsim... paskui pažiūrėsim!..

Daktaras tarė:

— Ką gi, mėginkite. Bet garantuoju, kad nieko iš to nebus.

Tačiau Andermatas, susigundęs tokio, galima sakyti, stebuklingo išgijimo perspektyva, džiaugsmingai griebėsi kaimiečio pakištos minties, ir visi keturi nuėjo prie valkatos, ramiai sau tebesėdinčio saulėkaitoje.

Senas brakonierius, supratęs Oriolio gudrybę, iš pradžių nenorėjo apie tai nė girdėti. Jis ilgai spyrio josi, bet Pagaliau nusileido su sąlyga, kad už kiekvieną valandą, prasėdėtą vandenyje, Andermatas sumokės jam po du frankus.

Tuo derybos ir baigėsi. Buvo net sutarta, kad pirmą kartą dėdė Klovisas išsimaudys šiandien pat, kai tik bus iškasta duobė. Andermatas atsiųs drabužių pamainą, o Milžinas su tėvu atgabens seną piemenų šėtrą, stovinčią jų kieme, kur ligonis galės palįsti, kai reikės persirengti.

Tada bankininkas su gydytoju grįžo į kaimą. Gatvės pradžioje juodu išsiskyrė: vienas nuėjo į savo kabinetą priiminėti ligonių, o kitas — į gydyklą palaukti žmonos, kuri turėjo čia ateiti pusę dešimtos.

Veikiai pasirodė Kristiana. Nuo galvos iki kojų rausva — su rausva suknele, rausva skrybėlaite, rausvu skėčiu ir rausvais skruostais — ji buvo tarsi ryto aušra. Nenorėdama daryti lanksto, ji leidosi tiesiog nuo viešbučio stačiu taku, striksėdama lyg paukščiukas, kuris, neskėsdamas sparnų, šokčioja nuo vieno akmenėlio ant kito. Pamačiusi vyrą, ji sušuko:

— O, kaip čia gražu! Man čia be galo patinka!

Keletas ligonių, liūdnai slankiojančių mažame tyliame parke, atsigręžę palydėjo ją akimis, o Petriusas Martelis, be švarko stovįs prie biliardinės lango ir rūkąs pypkę, pasišaukė savo kompanioną Lapalmą, sėdintį kampe prie baltojo vyno stiklinės, ir, pliaukštelėjęs liežuviu, tarė:

— Šimts velnių, tikras saldainiukas!

Kristiana įėjo gydyklon, su šypsena linktelėjo kasininkui, sėdinčiam po kairei nuo durų, palabino buvusį kalėjimo prižiūrėtoją, sėdintį po dešinei, padavė savo bilietą sanitarei, apsirengusiai taip pat kaip moteris prie šaltinio parke, ir nuėjo paskui ją koridorium pro vonių kabinas.

Ją įvedė į vieną tų kabinų, gana erdvią, plikomis sienomis; čia buvo tiktai kėdė, veidrodis, suoliukas batams nusiauti ir vonia — didelė apvalainė įduba, išglaistyta tuo pačiu geltonu cementu, kaip grindys.

Moteriškė atsuko čiaupą, panašų į gatvių vandentiekio čiaupus, ir pro mažą apskritą grotuotą skylę įdubos dugne ėmė trykšti vanduo. Vonia greit buvo pilna, bet vanduo nesiliejo per kraštus, o tekėjo iš vonios lataku, įmūrytu jos sienoje.

Kadangi Kristiana atėjo be kambarinės, sanitarė pasisiūlė padėti jai nusirengti, bet ši atsisakė overnietės paslaugų ir paprašė palikti ją vieną: jeigu reikėsią paduoti drobulę, ji paskambinsianti.

Tada iš palengvo ėmė rengtis, žiūrėdama į bangeles, vos vos ribuliuojančias skaidraus baseino paviršiuje. Nusirengusi pamerkė į vandenį kojos pirštus, ir maloni šiluma siūbtelėjo per visą kūną ligi pat kaklo. Paskui nuleido į drungną vandenį vieną koją, nuleido kitą ir pasinėrė į tą švelnią šilumą, į tą skaidrų duburį, į tą versmę, kuri, srovendama per ją ir aplinkui ją, sagstė prie viso kūno, prie kojų, rankų ir krūtų, baltus dujų burbulėlius. Ji žiūrėjo nustebusi į nesuskaitomus oro lašeliukus, kurie dengė ją visą, nuo galvos iki pirštų galų, tarytum smulkučių perlų šarvas. Vieni tų mažyčių perliukų štai atitrūksta nuo baltos odos, šauna paviršiun ir išgaruoja, o jų vietoj beregint atsiranda kiti. Jie ūmai išauga prie odos tarsi lengvutės, žavingos, neapčiuopiamos uogos, ir atrodo, lyg visas jaunas, rausvas, grakštus kūnas žydėtų vandenyje perlais.