Ги Мопассан - Mont Oriolis

Kilo visuotinis pasipiktinimas. Niekas nebesijuokė, į paralitiką visi žiūrėjo su pavydu. Kiekvienas ligonis mielai būtų čiupęs kastuvą ir išsikasęs maudynę greta valkatos duobės.

Andermatas paėmė inžinierių už parankės, ir juodu kalbėdamiesi nuėjo. Obri-Pasteras, tarpais sustojęs, braižė lazda ant kelio linijas, rodinėjo kažkokius taškus, o bankininkas viską žymėjosi užrašų knygutėje.

Polis Bretinji įsikalbėjo su Kristiana. Jis pasakojo jai, kaip keliavo po Overnę, ką regėjo ir patyrė. Jis mylėjo gamtą visa karšta savo prigimtimi, kurioje tolydžio reiškėsi žvėriški instinktai, mylėjo ją kaip aistringas meilužis: gamta jaudino jį, dirgino jam nervus ir jusles.

Jis kalbėjo:

— Man vis atrodo, ponia, lyg aš būčiau atviras viskam, kas dedasi aplinkui: viską aš suimu savin, viskas eina kiaurai per mane, o aš čia lieju ašaras, čia griežiu dantimis. Sakysim, kai aš žiūriu į šitą va kriaušį, į šitą didelį žalią gūbrį, į tuos pulkus medžių, kopiančių į kalną, mano akys traukte sutraukia tą mišką, jis perima visą mano esybę, užvaldo ją, prasismelkia į kraują; man net regisi, kad aš jį valgau, virškinu ir pats virstu mišku!

Kalbėdamas jis juokėsi ir žvelgė išplėstom apvaliom akim čia į mišką, čia į Kristianą, o ši, lengvai, kaip ir visad, pasidavusi naujam įspūdžiui, stebėjosi jo žodžiais ir jautė, kad šitos godžios akys ryja plačiais savo vyzdžiais ne tik mišką, bet ir ją.

Polis varė toliau:

— O kad jūs žinotumėt, kiek malonumo man teikia uoslė! Aš gerte geriu va šitą orą, svaigstu nuo jo, gyvenu juo ir jaučiu visa, kas tik jame yra, viską, viską! Na, tik paklausykite. Kai atvažiavote čionai, visų pirma jūs tikriausiai pajutote nuostabų, su niekuo nepalyginamą aromatą, tokį švelnų, tokį lengvutį, jog atrodo, lyg jis būtų kone... kaip čia pasakius... nematerialus? Jauti jį visur, bet niekaip nesuvoki, kas tai galėtų būti, nesugaudai, iš kur jis sklinda. Niekad ir niekas gyvenime man taip nejaudino širdies. Tai iš tiesų... kažkas nežemiška!.. Na ir ką gi — tai ne kas kita kaip žydinčių vynmedžių kvapas! Keturias dienas aš laužiau galvą, kol tai susekiau. Ir argi jūsų, ponia, nežavi mintis, kad vynuogės, duodančios mums vyną, gėrimą, kurio vertę supranta ir kuriuo mėgautis sugeba tik išrinktieji žinovai, duoda mums ir patį švelniausią, labiausiai jaudinantį kvapsnį, kurį pagauti gali tik žmonės, turį nepaprasto jautrumo uoslę? O ar nejaučiate jūs čia stipraus kaštonų kvapo, salsvo akacijų dvelksmo, aromato, sklindančio iš kalnų? O kaip skaniai, kaip skaniai kvepia žolė, va šita žolė, — tik niekam, deja, nė į galvą tas neateina!

Kristiana klausė suglumusi: jo žodžiai per daug neapstulbino jos, o vis dėlto dirgino, jaudino, masino jos vaizduotę, nes nė iš tolo nebuvo panašūs į tai, ką ji girdėjo kalbant diena iš dienos.

O jis kiek dusliu, bet maloniu savo balsu kalbėjo toliau:

— Ir dar sakykit, ar jūs nejaučiate šiame ore lengvučio vanilės skonio — ypač kai einate keliu dienos kaitroje? Jautėte, ką? Betgi tai... tai... ne, nedrįstu sakyti.

Staiga jis nusikvatojo, ištiesė ranką ir sušuko:

— Žiūrėkite!

Ir Kristiana pamatė keliu atslenkant virtinę vežimų su šienu. Kiekvieną jų traukė dvejetas karvių, kurios sunkiai, lėtai mynė kojomis, nuleidusios jungo prispaustas galvas su žemomis kaktomis ir plačiais ragais, prie kurių buvo pririšta medinė kartelė ir matėsi, kaip slankioja po įtempta oda dideli jų šlaunikauliai. Prieš kiekvieną vežimą žingsniavo vyriškis su liemene, su juoda skrybėle ant galvos ir su lazdele rankoje. Jis valdė pakinkytus galvijus: retkarčiais atsigręždavo, bet niekada jų nemušdavo, o tik paliesdavo lazdele karvės petį ar kaktą, ir ši, mirksėdama didelėmis kvaišomis akimis, beregint paklusdavo jo mostui.

Kristiana ir Polis pasitraukė į kelio pakraštį ir praleido vežimus.

Jis paklausė:

— Užuodžiate kvapą?

Ji nusistebėjo:

— Kokį? Čia atsiduoda karvide.

— Taip, karvide. Arklių šiame krašte nėra, tad visais keliais čia traukia karvės, skleisdamos aplinkui karvidės kvapą; o kai tas kvapas susimaišo su smulkiomis dulkėmis, vėjas ima dvelkti vanile!

Kristiana, pajutusi koktulį, sušnibždėjo:

— Och!

— Atleiskit, aš čia analizuoju orą kaip chemikas. Šiaip ar taip, ponia, aš nesu matęs vietovės, kuri taip viliotų akį, džiugintų širdį ir ramintų nervus. Mes tarsi atkilome į aukso amžių. O Limanė! Ak, Limanė! Bet nepasakosiu apie ją, noriu jums ją parodyti. Pamatysite!

Juodu prisivijo markizas ir Gontranas. Markizas paėmė dukterį už parankės, pasuko ją atgal ir tarė:

— Laikas pusryčių, mano vaikai. Bet paklausykite visi trys, ką jums pasakysiu. Kai Viljamą apsėda kokia nors mintis, jis tiesiog išeina iš proto. Dabar jis klejote klejoja naujuoju kurortu ir sumanė pagauti į savo tinklus Oriolių šeimą. Jis nori, kad Kristiana susipažintų su mergaitėmis ir pažiūrėtų, ar galima jas priimti mūsų draugijon. Tačiau tėvas neturi užjusti mūsų gudrybės. Tai va, man atėjo į galvą mintis, kad reikia surengti labdarybės šventę. Tu, dukrele, padarysi vizitą klebonui, ir jūs nutarsite, kurios dvi parapijietės galėtų drauge su tavimi rinkti aukas. Tu, žinoma, supranti, ką reikia jam pasiūlyti, o paskui tegul jis pakviečia jas savo iniciatyva. O jūs, vyrai, surengsite kazino salėje loteriją, — jums padės Petriusas Martelis, jo trupė ir orkestras. Jeigu Oriolių mergytės pasirodys iš tikrųjų malonios, — juk vienuolyne, sako, jos gavusios puikų išauklėjimą, — tai Kristiana sugebės jas palenkti.

V

Visą savaitę Kristiana daugiau nieko ir neveikė, kaip tik rengėsi šventei. Klebonas iš tikrųjų pripažino, kad iš visų jo parapijiečių tik Oriolių mergaitės yra vertos garbės rinkti aukas drauge su markizo de Ravenelio dukteria. Pradžiugęs, kad atsirado proga, pasireikšti, jis prisiėmė visus rūpesčius, viską suruošė, viską sutvarkė ir pats pakvietė merginas, tarsi ši mintis jam pirmajam būtų atėjusi į galvą.

Sujudo visa parapija; paniurę kurortininkai taip pat gavo naują temą pokalbiams ir, susirinkę viešbučiuose prie bendro stalo, keitėsi nuomonėmis, kiekgi pelno turėtų duoti abi šventės — bažnytinė ir pasaulietinė.

Diena prasidėjo gerai. Oras buvo nuostabus — saulė žeme ritinėjosi. Laukus degino kaitra, bet kaime po medžiais buvo maloniai vėsu.

Devintą valandą turėjo prasidėti mišios — trumpos mišios su vargonų muzika. Kristiana atėjo kiek anksčiau, nes norėjo pasižiūrėti, kaip papuošta bažnyčia — kaip iškabinti vainikai iš gėlių, atvežtų iš Ruaja ir Klermon Ferano. Išgirdusi, jog kažkas eina jai įkandin, atsigręžė ir pamatė kleboną, abatą Litrą, su Oriolių mergaitėmis. Abatas pristatė jas Kristianai, o ši tuojau pat užkvietė abi seseris pusryčių. Mergaitės su mandagiu reveransu rausdamos priėmė kvietimą.

Ėmė rinktis tikintieji.

Kristiana ir abi mergaitės užėmė garbingas vietas presbiterijoje. Priešais jas, kitame presbiterijos krašte, sėdėjo trys išsipustę jauni vyrai — mero, jo padėjėjo ir municipalinio tarėjo sūnūs, kurie, įtaikaujant vietinei valdžiai, buvo išrinkti palydovais aukų rinkėjoms.

Viskas praėjo puikiai.

Pamaldos greit baigėsi. Žmonės sumetė šimtą dešimt frankų, Andermatas davė penkis šimtus, markizas — penkiasdešimt, Polis Bretinji — šimtą frankų, tad viso labo susidarė septyni šimtai šešiasdešimt frankų — negirdėtas dalykas Anvalio parapijoj.

Po visų apeigų Kristiana nusivedė seseris Oriol į viešbutį. Šiedvi jautėsi lyg ir kiek nedrąsiai, bet laikėsi gražiai; kalbėjo, tiesa, mažai, bet veikiau iš kuklumo, o ne iš drovumo. Pusryčiavo jos prie bendro stalo ir ypač patiko vyrams — visiems be išimties.