Ги Мопассан - Mont Oriolis

Jis vėl prakalbėjo:

— Taip, čia gražu — gražu, ir tiek. Kitas kraštovaizdis labiau apraibins akį, bet nebus toks harmoningas. Ak ponia, grožis, harmoningas grožis! Tik jis vienas egzistuoja pasaulyje. Nėra nieko daugiau, vien grožis! Bet kaip maža žmonių jį supranta! Kūno ar statulos linija, kalnagūbrio kontūrai, paveikslo arba šito va slėnio spalvos, nenusakomas Džokondos žavesys, frazė, griebianti jums už širdies, menkutis štrichas, kurio dėka dailininkas virsta kūrėju, prilygstančiu dievui, — ar daug yra žmonių, kurie tatai pastebi? Paklausykite poros strofų iš Bodlero.

Ir jis padeklamavo:

Ar iš dangaus tu, ar iš pragaro — vis vien,

O Grože! baisenybe tu šiurpi, ledine,

Jei tavo žvilgsnis atveria duris erdvėn

Tos Begalybės, kurią myliu nepažinęs.

Ar dievas, ar šėtonas, ar daina sirenos, —

Vis viena, jei tu fėja degančių akių.

Šviesa, ritmu, kvapais, manoji karaliene,

Puoši pasaulį, geibi iš minčių sunkių1

Kristiana žiūrėjo į jį, stebėdamasi jo jausmingumu ir žvilgsniu klausdama, kuo gi ypatingos šios eilutės.

Jis atspėjo jos mintis ir, bent kiek suirzęs, kad ji nėmaž nereagavo į jo entuziazmą ir taip raiškiai padeklamuotas eiles, tarė su vos juntama panieka:

— Kvailas aš — įsigeidžiau, kad jūs iš karto pamiltumėte tokios subtilios dvasios poetą. Na, bet, manau, ateis diena, kada ir jūs pajusite šitą poeziją. Moters pažinimas ne tiek sąmoningas kiek intuityvus, ir giliau užslėptą menininko mintį ji suvokia tik tada, kai jo balsas susilaukia atgarsio jos sieloje.

Ir nusilenkęs pridūrė:

— Ponia, aš pasistengsiu sužadinti jumyse šitą atgarsį.

Jo žodžiai neatrodė jai įžūlūs, o tiktai keisti; bet šiuo tarpu ji nė nemėgino jų suvokti, nes jos mintis ūmai užvaldė naujas atradimas: kadangi visų pirma į akis krinta itin aukštas jo ūgis, itin tvirtas sudėjimas ir itin vyriška laikysena, tai ne iš karto pastebi, koks rafinuotas jo skonis ir kaip elegantiškai jis rengiasi.

Ir dar štai kas: kadangi jo veido bruožai savotiškai grubūs, sakytum neišdailinti, tai ir visa povyza iš pirmo žvilgsnio atrodo bent kiek dramblota. Bet kai apsipranti su tais bruožais, turi pripažinti, kad jie kaip tik patrauklūs, kad jie žavi tave kažkokia gaivališka jėga, dažnai nuskaidrinama švelnių dusloko balso moduliacijų.

Pirmąsyk pastebėjusi, kaip rūpestingai jis apsirengęs nuo galvos ligi kojų, Kristiana pagalvojo: „Taip, jis iš tų žmonių, kurių gerosios savybės atsiskleidžia tik per ilgesnį laiką, viena po kitos“.

Jinai išgirdo šaukiant Gontraną, — šis tekinas vijosi juodu:

— Ei, sesut! Kristiana, palauk!

Prisivijęs jis tarė, vis tebesijuokdamas:

— Eime greičiau, jūs turite pasiklausyti mažosios Oriol. Kokia įdomi, sąmojinga mergytė! Tėčiui pavyko ją įšnekinti, ir ji mums pripasakojo juokingiausių dalykų. Luktelėkime jų.

Ir jie palaukė markizo, einančio su jaunesniąja seseria Šarlota Oriol.

Su vaikišku užsidegimu, šelmiškai šypsodama, ji pasakojo visokiausias kaimo istorijas, naivių arba suktų kaimiečių nutikimus, mėgdžiojo jų gestus, jų sunkius judesius ir lėtą šneką, visados pamargintą velniais ir perkūnais. Kai ji imitavo jų mimiką, jos gyvas gražus veidelis buvo itin žavingas. Žvitrios akys blizgėjo, gan stambios lūpos, dailiai prasivėrusios, rodė lygius baltus dantis, mažumėlį riesta nosytė teikė jos išraiškai buklumo, o ir visa ji buvo gaivi kaip ką tik prasiskleidęs žiedas, — tokia gaivi ir miela, jog taip ir magėjo ją išbučiuoti.

Markizas beveik visą gyvenimą buvo praleidęs savo dvare, o Kristiana ir Gontranas užaugo senos tėvonijos pilyje, tarp stiprių, augalotų Normandijos ūkininkų, kurie pagal seną paprotį kartais būdavo kviečiami prie ponų stalo ir su kurių vaikais juodu kadaise bičiuliavosi, kartu rengėsi pirmajai komunijai ir elgėsi kaip su sau lygiais. Todėl jie lengvai rado kalbą ir su Šarlota, jauna kaimiete, bemaž jau išėjusia į paneles: draugišku, nuoširdžiu tonu, maloniu ir paprastu elgesiu jie sugebėjo pelnyti jos pasitikėjimą, ir ji bematant atgavo savo įgimtą linksmumą.

Andermatas su Luiza buvo nužingsniavę ligi kaimo, bet pasuko atgal.

Visa kompanija susėdo po medžiu, ant žolės šalikelėje.

Ilgai jie čia sėdėjo palaimingoje vėsoje, įsisvajoję, suglebę, ramiai šnekučiuodamiesi. Kartais pro šalį praslinkdavo vežimas, traukiamas, kaip visuomet, dviejų karvių, lenkiančių sprandus po sunkiu jungu; priešais vežimą, kaip visuomet, žengdavo padžiūvęs kaimietis su didele juoda skrybėle ant galvos ir plonu virbu rankoje, kuriuo jis valdydavo savo gyvulius, mojuodamas lyg dirigentas priešais orkestrą.

Žmogus nukeldavo skrybėlę, sveikindamas seseris Oriol, o šios maloniai atsakydavo jaunais balsais: „Laba diena!“

Artinosi vakaras, reikėjo grįžti.

Priėjus parką, Šarlota Oriol sušuko:

— Žiūrėkite! Burė, burė!

Iš tikrųjų skambėjo sena overnietiška melodija, o kaimiečiai šoko burė.

Vyrai ir moterys manieringai žingsniavo ratu, šokčiojo, sukiojosi ir linksėjo vieni kitiems; moterys dviem pirštais kėlė iš abiejų pusių sijonus, vyrai laikė rankas nuleistas arba įremtas į šonus.

Monotoniška, bet graži melodija, rodos, irgi šoko atvėsusiame vakaro ore. Smuikas plonučiu balseliu suokė vis tą patį motyvą, o kiti instrumentai trankiai jam antrino į taktą. Ši kaimiška muzikėlė, paprasta, smagi ir primityvi, labai pritiko liaudiškam, neišmoningam menuetui.

Kurortininkai irgi bandė šokti. Petriusas Martelis stryksėjo priešais mažąją panelę Odlen, kuri staipėsi tartum baleto figūrantė, o komikas Lapalmas, įmantriai klaipydamas kojas, sukosi aplink įraudusią kasininkę, niekaip nepamirštančią Bujė šokių salės.

Urnai Gontranas pastebėjo daktarą Onora, kuris, kaip grynakraujis overnietis, iš visos širdies ir sveikatos raitė klasišką burė.

Orkestras nutilo. Šokėjai sustojo. Daktaras priėjo pasisveikinti su markizu.

— Gera kartais prisiminti jaunystę, — tarė jis, šluostydamasis kaktą ir sunkiai alsuodamas.

Gontranas uždėjo jam ant peties ranką ir, dygiai šypsodamas, paklausė:

— Kodėl gi jūs niekad neužsiminėte, kad esate vedęs?

Daktaras liovėsi šluostytis ir rimtai atsakė:

— Taip, aš vedęs, tik, deja, nesėkmingai.

— Iš tikrųjų?

— Taip, vedybos nenusisekė. Niekad nedarykite šitos kvailystės, jaunuoli.

— Kodėl?

— Kodėl? Matote, jau dvidešimt metų, kai aš vedęs, ir niekaip negaliu prie to priprasti. Einu vakare namo, ir man dingsi: „Nejau ta senė vis dar mano namuose? Argi ji niekad ir neišsinešdins?“

Visi nusijuokė: jis tai pasakė kuo rimčiausia mina ir kuo įtaigiausiu tonu.

Tuo tarpu viešbuty suskambėjo varpas — šaukė pietų. Šventė baigėsi. Visa kompanija palydėjo Luizą ir Šarlotą iki namų. Pasukus atgal, kalba iš karto nukrypo į jiedvi.

Visi kiek įmanydami jas gyrė. Bet Andermatui labiau patiko vyresnioji. Markizas tarė:

— Kokia lanksti moters prigimtis! Šitos kaimo merginos neišmanytų nė ką veikti su pinigais, bet štai jos žino, kad tėvas pinigingas, ir to užteko, kad jos virstų panelėmis.

Kristiana paklausė Polį Bretinji:

— O jums katra labiau patinka?

Jis sumurmėjo:

— Man? Aš nė nepažvelgiau į jas. Man patinka kita.

Jis ištarė tai šnibždomis, ir ji nieko neatsakė.

VI

Kristianai Andermat prasidėjo laimingos dienos. Širdžiai buvo lengva, siela kūpėjo džiaugsmu. Jau iš pat ryto jos laukė malonumas, neapsakomas malonumas — šilta vonia. Nuostabus pusvalandis, praleistas vandenyje, drungnu srovenimu glostančiame kūną, nuskaidrindavo jai visą dieną. Nuskaidrėdavo ir mintys, ir troškimai, ir Kristiana pasijusdavo iš tiesų laiminga. Saviškių meilė ir švelni globa, svaigus jaunatvės pulsavimas gyslose, nauja aplinka, žavus kraštas, tiesiog sukurtas ilsėtis ir svajoti, plačiausi reginiai, malonūs kvapai, visa ši neaprėpiama gamtos glamonė žadino jai iki tol nepatirtus jausmus. Kur tik ji eidavo, su kuo susidurdavo, nė valandėlę jos neapleisdavo pojūtis, tartum ji vis dar maudytųsi šiltoj rytmetinėj vonioj, didžiulėj laimės vonioj, tartum vis dar mėgautųsi ja visu kūnu ir siela.