Ги Мопассан - Mont Oriolis

Visą vakarą ji prasėdėjo priešais viešbutį tarp tėvo ir Polio Bretinji. Gontranas, kaip ir kitomis dienomis, buvo išėjęs į kazino.

Nebuvo jau noro nei vaikščioti, nei kalbėti, ir ji sėdėjo nejudėdama, sunėrusi rankas per kelį, įbedusi akis tamson, išvargusi ir suglebusi, bent kiek nerimaudama ir vis dėlto laiminga. Nieko, regis, nemąstė, net nesvajojo, tiktai maldė tarpais atbundantį sąžinės graužimą ir ginė jį šalin, be paliovos sau kartodama: „Aš myliu jį, myliu jį, myliu jį!“

Ji anksti užkopė į savo kambarį — norėjosi pabūti vienai ir pasvajoti. Apsivilkusi dukslų peniuarą ir atsisėdusi į gilų fotelį, žvelgė pro atdarą langą į žvaigždes, ir lango ketvirtainyje tolydžio jai stojo prieš akis tasai, kuris štai užkariavo jos širdį. Ji tarsi matyte jį matė, gerą, lipšnų ir ūmų, tokį stiprų ir taip jai atsidavusį. Tasai žmogus pavergė ją, ir jinai jautė, kad pavergė iki grabo lentos. Ji nebe viena, jie nūnai dviese, ir dvi jų širdys nuo šiolei bus kaip viena širdis, dvi jų sielos bus kaip viena siela. Ji nežino, kame jis dabar, bet gerai žino, kad jis taip pat svajoja, mąsto apie ją. Ir ji tarsi girdi, kaip kiekvienam jos širdies tvinksniui kažkur atliepia kitos širdies tvinksnis. Jaučia, kad aplinkui plevena geismas, šmėsčiodamas tarsi paukščio sparnas; jaučia, kaip tas geismas, plūstantis nuo jo, tas karštas geismas smelkiasi pro atvirą langą, ieško ir šaukiasi jos nakties tyloje. Kaip gera būti mylimai, koks saldus tai jausmas, niekad ligi šiol nepatirtas! Kaip džiugu, kada be atvangos galvoji apie kažką ir junti, kad akyse tau tvenkiasi ašaros, švelnaus graudulio ašaros, ir trokšti ištiesti rankas į tą, kurio čia nėra, prisišaukti jį, ištiesti rankas į jo paveikslą, stovintį akyse, į bučinius, kuriuos jis siunčia ir siunčia jai iš toli ar iš arti, laukimo karštinės kamuojamas.

Ir jinai pakėlė baltas rankas su plačiom peniuaro rankovėm aukštyn, į žvaigždes. Staiga ji suriko. Didžiulis juodas šešėlis, peržengęs į balkoną, sudūlavo priešais jos langą.

Nutirpusi iš baimės, Kristiana pašoko. Tai jis! Ir, net nepagalvojusi, kad gali kas nors pamatyti, puolė jam ant krūtinės.

VIII

Andermatas užsibuvo Paryžiuje. Obri-Pasteras darė gręžinius. Jis rado dar keturias versmes, iš kurių naujoji akcinė bendrovė galėjo gauti dukart daugiau vandens, negu reikėjo. Visas Anvalis, įaudrintas šitų ieškojimų ir atradimų, šitų didžių naujienų, einančių iš lūpų į lūpas, ir puikių ateities perspektyvų, bruzdėjo ir džiūgavo, niekas nei kalbėjo, nei galvojo apie ką nors kita. Net markizas ir Gontranas kiauras dienas praleisdavo prie darbininkų, gręžiojančių granito klodus, ir kaskart smalsiau klausėsi inžinieriaus aiškinimų bei lekcijų apie Overnės geologinę sandarą. O Polis su Kristiana mylėjosi — laisvai, ramiai, be mažiausios baimės: niekas jais nesidomėjo, niekas nieko neįtarė, niekas nė negalvojo juos sekti, nes visų dėmesys, visų mintys, visų aistros nukrypo į busimąjį kurortą.

Kristiana elgėsi taip kaip pirmąkart pasigėręs jaunuolis. Pirmas pabučiavimas, tarsi pirmoji taurė, ją nutvilkė, apkvaitino. Antroji taurė davėsi lengviau ir pasirodė skanesnė. O dabar Kristiana lenkė dideliais gurkšniais, ir meilė svaigino kaip vynas.

Nuo to vakaro, kai Polis užlipo į jos kambarį, ji nebežinojo nieko, kas dedasi pasaulyje. Jai nebeegzistavo nei laikas, nei daiktai, nei žmonės, — egzistavo tik vienas žmogus. Žemėje ir danguje jai buvo tik vienas žmogus, vienas vienintelis žmogus — tasai, kurį ji mylėjo. Akys regėjo vien jį, mintys sukosi vien apie jį, visos viltys buvo sudėtos vien į jį. Jinai gyveno, vaikščiojo, valgė, rengėsi, kažką girdėjo kalbant, kažką pati kalbėjo, bet nieko nesuprato ir nesižinojo, ką daranti. Ji nebeturėjo rūpesčių: dabar jai buvo nebaisi jokia nelaimė! Jinai paliko viskam nejautri. Jokios fizinės kančios nebegalėjo paveikti jos kūno, patekusio meilės valdžion. Jokios moralinės kančios nebegalėjo paveikti jos sielos, kurią paralyžiavo laimė.

Polio meilė, kaip ir kiekviena jo aistra, buvo taip pat kone liguista, ir jo aistringumas savo ruožtu varė Kristianą iš proto. Pavakariais, žinodamas, kad markizas ir Gontranas išėję prie šaltinių, jis dažnai sakydavo:

— Eime į savo rojų.

Savo rojum jis vadino guotą pušų, augančių kalno šlaite viršum tarpeklio. Ten reikėjo kopti stačiu taku per mažą giraitę. Laiko nedaug, tad juodu žengia greitai, ir Kristianai atima kvapą. Kad ji nepavargtų, Polis ją prilaiko, apglėbęs viena ranka per juosmenį. Jinai, uždėjusi ranką jam ant peties, duodasi jo nešama, o kartais, pakibusi ant kaklo, įsisiurbia į lūpas. Juo aukštyn kopia, juo vėsesnis vėjelis, o kai pasiekia pušų guotą, sakų kvapas atgaivina tarsi jūros alsavimas.

Juodu susėda po tamsiais medžiais, jinai — ant žole apaugusio kauburėlio, jisai — žemiau, prie jos kojų. Sakos linguoja nuo vėjo, dainuojančio pušų dainą, gailią kaip rauda. O padūmavę Limanės toliai, bekraščiai ir neįžvelgiami, glosto jiems akį lyg vandenyno platybės. Taip, priešais juos, ten žemai, — jūra! Argi galima tuo abejoti, jeigu jos dvelksmas šiulena skruostus?

Jis juokauja, vaikiškai meilaudamasis:

— Duokite šen savo pirštelius, aš juos suvalgysiu. Tai mano saldainiukai.

Ima juos vieną po kito į burną ir dedasi godžiai valgąs, virpėdamas iš malonumo kaip smaližius:

— O! Kokie skanūs! Ypač mažasis. Nesu valgęs nieko skanesnio už mažąjį pirščiuką.

Paskui atsiklaupia, padeda alkūnes Kristianai ant kelių ir šnibžda:

— Liana, žiūrėkite į mane!

Jis vadina ją Liana, nes bučiuodama ji apsiveja rankom apie jį nelyginant vijoklis apie medį.

— Žiūrėkite į mane, aš noriu matyti, kas dedasi jūsų sieloje.

Ir juodu žiūrisi neatsitraukdami tuo įdėmiu žvilgsniu, kurs dvi būtybes tartum sulieja į vieną.

— Iš tikrųjų mylisi tik tie, kurie sugeba va šitaip atsiduoti vienas kitam, — sako jis. — Visa kita — ne meilė, o tik išdykavimas.

Veidas prieš veidą, alsuodami vienas kito kvapu, juodu ieško vienas kito akių skaidrumoje.

Jis kužda:

— Aš matau jus, Liana. Matau jūsų širdį ir ją garbinu!

Ji atsako:

— Ir aš, Poli, matau jūsų širdį!

Ir jie iš tikrųjų mato vienas kito sielą ir širdį, mato lig pačių gelmių, nes jų sieloje ir širdyje nėra nieko daugiau kaip vien meilė, beprotiškas veržimasis prie kits kito.

Jis sako:

— Liana, jūsų akys — kaip dangus! Jos mėlynos — ir tokios spindulingos, tokios giedros! Aš tarsi matau jose skraidant kregždes. Tai jūsų mintys, ar ne?

Jie ilgai ilgai taip žvelgia vienas į kitą, paskui susiglaudžia ir švelniai bučiuojasi, vos vos liesdamiesi lūpomis, o po kiekvieno bučinio vėl žiūrisi į akis. Kartais jis griebia ją į glėbį ir bėga su ja ant rankų palei upeliuką, ramiai sruvenantį Anvalio tarpeklio linkui, o paskui stačiai krintantį žemyn į jį. Šis siauras klonis apaugęs miškeliais, tarpe jų driekiasi pievos. Polis bėga žole, o kartais iškelia Kristianą viršum galvos ant stiprių savo plaštakų ir šaukia:

— Liana, skriskime!

Šitą norą nuskristi į padanges, atkaklų, dirginantį, skausmingą norą gimdo jų širdyse egzaltuota meilė. Ir viskas aplinkui kursto šitą sielos troškimą: ir lengvas oras, keliąs lyg sparnais aukštyn, Polio žodžiais betariant, ir melsvas platus horizontas, į kurį jiems taip norisi pulti, susikibus už rankų, ir paskui išnykti viršum bekraštės lygumos, kai ją apglėbs naktis. Pakiltų dviese į ūkanotą vakarį dangų ir niekados negrįžtų atgal. O kurgi skrietų? Nė patys jie nežino. Bet kokia miela svajonė!