Ги Мопассан - Mont Oriolis

Bėga jis, šitaip ja nešinas, bėga, o kai pridusta, pasodina ant uolos atbrailos ir puola ant kelių. Ir garbina ją, bučiuodamas jai pėdas ir kuždėdamas vaikiškai meilius žodžius.

Juodu kalba vien patys apie save, nes niekas daugiau jiems neegzistuoja pasaulyje, kaip tik jų meilė. Jis tegalvoja apie ją, jinai — apie jį. Juodu nesidomi, kas dedasi aplinkui, nesiklauso, kas kalbama, negirdi, ko jų klausia, o jeigu ir atsako į klausimą, tai patys nesižinodami ką. Ir vienam, ir kitam kiauras dienas ir naktis lūpos dega nuo bučinių, šnibždėdamos vis tą patį vardą, akys regi vienui vieną veidą, ausyse skamba vienui vienas žodis. Širdyse, rankose, visose gyslose be perstojo virpa paskutinio apsikabinimo džiaugsmas ir nenumaldomas troškimas vėl kristi vienas kitam į glėbį. Jeigu jie mylėtųsi mieste, jų aistra, žinoma, būtų kitoniška — nuosaikesnė, jausmingesnė, ne tokia pakili, ne tokia romantiška. Bet čia, šitam žaliam krašte, kur siela veržte veržiasi į plačius horizontus, kur nėra nieko, kas atitrauktų jų dėmesį ir apslopintų prabudusią gaivališką aistrą, jie be atodairos puola į svaigaus poetiško jausmo ekstazę, į tikrą beprotybę. Nuostabus kraštovaizdis, miškai, šiltas vėjas, skanūs laukų kvapsniai — viskas liejas į dievišką meilės muziką. Ir ji groja jiems dieną ir naktį ir drumsčia sąmonę, panašiai kaip būgno gausmas ir fleitų zurzimas kad varo iš proto dervišą, kuris pašėlusiai sukasi vietoje, įkyrios minties apsėstas.

Vieną vakarą, jiems grįžus pietų, markizas staiga tarė:

— Andermatas sutvarkė visus reikalus ir po keturių dienų bus čia. O kai jis grįš, kitą dieną važiuosime namo. Užtektinai jau čia pagyvenome; nereikia per ilgai užsibūti kurortuose.

Kristiana ir Polis buvo pritrenkti, lyg būtų sužinoję, kad greitai pasaulio galas. Prie stalo jie tylėjo kaip žemė — suglumę abu tegalvojo, kas gi bus dabar. Po kelių dienų jie išsiskirs ir tada jau negalės taip lengvai matytis. Keistas, nesuprantamas, neįmanomas dalykas!

Savaitės pabaigoj Andermatas iš tikrųjų grįžo. Jis telegrafavo, kad atsiųstų pirmajam traukiniui du lando. Kristiana per naktį nesumerkė akių, ją kamavo kažkoks naujas, ypatingas jausmas: ji lyg ir bijojo vyro, tik ta baimė buvo keistai sumišusi su įtūžiu, su nesuprantama panieka ir noru pakelti prieš jį maištą. Atsikėlė vos prašvitus ir ėmė laukti. Jis atvažiavo pirmąja karieta, o drauge su juo — kiti trys ponai. Šie buvo gerai apsirengę, bet laikėsi kukliai. Antrajame lando sėdėjo dar ketvertas ponų, matyt, žemesnio rango už anuos tris. Markizas ir Gontranas nusistebėjo.

— Kas tai per žmonės? — paklausė Gontranas.

Andermatas atsakė:

— Mano akcininkai. Šiandien pat mes įsteigsime bendrovę ir iškart išrinksime valdybą.

Jis pabučiavo žmoną, bet nepasakė jai nė žodžio ir net beveik nepažvelgė: jam rūpėjo kas kita. Atsigręžęs į septynis ponus, tyliai ir pagarbiai stovinčius už jo, tarė:

— Užsisakykite pusryčius, o paskui pavaikščiokite. Susitiksime čia vidurdienį.

Nieko neatsakę, jie nuėjo, tarsi kareiviai, klusniai vykdantys komandą, poromis užkopė paradiniais laiptais ir dingo viešbutyje.

Gontranas palydėjo juos žvilgsniu ir rimtai paklausė:

— Kur jūs atradote šituos statistus?

Bankininkas šyptelėjo:

— Tai visai padorūs žmonės, biržos verteivos, kapitalistai.

Kiek patylėjęs, nusišypsojo plačiau ir pridūrė:

— Mano bendrininkai.

Tuojau pat jis leidosi į notaro kontorą: reikėjo dar sykį perskaityti galutinai suredaguotus ir prieš keletą dienų čion atsiųstus aktus.

Pas notarą jis rado daktarą Latoną, su kuriuo pastaruoju metu susirašinėjo, ir juodu ilgai kuždėjosi kontoros kampe, kai raštininkų plunksnos lakstė popierium, lengvai krebždėdamos lyg vabaliukai.

Bendrovės steigiamasis susirinkimas buvo paskirtas antrą valandą.

Notaro kabinetas buvo parengtas tarsi koncertui. Akcininkų laukė dvi eilės kėdžių, sustatytų priešais stalą, kur sėdės ponas Alenas su vyriausiuoju klerku. Svarbaus įvykio garbei ponas Alenas atėjo su fraku. Tai buvo mažas švapsintis žmogutis, savo išvaizda panašus į baltos mėsos kukulį.

Kai išmušė antrą, įžengė Andermatas, lydimas markizo, savo svainio, Polio Bretinji ir tų septynių ponų, kuriuos Gontranas pavadino statistais. Bankininkas laikėsi kaip generolas. Veikiai pasirodė ir senis Oriolis su Milžinu. Juodu sumišę įtariai žvalgėsi, kaip ir kiekvienas kaimo žmogus, kuriam netrukus reikės dėti parašą po dokumentu. Paskutinis atvyko daktaras Latonas. Jis susitaikino su Andermatu, arba, tikriau sakant, visiškai prieš jį kapituliavo: visų pirma kreipėsi su įmantriais atsiprašinėjimais, o paskui be jokių sąlygų ir apsiribojimų pasiūlė savo paslaugas. Tada bankininkas, matydamas, kad daktaras jo rankose, pažadėjo jam trokštamą vyriausiojo gydytojo vietą naujame kurorte.

Visiems suėjus, įsiviešpatavo tyla.

Notaras prabilo:

— Prašom sėstis, ponai.

Jis sumurmėjo dar keletą žodžių, bet juos nustelbė stumdomų kėdžių brūkšėjimas.

Andermatas paėmė vieną kėdę ir pasistatė ją priešais savo armiją, kad visus matytų, paskui, visiems susėdus, tarė:

— Ponai, man nėra reikalo jums aiškinti, ko mes čia susirinkome. Visų pirmiausia turime įsteigti naują bendrovę, kurios akcininkais jūs pageidaujate būti. Tačiau turiu jus painformuoti apie kai kuriuos mums iškilusius keblumus. Prieš imdamasis bet kokių žygių, aš turėjau gauti patikinimus, kad mums bus duotas oficialus leidimas steigti naują visuomeninės reikšmės gydymo įstaigą. Tokius patikinimus aš jau turiu. Visa, kas dar reikės padaryti ryšium su tuo, bus padaryta. Ministro parama užtikrinta. Bet yra dar viena kliūtis. Mes, ponai, turėsime stoti į kovą su senąja Anvalio gydomųjų vandenų bendrove. Mes laimėsime šią kovą, laimėsime ir praturtėsime, tuo nėra ko abejoti; tačiau, panašiai kaip senovės kariams buvo reikalingas kovos šūkis, taip ir mes, naujųjų laikų kariai, turime išrinkti savajam kurortui skambų, patrauklų vardą, parankų reklamai, vardą, kuris skardėtų ausyse kaip trimitas ir žėruotų akyse kaip žaibas. Bet žinokime, pondi, kad esame Anvalyje ir kad šito vietovės pavadinimo pakeisti negalime. Mums belieka viena išeitis: duoti naują vardą mūsų kurortui, vien tik mūsų kurortui.

Štai koks mano pasiūlymas.

Nė kiek neapsiriksime, pasakę, kad mūsų kurorto pagrindas — kalva, priklausanti čia esančiam ponui Orioliui: mūsų gydykla bus tos kalvos papėdėje, o kazino — jos viršūnėje. Bet kadangi, po teisybei, tai ne kalva, o kalnas, nedidelis kalnas, tai ar nebus natūralu, jei savo kurortą, kuris ateityje turės tapti vienu žymiausių pasaulio kurortų, mes pavadinsime Mont-Orioliu2? Kas ciesoriaus — atiduokime ciesoriui: į kurorto pavadinimą teįeina pirmojo šios vietos savininko pavardė.

Prašom atkreipti dėmesį į tai, kaip puikiai skamba šis vardas. Visi sakys „Mont Oriolis“, kaip kad sako „Mon Doras“. Šį vardą lengvai pagaus kiekviena akis ir ausis, jis įstrigs atmintin kiekvienam, kas bent kartą jį perskaitys ar išgirs: Mont Oriolis! Mont Oriolis! Mont Oriolio kurortas...

Andermatas tarė šį vardą prodainiu, mėtė jį kaip sviedinuką, įdėmiai klausėsi jo atskambio.

Pagaliau jis suvaidino pokalbį:

— Jūs važiuojate į Mont Oriolio kurortą?

— Taip, ponia. Mont Oriolio mineraliniai vandenys, kiek teko girdėti, labai geri.

— Taip, jie iš tiesų puikūs. O pats Mont Oriolis — kokia nuostabi vieta!

Jis šypsojosi, lyg iš tikrųjų su kuo kalbėtųsi, kilstelėjo ranką, tartum sveikindamas pašnekovą, o ponios žodžius pasakė pakeistu balsu.