Ги Мопассан - Mont Oriolis

— Leis va iš tenai. Aš įsakiau pirotechnikui nuo pusės devynių būti savo poste. Kai tik baigsis spektaklis, duosiu iš čia signalą geltona raketa, ir tada jis uždegs pradinę figūrą.

Pasirodė markizas.

— Einu išgerti stiklinės vandens, — tarė jis.

Polis ir Gontranas drauge su juo nusileido nuo kalvos. Atėjo prie gydyklos, pamatė dėdę Klovisą, kuris, prilaikomas Oriolių ir lydimas Andermato bei daktaro, slinko vidun, vilkdamas žeme kojas ir raitydamasis iš skausmo.

— Einam su jais, — tarė Gontranas. — Bus įdomu.

Ligonį pasodino į krėslą, paskui Andermatas jam tarė:

— Štai ką aš siūlau, senas sukčiau. Nuo šiolei jūs dukart per dieną ateinate pasėdėti vonioje ir imate pamažu taisytis. Kai tik pradėsite vaikščioti, gausite du šimtus frankų.

Paralitikas ėmė aičioti:

— Oi, pone mielas, mano kojos — kaip ketinės...

Andermatas jį nutildė ir dėstė toliau:

— Paklausykite!.. Ir gausite po du šimtus frankų kas metai, ligi pat mirties... suprantate?., ligi pat mirties, jeigu ir toliau pas mus gydysitės ir visiems rodysite, kaip puikiai veikia mūsų vandenys.

Senis suglumo. Ilgalaikis gydymasis jo visai neviliojo, jis buvo numatęs ką kita.

Jis ėmė meknoti:

— Bet... bet kai užsidarys... jūsų maudynės... o mane staiga surems?.. Aš nieko negalėsiu paveikti... jeigu bus uždarytos... jūsų vonios...

Daktaras Latonas jį pertraukė, kreipdamasis į Andermatą:

— Puiku!.. Puiku!.. Mes gydysime jį kiekvienais metais... Taip bus net geriau: mes įrodysime, kad gydymo kursą kas sezoną reikia pakartoti. Puiku! Taigi nuspręsta!

Bet senis varė savo:

— Ponai mieli, šį sykį bus sunku... Mano kojos — kaip ketiniai strypai...

Daktarui kilo nauja idėja:

— Jam būtų naudinga mankšta — ėjimas sėdomis. — tarė jis. — Keletas gimnastikos seansų žymiai paspartintų mineralinio vandens veikimą. Ne pro šalį būtų pamėginti.

— Puiki mintis, — atsakė Andermatas ir pridūrė: — O dabar, dėde Klovisai, eikite namo ir nepamirškite, ką sutarėme.

Senis aimanuodamas išslinko. Artėjo vakaras, ir visa Mont Oriolio administracija išėjo pietauti, kadangi pusę aštuonių turėjo prasidėti spektaklis, rengiamas didžiojoje naujojo kazino salėje, kurioje tilpo tūkstantis žmonių.

Septintą valandą pradėjo rinktis žiūrovai, nes vietos nebuvo numeruotos.

Pusę aštuonių salė buvo pilna, ir uždanga pakilo. Pirmiausia buvo suvaidintas dviejų veiksmų vodevilis, po kurio turėjo eiti Sen Landri operetė, atliekama dainininkų, pakviestų iškilmėms iš Viši.

Kristianai, sėdinčiai pirmoje eilėje, tarp vyro ir tėvo, buvo nepakenčiamai karšta. Ji aimanavo:

— Aš nebeištversiu! Oi, nebeištversiu!

Po vodevilio, kai prasidėjo operetė, jai vos nepasidarė bloga, ir ji tarė vyrui:

— Vili, brangusis, aš turėsiu išeiti... Aš tiesiog dūstu!

Bankininkas nusiminė. Jis troško, kad šventė pavyktų nuo pradžios iki galo, kad viskas eitų kaip patepta, todėl atsakė:

— Laikykis, būk gera, pasistenk ištverti. Jeigu išeisi, viskas suirs. Tau juk reikės eiti per visą salę.

Bet jos žodžius išgirdo Gontranas, drauge su Poliu sėdįs už jos antroje eilėje. Jis pasilenkė prie sesers ir paklausė:

— Tau labai karšta?

— Taip, aš dūstu.

— Gerai. Palūkėk. Aš tave pralinksminsiu.

Netoli buvo langas. Gontranas prasmuko ligi jo, pasistojo ant kėdės ir iššoko laukan, beveik niekieno nepastebėtas.

Kavinėje nebuvo nė gyvos dvasios. Gontranas įkišo ranką po bufeto stalu, kur jam matant Petriusas Martelis buvo padėjęs signalinę raketą, griebė ją ir, nubėgęs į parko tankmę, uždegė.

Geltonas šviesos stulpas šovė į padebesius, nubrėžė platų lanką ir išsklido danguje, virtęs ugnies purslų lietum.

Beveik tą pat akimirką ant gretimo kalno sugriaudė baisus trenksmas ir didžiulis žvaigždžių pluoštas pažiro nakties tamsoje.

Vaidinimų salėje, kur virpėjo Sen Landri akordai, kažkas sušuko:

— Fejerverką leidžia!

Žiūrovai, sėdintys arčiau durų, panoro įsitikinti: jie ūmai pakilo ir tyliai išėjo. Kiti nugręžė akis į langus, tik nieko nepamatė, nes langai buvo į Limanės pusę.

Visi klausinėjo kits kitą:

— Iš tikrųjų? Iš tikrųjų?

Nekantri minia, ištroškusi paprasto, bet įspūdingo reginio, ėmė bruzdėti.

Iš lauko pasigirdo balsas:

— Tikrai, leidžia!

Vienu akies mirksniu visa salė pašoko ant kojų. Visi puolė į duris, stumdėsi, šaukė tiems, pro kuriuos negalėjo prasisprausti:

— Na, greičiau, greičiau ten!

Beregint visi buvo parke. Tiktai Sen Landri nusiminęs tebedirigavo išsiblaškiusiam savo orkestrui. O ten toli dunksėjo sprogimai ir į dangų kilo čia saulės, čia romėniškos žvakės.

Staiga perkūniškas balsas tris kartus baisingai suriko:

— Sustabdyt, po velnių! Sustabdyt, po velnių! Sustabdyt, po velnių!

Kaip tik tuo metu didžiules uolas ir medžius nutvieskė grandiozinė bengališka ugnis, po dešinei raudona, po kairei mėlyna, ir visi išvydo ant vienos iš netikro marmuro vazų, puošiančių kazino terasą, stovintį vienplaukį Petriusą Martelį: kratydamas iškeltas į dangų rankas, jis šaukė it beprotis.

Paskui ryški pašvaistė užgeso, ir aukštai paliko žibėti vien dangaus žvaigždės. Bet veikiai išsirangė nauja šviesų figūra, ir Petriusas Martelis, nušokęs žemėn, suriko:

— Kokia nelaimė! Kokia nelaimė! Dieve mano, kokia nelaimė!

Jis ėjo per minią, grėsmingai sugniaužęs kumščius, tragiškai gestikuliuodamas, trypdamas iš pykčio ir šūkčiodamas:

— Kokia nelaimė! Dieve mano, kokia nelaimė!

Kristiana, paėmusi Polį už parankės, išėjo pasėdėti gryname ore ir susižavėjusi žvelgė į kylančias dangun raketas.

Priėjo Gontranas ir tarė:

— Na kaip, pasisekė? Juokinga, ką?

Ji sušnibždėjo:

— Kaip? Tai tavo darbas?

— Aišku, mano. Gražiai išėjo, a?

Kristianai pokštas pasirodė iš tikro juokingas, ji nusikvatojo. Bet štai atėjo susikrimtęs Andermatas. Jis niekaip nesuvokė, kas galėjo suduoti jam tokį smūgį. Kažkas pagrobęs iš po bufeto stalo raketą ir davęs sutartinį signalą. Taip galėjęs padaryti nebent koks niekšas, pasamdytas senosios bendrovės, daktaro Bonfilio agentas!

Ir jis be atvangos kartojo:

— Tai baisu, iš tikrųjų baisu! Fejerverkas nuėjo perniek. Du tūkstančiai trys šimtai frankų išmesta veltui!

— Ne, mano mielas, — tarė Gontranas, — jei apskaičiuosime kaip reikiant, tai rasime, kad nuostoliai neviršija ketvirtadalio — na, tegul bus trečdalio — išleistosios sumos, atseit septynių šimtų šešiasdešimt šešių frankų. Taigi jūsų svečiai prisižiūrėjo raketų už tūkstantį penkis šimtus trisdešimt du frankus. Kaip sau norite, tai visai neblogai.

Bankininko pyktis užgriuvo ant svainio. Jis ūmai stvėrė Gontraną už rankos.

— O su jumis man reikia labai rimtai pasikalbėti. Štai aš jus pačiupau, tad einam, pavaikštinėsime alėjomis. Beje, užtruksime ne ilgiau kaip penketą minučių.

Pasigręžęs į Kristianą, jis tarė:

— Jus, brangioji, palieku mūsų bičiulio Bretinji globoj. Tik saugokitės, nebūkite ilgai lauke, nes lengvai galite peršalti. Būkit atsargi, labai prašau, būkit atsargi!

Ji pusbalsiu atsakė:

— Nesirūpinkite, brangusis.

Ir Andermatas nusivedė Gontraną.

Kai jie atitolo nuo minios ir liko vieni, bankininkas sustojo.

— Mano mielas, aš noriu pakalbėti su jumis apie jūsų finansinius reikalus.

— Apie mano finansinius reikalus?