Ги Мопассан - Mont Oriolis

Netrukus pasklido žinia, kad atvykusi jos aukštybė sena vokiečių princesė Maldeburgietė, labai karšta katalikė, kuri pačią pirmąją dieną vakare pasikvietusi daktarą Bleką, jai rekomenduotą vieno Romos kardinolo.

Nuo tos dienos jis iš karto išpopuliarėjo. Kas norėjo išlaikyti gerą toną, parodyti gerą skonį ir eleganciją, gydėsi pas jį. Buvo kalbama, kad tai vienintelis tikrai padorus gydytojas, kuriuo moteris galinti visiškai pasikliauti.

Ir štai dabar tas žmogutis buldogo galva bėgiojo iš viešbučio į viešbutį ir per dienas, nuo ryto lig vakaro, visose pakampėse kuždėjosi su kuo tiktai pakliuvo. Atrodė, kad jis arba klausosi kokių svarbių slaptų žinių, arba pats jas pranešinėja: nuolatos galėjai jį sutikti koridoriuose slėpiningai tariantis čia su viešbučių savininkais, čia su savo pacienčių kambarinėmis ar kitais žmonėmis, turinčiais kokį nors ryšį su jo ligoniais.

Pamatęs vieną ar kitą pažįstamą gatvėje, jis trumpais ir greitais žingsniukais beregint pribėgdavo prie jo ir, tyliai murmėdamas, kaip kunigas per išpažintį, imdavo smulkiai dėstyti naujus nurodymus.

Ypač jį garbino senos moterys. Nė karto nepertraukdamas, jis iki galo išklausydavo visas jų istorijas, įsimindavo visus jų negalių simptomus, visus jų klausimus, visus pageidavimus.

Kas dieną jis čia didindavo, čia mažindavo ligoniams skiriamas vandens dozes, ir jų pasitikėjimas daktaru, taip rūpestingai sekančiu jų ligos eigą, buvo nepajudinamas.

— Vakar mes išgėrėme dvi stiklines ir tris ketvirčius, taip? — sakydavo jis. — Gerai! Šiandien gerkime tik dvi stiklines su puse, o rytoj — tris... Nepamirškite... rytoj — tris stiklines... Tai labai, labai svarbu!

Ir nė vienas ligonis neabejodavo, jog daktaras iš tikrųjų žino, kaip tai svarbu.

Kad nepamirštų visų tų skaičių bei trupmenų ir niekados neapsiriktų, jis užsirašydavo juos į bloknotėlį. Juk pacientas nieku būdu nedovanos, jeigu jam bus paskirta pusė stiklinės per daug ar per mažai.

Lygiai taip pat pedantiškai, vadovaudamasis jam vienam težinomais dėsniais, jis nustatinėjo ir kaitaliojo kasdieninių maudynių laiką.

Daktaras Latonas, pavydėdamas ir širsdamas, niekinamai gūžčiojo pečiais ir sakė:

— Juk tai šarlatanas.

Jis tiek nekentė daktaro Bleko, jog kartais net imdavo niekinti visus mineralinius vandenis.

— Mes labai menkai tesame ištyrę jų veikimą, todėl tiksliai nustatyti vandens dozes, ir dar skirtingas kiekvienai dienai, tiesiog neįmanoma: čia nepasiremsi jokiais terapijos dėsniais. Šitokie metodai diskredituoja mediciną.

O daktaras Onora tiktai šypsojosi. Po konsultacijos jis visados pasistengdavo kuo greičiau pamiršti, kiek stiklinių vandens liepė gerti ligoniui.

— Pora stiklinių daugiau ar mažiau, — sakydavo jis Gontranui, kai būdavo linksmai nusiteikęs, — tik vienas šaltinis gali tą pajusti. Bet ir tam ne skriauda!

Jis vis dėlto neiškentė nepaleidęs savo religingojo kolegos adresu kandaus sąmojo — pavadino jį „jo šventybės sėdimosios vonininku“. Jo pavydas buvo ramus, protingas ir pašaipus.

Kartais jis pridurdavo:

— Šitas žmogus puikiai pažįsta ligonius... O mums tai svarbiau, negu pažinti ligas!

Bet štai vieną rytą į Mont Oriolio viešbutį atvyko ispanų didikų šeima — kunigaikštis de Ramasas-Aldavara su žmona, o su jais ir jų gydytojas — daktaras Mazelis, italas iš Milano.

Tai buvo aukštas, lieknas, labai apveidus trijų dešimčių metų vyras, su ūsais, tačiau be barzdos.

Nuo pat pirmojo vakaro jis pakerėjo visus, kas tik valgė prie bendrojo stalo, nes kunigaikštis, niūrus žmogus, sergąs nežmonišku nutukimu, bijojo vienatvės ir norėjo pietauti bendroje salėje. Daktaras Mazelis jau žinojo bemaž visų valgytojų pavardes; jis gebėjo maloniai užkalbinti kiekvieną vyriškį, pasakyti komplimentą kiekvienai moteriai, nusišypsoti kiekvienam liokajui.

Sėdėjo jis po dešinei nuo kunigaikštienės, gal trisdešimt penkerių, o gal keturių dešimčių metų gražios pablyškusios damos juodomis akimis ir juodais kaip anglis plaukais ir prieš kiekvieną valgį jai sakydavo: „Truputėlį“, arba: „Ne, šito negalima“, arba: „Taip, prašom valgyti“. Jisai pats kuo rūpestingiausiai taisė jai gėrimus, be galo tiksliai atseikėdamas vyną ir į jį pilamą vandenį.

Jis žiūrėjo ir kunigaikščio mitybos, bet kur kas atsainiau. Beje, pacientas nėmaž nepaisė jo nurodymų, gyvuliškai godžiai rijo kas pakliuvo, prie kiekvieno valgio išgerdavo po dvi ropines neatmiešto vyno, paskui išeidavo oran, griūdavo į kėdę prie viešbučio durų ir, gailiai vaitodamas, imdavo skųstis netikusiu virškinimu.

Jau pirmąją dieną po pietų daktaras Mazelis, spėjęs iš vieno žvilgsnio visus perprasti ir įvertinti, priėjo prie Gontrano, kazino terasoje rūkančio cigarą, prisistatė ir užvedė kalbą.

Po valandos juodu jau buvo geri bičiuliai. Kitą rytą, Kristianai tik išėjus iš gydyklos, Mazelis paprašė jį supažindinti su ja ir per dešimtį minučių laimėjo jos prielankumą, o dieną pristatė Kristianą kunigaikštienei, taip pat labai nemėgstančiai vienatvės.

Kunigaikščio namuose jis rūpinosi viskuo: virėjas gaudavo iš jo puikių patarimų dėl kai kurių patiekalų gaminimo, kambarinė — vertingų pamokymų, kaip reikia prižiūrėti ponios plaukus, kad jie neprarastų blizgesio, prašmatnaus atspalvio ir vešlumo, vežėjas — didžiai naudingų nurodymų dėl arklių gydymo; jis pramanydavo visokiausių pramogų, kad maloniai ir greitai prabėgtų laikas, o viešbučiuose visados taikliai nužiūrėdavo, su kuriais iš naujųjų kaimynų dera bendrauti, ir beregint su jais susipažindavo.

Kunigaikštienė pasakė apie jį Kristianai:

— Miela ponia, koks nuostabus tai žmogus! Viską jis žino, viską moka. Tai jam aš turiu būti dėkinga už savo taliją.

— Kaip? Už taliją?

— Taip, aš buvau pradėjusi pilnėti, bet jis mane išgelbėjo, nustatydamas režimą ir taisydamas man gėrimus.

Maža to, Mazelis mokėjo sudominti pašnekovą net pačia medicina. Jis kalbėjo apie ją laisvai ir linksmai, bent kiek skeptišku kalbos tonu aiškiai parodydamas savo pranašumą.

— Dalykas labai paprastas, — sakydavo jis: — aš netikiu vaistais. Tikriau sakant, beveik netikiu. Seniau medicina vadovavosi principu, kad yra vaistas kiekvienam ligoniui. Buvo manoma, jog dievas per savo didį gailestingumą leido gydomąsias žoleles nuo visų ligų, tiktai paliko, gal su patyčia, žmonėms patiems jas susirasti. Žmonės ir atrado nesuskaitomą jų galybę, bet tiksliai niekados nežinojo, kurią ligą kuri žolelė gydo. O iš tikrųjų vaistų nėra, yra tik ligos. Kai atsiranda liga, reikia, vienų manymu, kokiais nors būdais sustabdyti jos eigą, o kitų manymu — ją pagreitinti. Kiekviena mokykla giria savo metodą. Ir mes matome, kad tokiu pačiu atveju dažnai vartojamos priešingiausios, skirtingiausios priemonės: vienas skiria ledą, kitas — karščiausią kompresą, tas liepia laikytis dietos, anas — sočiau maitintis. Aš jau nekalbu apie tuos nuodingus produktus, kurių gausybę mums prigamina iš augalų ir mineralų chemija. Visa tai, be abejo, veikia organizmą, bet kaip veikia — niekas nežino. Kartais padeda, o kartais nuvaro žmogų į kapus.

Ir labai iškalbingai įrodinėjo, kad šių laikų medicina iš tiesų nepatikima, nes neturi jokios mokslinės bazės, ir kad ji nedarys pažangos tol, kol nesirems chemija — organine, biologine chemija. Pasakojo anekdotus apie baisingas įžymiausių daktarų klaidas, tvirtindamas, kad vadinamasis jų mokslas — nesąmonė ir apgaulė.

— Žiūrėkite, kad tinkamai funkcionuotų visas kūnas, — sakė jis, — kad tinkamai funkcionuotų oda, raumenys, vidaus organai, o ypač skrandis, viso mechanizmo tėvas maitintojas, reguliuotojas ir gyvybinės energijos tiekėjas.