Ги Мопассан - Mont Oriolis

Apatiniame aukšte kažkas kalbėjosi. Šarlota užgirdo gana garsų Milžino balsą:

— Tegul, tegul. Pažiūrėsim, kas bus toliau. Tėvas viską sutvarkys. Kol kas nieko blogo. Palikim tą reikalą tėvui.

Ji pamatė priešais stovinčio trobesio sienoje baltą kvadratą: atseit kambaryje žemiau jos dega šviesa. Ir pagalvojo: „Kas ten gali būti? Apie ką jie kalba?“ Per apšviestą sieną praslinko šešėlis. Ten gi jos sesuo! Tai ji dar neatsigulusi? Kodėl? Bet šviesa užgeso, ir Šarlota vėl atsidavė godoms, pirmą kartą jai sujudinusioms širdį.

Apie miegą dabar negalėjo būti nė kalbos. Ar Gontranas ją myli? O ne, dar ne! Bet jeigu jinai jam patinka — gali pamilti! O jeigu pamils karštai, beprotiškai, kaip myli visi aukštuomenėje, tai, be abejonės, ir ves.

Gimusi vynuogių augintojo šeimoje, Šarlota, nors ir gavusi išauklėjimą Klermono vienuolyno pensione, liko nuolanki ir kukli, kaip visos kaimo mergaitės. Ji manė ištekėsianti gal už notaro, už advokato ar už gydytojo, bet niekados jai nebuvo kilęs noras išeiti į tikras aukštuomenės damas su aristokratišku titulu. Gal nebent ką tik perskaitytas meilės romanas kada nors trumpai valandėlei buvo sužadinęs tokias viliojančias svajas ir troškimus, bet jie bematant išsisklaidydavo, kaip išsisklaido chimeros. Ir šit keli sesers žodžiai neįtikėtiną fantaziją tarytum pavertė realybe, kuri staiga ėmė artėti lyg vėjo genamo laivo burė.

Ji tankiai alsavo ir su kiekvienu atdūsiu šnibždėjo, vos krutindama lūpas: „Grafienė de Ravenel“. Ir juodoj tamsoj po užmerktais vokais sušvito pasakiški reginiai: gražūs, šviesūs salonai, jai šypsančios gražios damos, graži karieta, jos laukianti prie pilies durų, ir augaloti liokajai su livrėjomis, kurie tik lenkiasi vienas po kito, kai ji eina pro šalį.

Jai pasidarė karšta lovoje, širdis smarkiai plakė. Ji vėl atsikėlė, išgėrė stiklinę vandens ir basa pastovėjo valandžiukę ant šaltų grindų.

Paskui šiek tiek aprimo ir pagaliau užmigo. Tačiau vos prašvitus nubudo — pernelyg buvo išdirginti nervai.

Apsidairiusi nukaito iš gėdos: koks mažas jos kambarėlis kaimo stikliaus išbaltintomis sienomis, kokios prastos kartūninės užuolaidos ir pintos šiaudinės kėdės, niekad nepajudinamos iš savo vietų abipus komodos.

Šitie kaimiški baldai akivaizdžiai bylojo apie žemą jos kilmę, ir ji pasijuto menka ir niekinga, nėmaž neverta to gražaus jauno šaipūno, kurio linksmas veidas ir šviesūs plaukai stovėjo jai akyse, čia pranykdami, čia vėl iškildami, atkakliai traukė į save, smelkės į širdį.

Pašoko iš lovos ir susirado veidrodį — mažą tualetinį veidrodėlį didumo sulig lėkštės dugnu; paskui vėl atsigulė su veidrodžiu rankoje ir ėmė žiūrinėti savo veidą ir aplinkui išdrikusius plaukus baltame pagalvio fone.

Tarpais padėdavo stiklo gabalėlį, parodžiusį jos atvaizdą, ant apkloto šalia savęs, ir pagalvodavo, kad juodu skiria per didelis atstumas ir kad tokioms vedyboms per daug būtų kliūčių. Ir sunkus liūdesys užguldavo širdį. Tada vėl griebdavo veidrodį, vėl tyrinėdavo save, šypsodama ir stengdamasi pati sau patikti, galiausiai nuspręsdavo, kad ji graži, ir jai vėl pasirodydavo, kad jokių kliūčių nebėra.

Kai nusileido žemyn pusryčių, sesuo irzliu balsu paklausė:

— Ką tu ketini šiandien veikti?

Šarlota nesvyruodama atsakė:

— Juk šiandien mes važiuojame su ponia Andermat į Ruaja.

— Tai važiuok viena. Bet verčiau prisimink, ką aš tau vakar sakiau...

Jaunesnioji sesuo atrėžė:

— Aš tavo patarimų neprašau... Nesikišk, kur nereikia.

Jų kalba tuo ir baigėsi.

Atėjo tėvas su Žaku ir susėdo prie stalo. Senis tuoj pat paklausė:

— Ką jūs šiandien veikiate, mergaitės?

Nelaukdama, kol atsakys sesuo, Šarlota tarė:

— Aš važiuoju į Ruaja su ponia Andermat.

Abu vyrai patenkinti susižvelgė; tėvas nusišypsojo ta malonia šypsena, iš kurios galėdavai spręsti, kad jis numato gerą laimikį, ir sumurmėjo:

— Važiuok, važiuok.

Slaptas tėvo ir brolio pasitenkinimas, kurį išdavė visa jų laikysena, nustebino ją labiau negu atviras Luizos apmaudas, ir ji, bent kiek sutrikusi, pagalvojo: „Negi jie būtų apie tai jau kalbėjęsi?“

Tuoj pat po pusryčių Šarlota pakilo į savo kambarį, užsidėjo skrybėlaitę, pasiėmė skėtį, užsimetė ant rankos lengvą apsiaustą ir išėjo į viešbutį, nes išvažiuoti buvo sutarta pusę antros.

Kristiana nustebo, kad neatėjo Luiza.

Šarlota rausdama atsakė:

— Ji blogai jaučiasi, sakė, kad galvą skauda.

Visi sulipo į lando — didelį šešiavietį lando, kuriuo visados važiuodavo į iškylas. Markizas su Kristiana atsisėdo gale, o jaunoji Oriol — priešais juos, ant atbulinės sėdynės, tarp Gontrano ir Polio.

Pravažiavę Turnoelį, pasuko į vaizdingą, kaštonų bei riešutmedžių užgožtą kelią, vingiuojantį kalno papėde. Šarlota ne sykį pastebėjo, kad Gontranas spaudžiasi prie jos, tačiau taip atsargiai, jog įsižeisti nebuvo už ką. Jis sėdėjo po dešinei ir kalbėdamas kone lietė veidu jos veidą, o jinai atsakydama nedrįso gręžtis jo pusėn, bijodama jo kvapo, kurį jau dabar juto savo lūpomis, bijodama jo akių, kurių žvilgsnis galėjo sudrumsti jai sielą.

O jis valiūkiškai meilinosi jai, tauškė visokius niekus, sakė juokingus, mielus komplimentus.

Kristianą vargino nėštumas, jinai jautėsi nesveika ir beveik nekalbėjo. Ir Polis atrodė liūdnas, susirūpinęs. Tik vienas markizas, regis, neturėjo bėdų nei rūpesčių: su atsainiu, geraširdišku išlepusio seno egoisto linksmumu jis plepėjo visą kelią.

Prie Ruaja parko visi išlipo pasiklausyti orkestro, ir Gontranas su Šarlota už parankės nuėjo pirma visų. Aplinkui pavėnę, kur dirigentas mojavo lazdele priešais smuikus ir dūdas, ant kėdžių sėdėjo pulkas kurortininkų ir žvalgėsi į vaikštinėjančius. Moterys demonstravo savo tualetus, savo kojytes, užkeltas ant priekinės kėdės skersinio, lengvutes vasariškas skrybėlaites, teikiančias joms tiek žavumo.

Šarlota ir Gontranas sukinėjosi tarp sėdinčių žmonių, ieškodami komiškų fizionomijų, o atradę juokėsi ir laidė sąmojus.

Kas keli žingsniai Gontranas išgirsdavo čia pat ką nors sakant:

— Žiūrėkite, kokia gražuolė!

Pagyros glostė jam širdį, ir jis spėliojo, kuo gi publika laiko Šarlotą — jo seseria, žmona ar meiluže?

Kristiana, sėdėdama tarp tėvo ir Polio, keletą kartų užmatė juos einant pro šalį ir pareiškė, kad juodu elgiasi „dar kaip vaikai“. Pasišaukusi bandė juodu apraminti, bet šie, neklausydami jos pamokslų, vaikščiojo kaip vaikščioję po minią ir linksminosi iš visos širdies.

Ji tarė tyliai Poliui Bretinji:

— Gontranas, ko gero, ją sukompromituos. Šįvakar, kai grįšime namo, turėsime su juo pasikalbėti.

Polis atsakė:

— Aš irgi apie tai galvojau. Jūs labai gerai pastebėjote.

Pietavo Klermon Ferane, nes Ruaja restoranai, pasak markizo, mėgėjo skaniai pavalgyti, buvo niekam tikę, ir namo išvažiavo jau sutemus.

Kai kompanija po pietų kilo iš už stalo, Gontranas, duodamas Šarlotai pirštines, stipriai suspaudė jai ranką. Ir štai mergaitės sąžinė prabilo, ji ūmai surimtėjo. Argi tai ne prisipažinimas, ne iššūkis, ne įžūlumas?! Ką ji turi daryti? Išsikalbėti su juo? Bet ką jam sakyti? Pykti būtų juokinga. Tokiomis aplinkybėmis reikia didelio takto. Bet jeigu nieko nedarysi, nieko nesakysi, tai atrodys, kad pritari jo išsišokimui, daraisi jo bendrininke, į rankos paspaudimą atsakai „taip“.

Ir, svarstydama visa, kas įvyko, ji smerkė save, kad Ruaja miestelyje elgėsi per daug laisvai, buvo per daug linksma; dabar jai atrodė, kad Luiza sakė tiesą, kad ji apjuokta, pražuvusi! Karieta riedėjo keliu, Polis ir Gontranas tylėdami rūkė, markizas snaudė, Kristiana žvelgė į žvaigždes, o Šarlota, kiek susvaigusi nuo trijų taurių šampano, vos laikėsi nepravirkusi.