Ги Мопассан - Mont Oriolis

— Viskas, panele, iš tikrųjų viskas aiškiausiai tai rodo! Jūs nebeateinate pas mus, nebe važinėjate su mumis Nojaus arka (taip jis pakrikštijo didįjį lando). Kai aš sutinku jus ir bandau užkalbinti, jūs nutaisote rūsčią miną.

— Oi ne, pone, jūs klystate! Tikėkit manimi!

— Oi ne, panele, neklystu! Ir netikėsiu jumis! Šiaip ar taip, man tas labai nepatinka, ir aš noriu šiandien pat sudaryti su jumis taiką. Žinokite, aš baisiai atkaklus. Galite raukytis kiek norite, aš vis tiek jus nuo to atpratinsiu, ir ateis laikas, kada jūs būsite mums tokia pat meili kaip jūsų sesutė — tikras gerumo angelas.

Liokajus pranešė, kad stalas padengtas, ir visi perėjo į valgomąjį. Gontranas paėmė už parankės Luizą.

Jis maloniai kalbino čia ją, čia jos seserį, be galo taktiškai dalindamas abiem komplimentus. Jaunėlei jis sakė:

— Jūs — sena mūsų bičiulė, todėl aš kurį laiką skirsiu jums mažiau dėmesio. Juk svetimam visados daugiau įtaikauji negu saviškiam, ar ne?

O vyresniajai sakė:

— O jus, panele, aš noriu sužavėti ir, kaip sąžiningas priešininkas, iš anksto apie tai pranešu. Aš net asistuosiu jums. Aha, jūs raustate — tai geras ženklas! Jūs pamatysite, koks aš būnu meilus, kada pasistengiu. Ar ne taip, panele Šarlote?

Abi merginos kaito, o Luiza vis tokia pat oria mina gyniojosi:

— Ak, pone, jūs nerimtai kalbate!..

Gontranas varė toliau:

— Na ką jūs! Kai ištekėsite, — o to, manau, nereikės ilgai laukti, — diduomenėje dar ne tokių dalykų prisiklausysite. Tada bent išgirsite komplimentų!

Kristiana ir Polis pagyrė jį, kad atsivedė Luizą Oriol; markizas šypsojosi — jam patiko šis vaikiškas žaidimas. Andermatas galvojo: „Nepėsčias, šelmis“. O Gontraną siutino dviprasmiška jo padėtis: širdis traukė prie jaunesniosios, o praktiška nuovoka vertė meilautis vyresniajai. Jis šypsojosi Luizai, bet mintyse, sukandęs dantis, grasino: „Tavo suktasis tėtušis sumanė mane apmauti! Na, palauk, mažyte, aš tau parodysiu, iš kur kojos dygę; tu dar mane pažinsi!“

Ir jis lygino juodvi, leisdamas akimis čia vieną, čia kitą. Jaunesnioji, žinia, jam buvo labiau prie širdies: jam patiko ir linksmas, gyvas jos būdas, ir kiek riesta nosytė, ir žvitrios akys, ir siaura kakta, ir dailūs, kiek stamboki dantys, ir kiek platoka burna.

Bet ir vyresnioji buvo graži, nors ir šaltesnė, ne tokia linksma. Ji niekad nepradžiugins sąmoju, nenuskaidrins savo žavesiu intymaus gyvenimo, bet kai prie durų į pokylio salę liokajus paskelbs: „Grafienė de Ravenel“, ji nepadarys gėdos jo vardui ir gal net geriau už jaunesniąją pritaps prie aukštuomenės, kai tik bent kiek apsipras ir pabendraus su kilmingais žmonėmis. Ir vis dėlto jis niršo. Jis giežė apmaudą ne tik ant abiejų seserų, bet ir ant jų tėvo ir brolio, ir baudėsi vėliau, kai tik gaus valią, atmokėti jiems už šitą nesėkmę.

Po pietų, perėjus atgal į saloną, jis paprašė Luizą, gerai mokančią kelti kortas, išburti jam ateitį. Markizas, Andermatas ir Šarlota įdėmiai klausėsi: ir juos nejučia traukė tai, kas nežinoma ir slėpininga, kas neįtikėtina, bet gal ir įmanoma, ir juose dar gyvavo tikėjimas stebuklais, tiek įsišaknijęs žmoguje, jog kartais net patį įžvalgiausią protą suglumina patys kvailiausi šarlatanų prasimanymai.

Polis ir Kristiana tyliai kalbėjosi prie atdaro lango.

Jau kuris laikas Kristiana buvo nelinksma, nes jautė, kad Polis nebemyli jos taip, kaip anksčiau. Skilimas jų santykiuose kas dieną didėjo dėl abiejų kaltės. Pirmąsyk ji pajuto šią nelaimę šventės vakarą, kai buvo išsivedusi Polį ant kelio. Ji matė, kad jo žvilgsnis nebe toks švelnus, balsas nebe toks malonus, kad jis nebesirūpina ja taip aistringai kaip kitados, bet nieku būdu negalėjo atspėti, iš kur toji permaina.

O prasidėjo tas skilimas jau seniai, tą rytą, kai ji, atėjusi, kaip ir kasdien, į pasimatymą, džiaugsmingai sušuko: „Žinai, aš turbūt iš tikrųjų nėščia“. Jis tada pajuto per visą kūną nubėgant nemalonų šiurpuliuką.

Nuo to laiko ji nuolat ir nuolat kalbėjo jam apie savo nėštumą, ir širdis jai tirpo iš laimės. Bet nepaliaujamos jos kalbos apie įvykį, kuris jam pačiam buvo nemalonus, koktus ir atrodė net vertas pasibjaurėjimo, žeidė patį švenčiausią jo jausmą, ir jo dievaitės spindesys ėmė blukti.

Vėliau, matydamas, kaip ji pasikeitė, sublogo, kaip įdubo jos skruostai ir pagelto veidas, Polis galvojo, kaip būtų gera, kad ji dabar visai nesirodytų jam akyse, pranyktų bent keletui mėnesių, o paskui vėl atsirastų, dar gražesnė ir patrauklesnė negu anksčiau. Tada gal šitas nemalonumas pradingtų užmaršty, o gal jinai iš naujo sužavėtų jį ne vien kaip linksma meilužė, bet ir kaip protinga, kukli jauna motina, iš tolo terodanti savo kūdikį, išdabintą rausvais kaspinais.

Ir ji turėjo puikią progą parodyti tą saiko jausmą, kurio jis laukė: galėjo išvažiuoti visai vasarai į Mont Oriolį, o jį palikti Paryžiuje, kad jis nematytų jos nublyškusio veido ir nedailios figūros. Jis taip tikėjosi, kad jinai jį supras!

Tačiau, vos atvykusi į Overnę, Kristiana verste užvertė jį nevilties kupinais laiškais ir taip atkakliai kvietė pas save, kad jis nebeatlaikė ir pasigailėjęs atvažiavo. Ir štai dabar jinai kamavo jį nemaloniu, verksmingu savo švelnumu, o jam pašėlusiai knietė palikti ją, kad nereikėtų jos matyti, kad nereikėtų klausytis įkyrios, ne laiku giedamos meilės giesmelės. Jam norėjosi iškloti jai visa, kas buvo ant širdies, išaiškinti, kaip netaktiškai ir kvailai ji elgiasi, bet jam trūko drąsos, ir jis nepajėgė nei išvažiuoti, nei sutramdyti savo apmaudo, nuolat prasiveržiančio užgauliais, tulžingais žodžiais.

Visa tat ją sunkiai slėgė, nors kaip tik šiuo metu, kai jos savijauta vis blogėjo, kai jai darėsi vis sunkiau judėti, kai ją apniko visos nėščių moterų bėdos, ji labiau nei bet kada buvo reikalinga paguodos, lipšnumo ir meilės. Jinai pati juk atsidavusi jam visa širdimi, visa siela ir kūnu, jos beribei meilei nebaisios jokios aukos nei išbandymai. Jinai juk nebe meilužė, o žmona, artimiausia Polio draugė, ištikima, nuolanki jo vergė, jo daiktas. Dabar tarp jų nė būti nebegali kokių nors meilavimų ar koketavimų, kokio noro ar pastangų patikti ar sužavėti, — juk ji visa ištisai priklauso jam, juos jungia toks galingas, toks mielas ryšys — netrukus gimsiantis kūdikis.

Lig tik jie liko vieni prie lango, Kristiana vėl pradėjo švelniai guodžiotis:

— Poli, mano brangusis Poli, sakyk, ar tu vis taip pat mane myli?

— Taip, žinoma! Klausyk, tu kalbi ir kalbi kasdien vis tą patį, argi tau neatrodo, kad tas gali būti įkyru?

— Atleisk man! Bet matai, man dabar jau sunku tuo tikėti, man reikia, kad tu nuolat mane ramintum, reikia nuolat girdėti iš tavo lūpų šitą mielą žodį; juk tu nebekartoji jo taip dažnai, kaip anksčiau, ir aš turiu prašinėti jo kaip malonės, kaip išmaldos.

— Na gerai, aš myliu tave! Bet būk maloni, kalbėkim apie ką kita!

— O, koks tu žiaurus!

— Ne, aš visai ne žiaurus. Tik... tik tu nesupranti... nesupranti, kad...

— Ak, aš puikiai suprantu, kad tu manęs nebemyli. Kad tu žinotum, kaip man skaudu!

— Klausyk, Kristiana, maldauju tave, nedirgink man nervų. Kad tu žinotum, kaip neprotingai tu elgiesi!

— Ak, jeigu mane mylėtum, tu taip nekalbėtum.

— Bet po galais, jei nemylėčiau, nebūčiau nė atvažiavęs.

— Paklausyk manęs. Tu dabar priklausai man, tu — mano, o aš — tavo. Mus dabar sieja nauja gyvybė — ir šitų saitų niekas nenutrauks. Bet duok man žodį, kad jei kada nors... po kiek laiko... tu nustosi mane mylėjęs, tu man tai pasakysi?