Ги Мопассан - Mont Oriolis

Gudriomis machinacijomis graibstydami pinigus, be kurių neįmanomas toks linksmas gyvenimas, apgaudinėdami palūkininkus, skolindamies iš kur pakliuvo, vydami laukan kreditorius, tyčiodamies iš siuvėjų, kas pusmetį pateikiančių sąskaitą, padidėjusią trimis tūkstančiais frankų, nuolat girdėdami grobščių savo meilužių pasakojimus apie jų spendžiamas pinkles, matydami sukčiavimus klubuose, žinodami, jausdami, kad juos pačius apvaginėja ir tarnai, ir pirkliai, ir prašmatnių restoranų laikytojai, ir visi, kas tik nori, sekdami biržos spekuliacijas, o ir patys nevengdami dėtis su aferistais, jei tik yra vilties laimėti bent kelis luidorus, jie nusmuko morališkai, jų dorovinis jausmas atbuko, ir jiems beliko vienui viena garbės pareiga — šaukti dvikovon kiekvieną, kas tiktai meta ant jų bent menką įtarimą dėl niekšybės, kurią jie iš tikrųjų padarė ar gali padaryti.

Toksai gyvenimas jiems visiems, ar mažne visiems, po kelerių metų turėjo baigtis arba vedybomis su turtingos šeimos įpėdine, arba skandalu, arba savižudybe, arba mįslingu dingimu, tolygiu mirčiai.

Bet visi jie puoselėjo viltį gauti turtingą žmoną. Vieni manė, kad tuo pasirūpins jų tėveliai, kiti patyliukais patys ieškojo ir netgi turėjo įpėdinių sąrašus, kaip kitas kad turi parduodamų namų sąrašą. Ypač jie tykojo užsieniečių — atkilėlių iš Šiaurės ar Pietų Amerikos, kurioms tikėjosi apsuksią galvas tiek savo elegancija ir nepriekaištinga išvaizda, tiek bonvivaniško gyvenimo ir šaunių pergalių šlove. Jų kreditoriai irgi dėjo viltis į būsimų žmonų kraitį.

Bet sumedžioti nuotaką su geru kraičiu ne taip lengva. Reikia ilgai klausinėtis, ilgai vargti, kol suvilioji merginą, reikia daryti vizitus, o Gontranas, iš prigimties lengvapėdis, tam visiškai netiko — jam trūko energijos ir ištvermės.

O pinigų taip pat jau seniai trūko — ir Gontranas, klimpdamas vis gilyn į skolas, sakydavo sau: „Reikia pagaliau ko nors imtis“. Bet nieko nesiėmė, nieko nesugalvojo.

Atėjo laikas, kada jis turėjo kasdien laužyti galvą, iš kur gavus bent nedidelę sumelę, griebtis tų niekingų gudrybių, be kurių neapsieina žmogus, likęs be skatiko, o galų gale buvo priverstas dienų dienas leisti šeimoje. Ir štai Andermatas jam staiga pakišo mintį vesti katrą nors Oriolio dukrą.

Pradžioje Gontranas iš atsargumo nutylėjo, nors iš pirmo žvilgsnio jam ir pasirodė, kad mergaitės pernelyg žemos kilmės ir kad tokia nelygi santuoka neįmanoma. Tačiau, valandėlę pasvarstęs, pakeitė nuomonę ir bemat apsisprendė: jis pradės flirtą, lengvą kurortinį flirtą, neuždedantį jokių priedermių ir leidžiantį bet kada atsitraukti.

Gontranas puikiai žinojo, kad Andermatas žodžiais nesišvaisto, ir išsyk suprato, kad šitas pasiūlymas jo gerai apgalvotas ir pasvertas, kad viskas jo numatyta, kad dalykas tikrai vertas dėmesio ir kad kita panaši partija vargu ar greit bepasitaikys.

O, be to, ir vargo jokio — tik pasilenk ir nusiskink dailų žiedą. Jaunesnioji iš tiesų labai jam patiko, ir jis ne kartą pagalvodavo, kad ir vėliau visada bus malonu su ja susitikti.

Taigi jis pasirinko Šarlotą Oriol, ir per trumpą laiką padarė tokią pažangą, jog buvo galima formaliai pasipiršti.

Bet štai paaiškėjo, kad žemė, kurios geidauja Andermatas, tėvo paskirta kitai dukteriai, ir Gontranui vėl teko rinktis: arba atsisakyti šių vedybų, arba mestis prie vyresniosios sesers.

Iš karto jį paėmė toks apmaudas, kad jis jau buvo beketinąs pasiųsti svainį velniop, likti viengungiu ir laukti naujos progos.

Bet jo kišenė tuo metu buvo kaip tik visai tuščia, tokia tuščia, kad, panorėjęs užeiti į kazino sulošti bent vienos partijos, turėjo prašyti iš Polio dvidešimt penkių luidorų. O tiek jau kartų iš jo buvo skolinta ir niekados negrąžinta! Negana to, naujos merginos dar ieškok, paskiau jai asistuok, kol palenksi jos širdį, ko gero, dar kariauk su priešiškai nusiteikusia šeima, o va čia nė iš vietos pajudėti nereikia: pavaikštinėsi kelias dienas, pameilausi, ir vyresnioji sesuo bus tavo lygiai taip, kaip jaunėlė. O kai ją vesi, turėsi ir nuosavą bankininką, kurio kasa visados bus tau atvira: visą atsakomybę už vedybas suversi svainiui ir amžinai galėsi jam priekaištauti.

Kai dėl žmonos, tai jis nusives ją į Paryžių ir pristatys tenai kaip Andermato kompaniono dukrą. Jos vardas, beje, sutampa su šio kurorto vardu, todėl jis niekad, niekad, niekad čia su ja neatvažiuos: yra juk toks dėsnis, kad upė negrįžta atgalios. Ji daili ir grakšti, turi pakankamai rafinuotumo, kad taptų iš tikrųjų elegantiška dama, pakankamai proto, kad perimtų aukštuomenės papročius, mokėtų joje laikytis, išsikovotų garbingą padėtį ir net pakeltų jo reputaciją. Visi kalbės apie jį: „Tas padykėlis vedė gražią merginą ir, atrodo, ją vedžioja už nosies “, ir jis iš tiesų vedžios ją už nosies: jo kišenė bus pilna, ir jis patylomis gyvens po senovei, kaip laisvas viengungis.

Taigi jis metėsi prie Luizos ir, nė pats nenumanydamas, tad kelią jam praskynė pavydo kirminas, graužiąs ambicingos merginos širdį, lengvai pažadino dar miegantį jos koketiškumą ir nesąmoningą troškimą paveržti iš sesers gražuolį garbintoją, visų tituluojamą „ponu grafu“.

Ji nė pati to nesuvokė, niekad apie tai negalvojo ir neturėjo kokių nors kėslų, užtat labai nustebo, kai Gontranas, sutikęs jas gatvėje, varu nusivedė į viešbutį. Tačiau, matydama, koks jis atidus jai ir kokiais meiliais žvilgsniais ją varsto, stebėdama jo manieras ir visą laikyseną, suprato, kad jis nemyli Šarlotos. Ji nespėliojo, kas bus toliau, bet vakare, eidama miegoti, džiūgavo bemaž kaip nugalėtoja ir jautėsi laiminga.

Ketvirtadienio rytą kilo abejonė, ar beverta keliauti prie Niužero kalno. Dangus buvo apniukęs, oras tvankus — rodės, tuoj ims lyti. Bet Gontranas taip karštai ragino važiuoti, jog ir tie, kur svyravo, pagaliau sutiko.

Pusryčiai praėjo nykiai. Polis su Kristiana praeitą vakarą be jokios rimtos priežasties susivaidijo. Andermatas būgštavo, kad Gontrano vedybos, ko gero, neišdegs, nes senis Oriolis tą rytą apie jį atsiliepė labai dviprasmiškai. Gontranas, tai sužinojęs, įsiuto ir pasiryžo trūks plyš pasiekti savo. Šarlota, nesuprasdama Gontrano manevrų, tačiau nujausdama sesers triumfą, norėjo likti kaime, ir vos pavyko prikalbinti ją važiuoti.

Pagaliau Nojaus arka su nuolatinių savo keleivių kompanija nuriedėjo link plynaukštės, stūksančios viršum Volviko.

Luiza Oriol, staiga pasidariusi labai šneki, nedavė draugijai nuobodžiauti. Ji papasakojo, kad visos bažnyčios ir visi namai šiame krašte pastatyti iš Volviko akmens, o tas akmuo — ne kas kita, kaip sustingusi aplinkinių vulkanų lava, ir todėl Overnės miestai pažiūrėti tokie niūrūs, tarsi paišini. Ji rodė to akmens tašyklas, taip pat subėgusios lavos masyvus — kirtavietes, iš kur skeliami akmens gabalai, ir kvietė visus pasigėrėti didžiule juoda dievo motina, Volviko globėja, stovinčia ant kalno viršūnės ir žvelgiančia į miestą.

Kelias ėmė kilti į viršutinę plynaukštę, nusėtą senų vulkanų kauburiais. Įkalnė buvo ilga ir sunki, arkliai varėsi žingine. Abipus kelio žaliavo gražus miškas. Karietoje visi tylėjo.

Kristiana galvojo apie kelionę prie Tazena. Karieta ir šiandien ta pati, žmonės tie patys, tik širdys, deja, ne tos pačios! Viskas lyg ir panašu... ir vis dėlto... ne tas... Kas gi atsitiko? Beveik nieko! Ji myli truputį labiau... jis — truputį mažiau... Beveik nieko!.. Tuomet aistra gimė, o dabar miršta... Beveik nieko!.. Širdis nuvargo, meilėj nejučia atsirado plyšys... O, beveik nieko, beveik nieko!.. Ir žvilgsnis nebe tas: tos pačios akys žvelgia į tą patį veidą, bet mato visai ką kita!.. Bet ką reiškia žvilgsnis?.. Beveik nieko!