Ги Мопассан - Mont Oriolis

Vežėjas sustabdė arklius ir tarė:

— Tai va čia, po dešinei, šituo takeliu per mišką. Eikite tiesiai ir prieisite.

Visi išlipo, tik markizas pasiliko karietoje — vaikščioti jam atrodė per karšta. Luiza ir Gontranas patraukė per mišką, nelaukdami kitų, o Šarlota pasiliko su Poliu ir vos paeinančia Kristiana. Miško takas pasirodė jiems gana ilgas. Pagaliau jie pasiekė aukšta žole apaugusią keterą ir ėmė kopti prie užgesusio vulkano kraterio.

Pasikėlę į pačią viršūnę, Luiza ir Gontranas sustojo; abu aukšti ir liekni, jie tartum sklandė padebesiuose.

Užkopė ir kiti. Jausmingą Polio Bretinji sielą pagavo lyriškas entuziazmas.

Visur aplinkui — kairėj ir dešinėj, prieky ir užpakaly — kūpsojo keisti nupjauti kūgiai, vieni pakilesni, kiti priploti, bet nei vieni, nei kiti nepraradę savotiškos, negyviems vulkanams būdingos formos. Šitie sunkūs kauburiai bukomis viršūnėmis traukėsi iš pietų į vakarus per didžiulę, nykią plynaukštę, kuri, iškilusi per tūkstantį metrų viršum Limanės, driekėsi rytų ir šiaurės pusėn ligi pat neįžvelgiamo, visados padūmavusio, visados pilkšvai melsvo horizonto...

Po dešinei stūksojo Piuji de Domas, aukštesnis už visus savo brolius — septynias ar aštuonias dešimtis seniai jau miegančių vulkanų. Toliau — Gravenuaras, Kruelis, Pedžas, So, Nošanas, Vašas, kiek arčiau — Piuji diu Pariju, Piuji de Komas, Žiumas, Tresu, Lušadjeras, — didžiulis vulkanų kapinynas.

Visi žiūrėjo, neatsistebėdami reginiu. Po jų kojomis dūbsojo kraštinio vulkano — Niužero krateris, gilus, žolės priaugęs duburys, kurio dugne dar matėsi trys milžiniški rudos lavos luitai: pabaisa vulkanas prieš amžių amžius išmetė juos paskutiniu savo kvapu, jie nukrito atgal į jo dūstančius nasrus, sustingo ir liko gulėti visiems laikams.

Gontranas sušuko:

— Aš leidžiuos į dugną. Noriu pažiūrėti, kaip merdėjo tie slibinai. Na, panelės, pabėgėkim nuo kalniuko!

Jis griebė Luizai už rankos, ir toji leidosi drauge su juo žemyn. Šarlota buvo bebėganti jiems įkandin, bet ūmai sustojo; kurį laiką ji žiūrėjo, kaip juodu lekia pasišokėdami, susikibę už rankų, paskui staiga apsigręžė ir ėmė lipti aukštyn. Užkopusi lig daubos krašto, kur žolėje sėdėjo Kristiana ir Polis, puolė ant kelių, įkniaubė veidą į savo bičiulės skreitą ir pravirko.

Kristiana be žodžių ją suprato. Jau kuris laikas svetimas skausmas gildydavo jai širdį nė kiek ne mažiau kaip sava kančia, tad ji apkabino Šarlotą už kaklo ir pilnom akim ašarų sušnibždėjo:

— Vargšelė mano, vargšelė mano!

O mergytė, parkniubusi ant žemės, įrėmusi galvą jai į kelius, graudžiai raudojo ir abiem rankom nesąmoningai pešė nuo žemės žolę.

Bretinji pasitraukė į šalį, dėdamasis nieko nematąs, bet šitas vaikiškas sielvartas, šita skaudi tyros širdies gėla sugraudino jį, ir jis ūmai pasipiktino Gontranu. Gailūs Kristianos skundai jį tiktai erzino, tačiau pirmasis šitos jaunos išdykėlės nusivylimas giliai jį sukrėtė.

Jis grįžo atgal, priklaupė greta Šarlotos ir tarė:

— Dėl dievo meilės, neverkite. Maldauju, nusiraminkite. Jie tuoj sugrįš. Jie neturi matyti jūsų ašarų.

Pabūgusi, kad sesuo nerastų jos verkiančios, Šarlota pašoko ant kojų. Ašaros smaugė gerklę, ji tramdė jas, rijo, bet neišlieta rauda gulė ant širdies ir dar labiau ją gniaužė. Ji miksėjo:

— Taip... taip... viskas praėjo... nieko... praėjo... Pažiūrėkite... nieko jau nematyti, ar ne?.. Juk nieko nematyti?..

Kristiana nušluostė jai skruostus, paskui prispaudė tą pačią nosinaitę prie savo akių ir tarė Poliui:

— Eikite pažiūrėti, ką jie ten veikia. Jų visai nesimato — užlindo kažkur už tų luitų. O mergaitė pabus su manimi — aš pasistengsiu ją paguosti.

Bretinji pakilo ir drebančiu balsu tarė:

— Einu, atvesiu juos... Bet su jūsų broliu... aš rimtai pasikalbėsiu... šiandien pat... Turės man pasiaiškinti, kodėl jis taip šlykščiai elgiasi... Ką gi jis mums sakė vos prieš keletą dienų?

Ir Polis tekinas ėmė leistis į kraterio dugną.

Gontranas, tempdamas už rankos Luizą, nėrė galvotrūkčiais stačiu duburio šlaitu žemyn: jinai įsibėgės, pridus, išsigąs, apkvais, o tada jis pagriebs ją į glėbį ir sulaikys. Traukė ją per jėgą, o jinai, mėgindama jį sustabdyti, lemeno:

— Ak, ne taip greitai!.. Aš pargriūsiu... Jūs pakvaišote!.. Aš pargriūsiu...

Bet štai juodu atsitrenkė į lavos luitus ir sustojo, vos gaudydami kvapą. Paskiau apėjo luitus aplinkui ir rado žemai du plačius plyšius — sakytum urvą su dviguba anga.

Kai vulkanas, baigdamas savo dienas, išspjovė šitą paskutinę seilę, jam nebebuvo jėgų sviesti ją aukštyn, kaip kitados, tad ji vos išsiliejo į paviršių, sutirštėjusi, apstingusi, ir suakmenėjo ant negyvų jo lūpų.

— Lįskime vidun, — tarė Gontranas.

Jinai įžengė pirma, jis — iš paskos. Lig tik juodu atsidūrė urve, Gontranas tarė:

— Na, panele, atėjo metas atverti jums vieną paslaptį.

Ji apstulbo:

— Paslaptį?.. Man?

— Taip, jums. Pasakysiu trumpai: jūs man labai graži.

— Sakykite tai mano seseriai.

— O, jūs puikiai žinote, kad aš neketinu sakyti ką nors panašaus panelei Šarlotai.

— Nejaugi?

— Klausykite, jūs, kaip moteris, turėtumėte suprasti, jog aš asistavau jūsų seseriai tik todėl, kad norėjau pamatyti, kaip jūs į tai reaguosite... kokiomis akimis į mane žiūrėsite!.. O jūs žiūrėjote baisiai piktai. Kaip aš apsidžiaugiau! Ir pasistengiau kiek galint atsargiau duoti jums suprasti, ką galvoju apie jus!..

Šitaip su Luiza dar niekas nebuvo kalbėjęs. Ji sumišo ir pradžiugo, širdis jai kūpėjo laime ir pasididžiavimu.

Jis kalbėjo toliau:

— Gerai žinau, kaip negražiai aš pasielgiau su jūsų sesute. Nieko nepadarysi. Bet ji neapsigavo, tikėkit manimi. Juk matote, kad ji pasiliko viršuje — nepanoro eiti su mumis... O, ji suprato, ji viską suprato!..

Jis paėmė Luizos ranką ir švelniai, delikačiai ėmė bučiuoti pirštų galiukus, šnibždėdamas:

— Kokia jūs miela! Kokia jūs miela!

Atsirėmusi į akmens sieną, Luiza susijaudinusi klausė, kaip daužosi jai krūtinėje širdis, ir netarė nė žodžio. Jos aptemusioje galvoje tebuvo viena mintis: jos viršus, ji nugalėjo seserį!

Staiga urvo angoje šmėstelėjo žmogysta. Į juodu žvelgė Polis Bretinji. Gontranas, nėmaž nesutrikęs, paleido mergaitės rankutę, kurią laikė prie lūpų, ir tarė:

— A, ir tu čia?.. Tu vienas?

— Taip. Mes visi nustebome, kai jūs dingote.

— Mes tuoj grįžtame. Žiūrėjome, kas čia per ola. Įdomu čia, ar ne?

Luiza, užkaitusi kaip žarija, išėjo pirmoji ir ėmė kopti aukštyn, o abu vyrai, tyliai kalbėdamiesi, sekė jai pridurmu.

Kristiana ir Šarlota, laikydamosi už rankų, žiūrėjo iš viršaus į juos ir laukė.

Paskui visi grįžo prie karietos, kurioje sėdėjo markizas, ir Nojaus arka leidosi atgal į Anvalį.

Staiga vidur nedidelio pušynėlio arkliai sustojo, vežėjas ėmė keiktis: skersai kelio gulėjo nugaišęs senas asilas.

Visi panoro jį pamatyti ir išlipo iš karietos. Asilas tysojo juosvose kelio dulkėse, pats irgi tamsus ir toks liesas, jog tose vietose, kur barkšojo kaulai, oda buvo visiškai nusitrynusi ir, atrodė, tuoj būtų plyšusi, jei gyvulys dar nebūtų iškvėpęs dvasios. Išplikusi oda buvo tarsi prikepusi prie šonkaulių, o vargana galva užmerktomis akimis atrodė didžiulė ir taip ramiai, taip tykiai gulėjo ant akmens skaldos patalo, kad galėjai pamanyti, jog ji stebisi ir neatsistebi šiuo palaimingu, niekados nepatirtu poilsiu. Didelės, dabar jau sugležusios asilo ausys karojo it skarmalo skiautės. Dvi gyvos žaizdos ant kelių bylojo, kad jis dar šiandien ne kartą klupo, kol sugriuvo paskutinį sykį. Buvo žaizda ir šone, kur metai po metų šeimininkas baksnojo ant lazdos užmautu geležiniu smaigčiu, skudrindamas jo apsunkusį žingsnį.