Ги Мопассан - Mont Oriolis

Ir, staiga pasisukęs, leidos į kaimą. Polis Bretinji, suglumęs ir sunerimęs, lėtu žingsniu grįžo į Mont Oriolio viešbutį.

Jis iš naujo perkratinėjo kiekvieną Gontrano žodį, aiškinosi juos, gvildeno slaptą jų prasmę ir stebėjosi, kokie žemi, gėdingi kėslai glūdi kai kurių žmonių širdyse.

Kai Kristiana paklausė jį: „Ką gi atsakė Gontranas?“ — Polis sulemeno:

— Ak, dieve mano... jam dabar labiau patinka vyresnioji... Man atrodo, kad jis net ketina ją vesti... O kai pabandžiau jį sugėdinti, jis užčiaupė man burną užuominomis... nemaloniomis... mums abiem.

Kristiana susmuko ant kėdės, šnibždėdama:

— Dieve mano!.. Dieve mano!..

Tuo metu įėjo Gontranas, nes ką tik paskambino pietums. Linksmai šypsodamas, jis pabučiavo Kristianą į kaktą ir paklausė:

— Na, sesut, kaip jautiesi? Labai nuvargai?

Paskui padavė ranką Poliui ir, atsigręžęs į Andermatą, įžengusį jam pridurmu, paklausė:

— O, neprilygstamas svaini, vyre ir bičiuli, ar gali man tiksliai pasakyti, kiek yra vertas senas nudvėsęs asilas, paliktas ant kelio?

IV

Andermatas ir daktaras Latonas vaikščiojo priešais kazino po terasą, papuoštą netikro marmuro vazomis.

— Jis net nebesisveikina su manimi, — kalbėjo daktaras apie savo kolegą Bonfilį. — Tūno kaip šernas savo irštvoje ir, jei tik galėtų, tikriausiai užnuodytų mūsų šaltinius.

Andermatas žingsniavo, paskendęs mintyse, susidėjęs rankas už nugaros ir užsismaukęs pilką fetrinį katiliuką nuo praplikusios kaktos ant pakaušio. Pagaliau tarė:

— Na, po trijų mėnesių senoji bendrovė sudės ginklus. Mums tai atsieis maždaug dešimt tūkstančių frankų. Tas mulkis Bonfilis kursto savo akcininkus prieš mane, įtikinėdamas, kad aš nusileisiu. Bet jis klysta.

Vyriausiasis gydytojas įterpė:

— Žinote, vakar jie uždarė savo kazino. Nebeliko nė vieno lankytojo.

— Taip, žinau, bet ir čia, pas mus, svečių mažoka. Ligoniai įpratę daugiau sėdėti viešbučiuose. O viešbučiuose nuobodu. Reikia juos linksminti, rengti kuo daugiau pramogų, kad sezonas pasirodytų per trumpas. Tie, kurie gyvena čia pat, Mont Oriolio viešbutyje, ateina kas vakaras, bet kiti, tolimesni, linkę pasilikti namie. O vienintelė kliūtis, mano mielas, — keliai. Sėkmė visados priklauso nuo nepastebimų aplinkybių, ir reikia mokėti jas atrasti. Keliai į tas vietas, kur mes ieškome malonumų, patys turi teikti malonumą, jie turi duoti pradžią tam pasitenkinimui, kuris mūsų laukia.

O keliai į mūsų kazino — niekam netikę, akmeningi, kratus, sunkiai išvažiuojami. Juk jeigu tave traukia kuri nors vieta ir tu žinai, kad kelias į ten patogus, platus, ūksmingas dieną ir ne per status, nepavojingas vakare, tu nejučiomis pasuksi į jį, nebegalvodamas apie kitus kelius. Kad jūs žinotumėte, kaip ilgai mūsų kūnas prisimena daugelį pojūčių, kuriuos protas taip greitai pamiršta! Man regis, kaip tik tokia yra gyvulių atmintis. Jei, kur nors bekeliaujant, tave labai svilino saulė, jei tau privargo kojos, žengiant prastai suplūkta skalda ar kopiant į per daug stačią įkalnę, tavęs tas kelias daugiau jau niekad nebevilios, tu jausi jam tiesiog nenugalimą fizinį pasibjaurėjimą, nors aną kartą keliaudamas apie tai nė negalvojai. Tu šnekučiavai su draugu, tu net nepastebėjai, kad kelias nelabai patogus, niekur nesidairei, nieko neįsiminei, bet tavo kojos, raumenys ir plaučiai, visas tavo kūnas nieko nepamiršo, ir kai protas vėl kada panorės juos nukreipti į tą kelią, jie pasakys: „Ne, aš neisiu, man čia buvo labai sunku“. Ir protas paklus šiam nebyliam protestui, be ginčų nusileis ištikimiems savo kompanionams.

Taigi mums reikalingi geri keliai, o tas reiškia, kad man reikalingos to seno užsispyrėlio Oriolio žemės. Na, bet turėkim kantrybės... Beje, Ma-Ruselis nupirko vilą tom pačiom sąlygom kaip ir Remiuzo. Už šitą mažutę mūsų auką jis mums atsilygins su kaupu. Pasistenkite sužinoti, ką gi galvoja Klošas.

— Jis paseks savo kolegų pavyzdžiu, — atsakė daktaras. — Bet va, prieš keletą dienų man atėjo į galvą vienas svarbus dalykas, kurį mes buvome visiškai pamiršę: meteorologinis biuletenis.

— Meteorologinis biuletenis?

— Taip, būtinai reikia skelbti biuletenį stambiuosiuose Paryžiaus laikraščiuose! Oras mūsų kurorte turi būti geresnis, švelnesnis, temperatūra pastovesnė kaip gretimuose kurortuose, konkuruojančiuose su mumis. Jūs iš anksto apmokėsite už reguliarų meteorologinio biuletenio skelbimą svarbiausiuose spaudos organuose, formuojančiuose viešąją nuomonę, ir aš kas vakarą telegrafu siuntinėsiu žinias apie atmosferos reiškinius. Jas reikės taip sudarinėti, kad Mont Oriolio metiniai vidurkiai būtų geresni už geriausius aplinkinių kurortų vidurkius. Kai atsiskleidžiame laikraštį, visų pirmiausia mums krinta į akis pranešimai apie temperatūrą žymiausiuose kurortuose: vasarą — Viši, Ruaja, Mon Dore, Šatei Giujone ir t. t., ir t. t., o žiemą — Kanuose, Mentone, Nicoje, Sen Rafaelyje. Kurorte visados turi būti šilta, mielas direktoriau, visados gražu, kad paryžietis pasakytų sau: „Šimts perkūnų, ir sekasi gi tiems, kurie ten išvažiavo!“

Andermatas sušuko:

— Tikra tiesa! Dievaži, tiesa! Kaipgi aš nepagalvojau apie tai? Šiandien pat tuo pasirūpinsiu. Prisiminiau, beje, apie ką dar esame kalbėję: ar jūs parašėte profesoriams Larnarui ir Paskali? Labai norėčiau abu juos prisivilioti.

— Jie neprieinami, mielas prezidente... Nebent... nebent patys po ilgų bandymų kada nors įsitikins, kad mūsų vandenys iš tikrųjų puikūs... O šiaip jokie... preliminariniai įtikinėjimai jų neveikia...

Juodu ėjo pro staliuką, kur Polis ir Gontranas gėrė po pusryčių kavą. Rinkosi ir daugiau kurortininkų, ypač vyrų, nes moterys po pusryčių ar pietų mėgsta praleisti vieną kitą valandą savo kambariuose. Petriusas Martelis sodriu balsu komandavo kelnerius: „Kmyninės! Konjako! Anyžinės!“ Beje, valanda vėliau jo bosą kasdien galėjai girdėti salėje, repeticijoje, kur jis davinėjo nurodymus primadonai.

Andermatas sustojo, pakalbėjo valandėlę su bičiuliais ir vėl žengė tolyn greta vyriausiojo gydytojo.

Gontranas sėdėjo atsidrėbęs krėsle, užmetęs koją ant kojos, susinėręs rankas, atvertęs galvą ant atkaltės, ir žvelgė į dangų su degančiu cigaru dantyse ir laimingo žmogaus šypsena lūpose.

Urnai jis paklausė:

— Gal nori paėjėti iki San Susi slėnio? Dabar pat. Abi mergytės irgi eis.

Kiek pasvyravęs, Polis atsakė:

— Gerai, einam.

Paskui pridūrė:

— O kaip tavo reikalas?

— Puikiai! Ji mano rankose, ir šį sykį nebeištrūks.

Polis tapo savo bičiulio patikėtiniu: Gontranas diena po dienos jam pasakojo apie sėkmingus savo žygius bei pergales ir net vesdavosi jį kaip bendrininką į pasimatymus su Luiza, kuriuos labai apsukriai organizavo.

Po kelionės prie Niužero vulkano Kristiana atsižadėjo bet kokių iškylų ir beveik visą laiką sėdėjo namie, tad susitikinėti su Luiza buvo ne taip lengva.

Kristianos sėslumas buvo jam labai neparankus, ir jis turėjo pasukti galvą, kol rado išeitį iš keblios padėties.

Paryžiuje šio tipo vyrai žiūri į moteris kaip į grobį, kurį dažnai gan sunku sumedžioti, tad ir Gontranas, Paryžiaus auklėtinis, žinojo daugel gudrybių, padedančių vyrui suartėti su dama, kritusia jam į akį. Niekas geriau už Gontraną nemokėjo panaudoti tarpininkus, atrasti suinteresuotų pagalbininkų ir iš pirmo žvilgsnio atspėti, kas iš vyrų ar moterų parems jo ketinimus.

Ilgą laiką, nė pati to nežinodama, jam talkininkavo Kristiana. Dabar, staiga netekęs sesers paramos, jis ėmė dairytis kitos jungties, kitos „paslaugios natūros“, kaip jis sakydavo, kuri atstotų seserį, ir labai greitai nusižiūrėjo daktaro Onora žmoną. Pasirinkimas buvo itin vykęs. Visų pirma, jos vyras jau dvidešimt metų buvo Oriolių šeimos gydytojas ir artimas draugas. Jo akyse gimė abi mergaitės, sekmadieniais jis visados pietaudavo pas juos, o antradieniais kviesdavosi juos pas save. Jo žmona, sena stora miestelėnė su didelėmis pretenzijomis, lengvai priviliojama tuščios garbės jauku, visom keturiom turėjo pulti į pagalbą grafui de Raveneliui, Mont Oriolio savininko svainiui.