Ги Мопассан - Mont Oriolis

Jis pats sau ją liaupsino, slopindamas nedrąsų pasipriešinimą, vis dar tebekylantį jame. Atmintyje atgimė Valterio Skoto, Dikenso, Žorž Sand romanų herojės, ir jų poetiški paveikslai dar labiau kurstė jo vaizduotę, kurią ir šiaip nuolat kaitino mintys apie moteris.

Gontranas sakydavo apie jį: „Polis — tai aikštingas arklys, kuriam ant nugaros — meilė. Lig tik jis numeta vieną, tuoj ant jo užšoka kita “.

Staiga Bretinji pastebėjo, kad jau temsta, ir pasuko atgal. Kaip ilgai jo vaikščiota!

Eidamas pro naująją gydyklą, pamatė vynuogyne Andermatą ir abu Oriolius: jie žingsniavo aplinkui lauką ir jį matavo. Iš jų gestų Polis suprato, kad jie karštai ginčijasi.

Po kokios valandos Vilis, įėjęs į saloną, kur buvo susirinkusi visa šeima, tarė markizui:

— Mielas uošvi, pranešu jums, kad jūsų sūnus Gontranas po pusantro ar dviejų mėnesių ves panelę Luizą Oriol.

Markizas de Ravenelis apstulbo:

— Gontranas? Ką jūs sakote?

— Sakau, kad jeigu jūs sutinkate, po pusantro ar dviejų mėnesių jis ves panelę Luizą Oriol. Ji bus labai turtinga.

Tada markizas ramiai tarė:

— Ką gi, jeigu jis to nori, aš nieko prieš.

Ir bankininkas papasakojo apie savo derybas su seniu kaimiečiu.

Kai tiktai grafas jam pranešė, jog merginos žodis gautas, jis nusprendė kiek galint greičiau išgauti sutikimą ir iš jos tėvo, kad tas nespėtų suregzti kokių nors pinklių.

Jis tuojau pat nubėgo pas Oriolius ir rado senį prie sunkaus darbo: ant sučiurusio popieriaus skiautės jis skaičiavo pajamas ir išlaidas, o Milžinas jam padėjo, dėliodamas skaičius pirštais.

Atsisėdęs Andermatas tarė:

— Mielai išgerčiau stiklinę jūsų vynelio.

Kai ilgasis Žakas atnešė stiklines ir sklidiną ąsotį, svečias pasiteiravo, ar namie panelė Luiza, ir paprašė ją pašaukti. Jai atėjus, atsistojo ir, žemai nusilenkęs, prabilo:

— Panele, aš labai norėčiau, kad šiuo metu jūs žiūrėtumėte į mane kaip į draugą, kuriam galima pasakyti viską. Jūs sutinkate, taip? Tai va, man yra pavesta labai delikati misija, liečianti jus. Mano svainis, grafas Raulis Olivjė Gontranas de Ravenelis pamilo jus, ir aš jo pasirinkimą galiu tik pagirti. Jis pavedė man jūsų šeimos akivaizdoje paklausti jus, ar sutinkate tapti jo žmona?

Netikėtai užklupta, mergina sumišo ir pasigręžė į tėvą. Senis Oriolis išgąstingai žvelgė į sūnų, savo nuolatinį patarėją. Milžinas žvelgė į Andermatą, o šis bent kiek iš didžio kalbėjo toliau:

— Žinokite, panele, kad, imdamasis šios misijos, aš pažadėjau savo svainiui iš karto išgauti atsakymą. Jis, žinoma, supranta, kad galėjo jums nepatikti, — tokiu atveju jis rytoj pat iš čia išvažiuos ir niekados nebegrįš. Aš vis dėlto esu tikras, kad jūs užtektinai jį pažįstate ir galite man, paprastam tarpininkui, tiesiog atsakyti: „Sutinku“ arba „Nesutinku“.

Ji nukaito, nulenkė galvą ir tyliu, bet tvirtu balsu atsakė:

— Sutinku, pone.

Ir taip greitai išbėgo pro duris, kad net užkliudė staktą.

Tada Andermatas vėl atsisėdo, kaimišku papročiu prisipylė stiklinę vyno ir tarė:

— O dabar pakalbėsime apie reikalus.

Ir, tarsi nė negalvodamas, kad tėvui dar galėtų kilti abejonių, iš karto pradėjo kalbą apie merginos dalį, primindamas žodžius, kuriuos senis Oriolis jam pasakė prieš trejetą savaičių. Pakartojęs, kad dabartinis Gontrano turtas — trys šimtai tūkstančių frankų plius geros perspektyvos, davė suprasti, kad jeigu toksai žmogus kaip grafas de Ravenelis teikiąsis pirštis panelei Oriol, tarp kitko, labai žavingai merginai, tai nesą ko abejoti, kad ir jo šeima, jausdama pareigą atsidėkoti už šią garbę, nepabūgsianti materialinių aukų.

Senas kaimietis, didžiai sutrikęs, stojo ginti savo gero, nors įtaiki tarpininko kalba jį kone iš karto nuginklavo. Derybos buvo ilgos. Jas, be abejo, pagreitino Andermato pareiškimas, padarytas pačioje pradžioje:

— Mes neprašome nei grynų pinigų, nei vertybinių popierių, mes norime tik žemės — tų sklypų, kuriuos, kaip esate sakęs, skiriate Luizai į dalį, ir dar kelių kitų, kuriuos aš pats nurodysiu.

Maloni žinia, kad nereikės išleisti iš rankų pinigų — sunkiai užkaltų pinigėlių, suneštų į namus po keletą sū, po keletą frankų, baltų ir gelsvų pinigėlių, apsitrynusių rankose, kapšeliuose, kišenėse, ant kavinių stalų, giliuose senų spintų stalčiuose, pinigėlių, kurių žvangesys — tai ne kas kita kaip ilgamečių vargų, kančių, darbų ir rūpesčių atbalsis, pinigėlių, tokių mielų kiekvieno žemdirbio širdžiai, akims ir pirštams, brangesnių už karvę, už vynuogyną, už laukus ir namus, pinigėlių, kuriuos kartais sunkiau paaukoti nei pačią gyvastį, — žinia, kad nereikės jų išleisti drauge su mergaite, iš karto nuramino tėvą ir sūnų, nuteikė juos taikingai, pripildė jų širdis slapto džiugesio, kurio, jie, aišku, pasistengė neparodyti.

Ir vis dėlto juodu ginčijosi, gelbėdami čia vieną, čia kitą žemės lopinėlį. Ant stalo išpleikė smulkų Oriolio kalvos planą ir jame sužymėjo kryžiukais Luizai paskirtus sklypus. Andermatui teko visą valandą grumtis, kol iškovojo du paskutinius gabalus. Paskui, kad neišeitų kokių nors nesusipratimų, visi patraukė su planu į laukus. Čia atidžiai apžiūrėjo visus kryžiukais pažymėtus sklypus ir dar sykį apibrėžė juos plane.

Tačiau Andermatas nenusiramino. Įtardamas, kad per kitą susitikimą Orioliai, ko gero, bandys užginčyti kai kurias savo nuolaidas ir atsiimti kokį vynuogyno kampą ar sklypo galą, reikalingą jo projektams, jis rausėsi atminty, ieškodamas praktiško ir patikimo būdo jų susitarimui užtvirtinti.

Mintis, staiga jam šovusi į galvą, iš pradžių pasirodė juokinga, o paskui — paprasta ir puiki.

— Jei sutinkate, — tarė jis, — imkime ir viską užrašykime, kad paskui nieko nepamirštume.

Grįžtant per kaimą atgal, Andermatas nusipirko rūkalų krautuvėlėje du lakštus žyminio popieriaus. Jis žinojo, kad jeigu žemės bus surašytos valdiniame popieriuje, tas sąrašas kaimiečiams atrodys nepajudinamas, kadangi šie lakštai atstovauja nematomam grėsmingam įstatymui, kurį saugo žandarai, baudos ir kalėjimas.

Ir viename lakšte jis surašė įsipareigojimą, o kitame padarė jo kopiją: „Grafui Gontranui de Raveneliui ir p. Luizai Oriol abipusiškai susitarus dėl vedybų, p. Oriolis pasižada skirti savo dukteriai į dalį čia suminėtą turtą...“ Ir kruopščiai išvardijo visus sklypus su numeriais, kuriais jie sužymėti bendruomenės žemių apraše.

Paskui, padėjęs datą ir parašą, davė pasirašyti seniui Orioliui, o šis savo ruožtu pareikalavo pažymėti ir jaunikio turtą. Su šituo popieriumi kišenėje Andermatas grįžo į viešbutį.

Jam bepasakojant šią istoriją, visi juokėsi, o Gontranas — visų linksmiausiai.

Paskui markizas oriai tarė sūnui:

— Šįvakar mes abu aplankysime Oriolių šeimą, ir aš pats pakartosiu pasiūlymą, kurį ką tik padarė mano žentas, kad viskas būtų kaip pridera.

V

Gontranas buvo pavyzdingas jaunikis — malonus ir atidus. Visus jis apdalijo dovanomis, pirktomis už Andermato pinigus, ir nuolat vaikščiojo pasimatyti su Luiza — į jos namus arba pas ponią Onora. Polis dabar kone visados jį lydėjo, ieškodamas progos susitikti su Šarlota, nors po kiekvieno apsilankymo prisižadėdavo daugiau su ja nesimatyt.

Šarlota atrado savyje jėgų susitaikyti su sesers vedybomis ir kalbėjo apie jas laisvai ir paprastai, tartum širdy jai nebūtų Ūką jokios nuoskaudos. Tik jos charakteris atrodė kiek pasikeitęs — ji pasidarė santūresnė, nebe tokia nuoširdi. Kol Gontranas kur nors kampe pusbalsiu meiliai šnekino savo sužadėtinę, Bretinji rimtai kalbėjosi su Šarlota; jis leido keroti naujam jausmui, ir meilė pamažu sėmė jam širdį lyg jūros potvynis. Jis tai jautė, bet nesipriešino šiam potraukiui, galvodamas: „Tiek to, kai ateis laikas, pabėgsiu, ir viskas!“ O atsisveikinęs su Šarlota, eidavo pas Kristianą, kuri dabar nuo ryto ligi vakaro gulėjo šezlonge. Jis peržengdavo jos slenkstį sudirgęs, susinervinęs, pasirengęs smulkiems vaidams, kuriuos neišvengiamai gimdo bloga savijauta. Jį iš laiko pykdė visa, ką ji sakė ir ką galvojo; jis nepakentė skausmingos jos minos, jos rezignacijos, priekaištingų, maldaujančių žvilgsnių, ir tik mandagumas neleisdavo žerti užgaulių žodžių, kurie būdavo jam ant liežuvio. Jis sėdėdavo šalia Kristianos, bet jo mintys sukosi apie jauną merginą, su kuria ką tik išsiskyrė ir kurios paveikslas taip giliai jam įsirėžė atmintin.