Ги Мопассан - Mont Oriolis

— Ak, dieve mano, kurgi jie?

Polį vėl pagavo tas nuoširdus gailestis, tas maudžiantis graudumas, kurį jis pajuto andai prie Niužero vulkano.

Jis nežinojo, ką pasakyti kenčiančiai mergytei. Jam taip norėjosi tėviškai ją apkabinti, pabučiuoti, tarti bent keletą švelnių paguodos žodžių. Bet kokie žodžiai galėtų ją paguosti? Ji dairėsi į visas puses, stebeilijo paklaikusiom akim į šakų tankmę ir, įdėmiai klausydamasi kiekvieno garso, kuždėjo:

— Man rodos, jie šitoj pusėj... Ne, turbūt anoj... Jūs nieko negirdite?..

— Ne, panele, nieko negirdžiu. Geriausia jų čia palaukti.

— Ak, dieve mano... Ne... reikia juos surasti...

Jis patylėjo nesiryždamas, paskui tyliai paklausė:

— Jums labai skaudu?

Ji pakėlė į jį nerimo kupinas akis, jau apsitraukusias vaiskia drėgmės pienele; vokų kampučiuose tarp ilgų tamsių blakstienų tvenkėsi ašaros. Ji norėjo kažką pasakyti, bet neįstengė, nedrįso; o jos širdžiai, perpildytai nuoskaudos, ilgai slėpusiai gėlą, taip reikėjo išsilieti.

Jis vėl prabilo:

— Tai jūs labai jį mylite?.. Bet, dievaži, jis nevertas jūsų meilės.

Ji nebeištvėrė — užsidengė rankom akis, slėpdama nuo Polio ašaras, ir kūkčiodama prašneko:

— Ne... ne... Aš jo nemyliu... Bet jis... Kaip šlykščiai jis pasielgė su manimi!.. Tiesiog pasityčiojo iš manęs... Kaip tai šlykštu... kaip niekinga... Ir vis dėlto man skaudu... labai skaudu... Jis beširdis... tikras beširdis... taip, taip... Bet man baisiausia... kad mano sesuo... mano sesuo... jau nebemyli manęs... Ji dar žiauresnė už jį... Aš jaučiu, kad ji manęs nebemyli... visai nebemyli... net nekenčia... O aš tik ją vieną teturėjau... Dabar nebeturiu nieko... Ir ką gi aš jai padariau?..

Jis matė tik jos ausį ir grakštų kaklą, lengvą apykaklaitę ir ploną suknelę, dengiančią apvalias kūno linijas. Jį tiesiog sukrėtė gailestis ir užuojauta, užvaldė nenugalimas noras pasiaukoti, — taip jam būdavo visados, kai moteris įjaudrindavo jam sielą. Ir nūnai tą sielą, visados linkusią į egzaltaciją, verte pervėrė tyras, graudinantis, šiurpiai žavus naivios mergaitės skausmas.

Jis nesąmoningai ištiesė ranką, kaip tai daro suaugęs žmogus, norėdamas paglostyti ir nuraminti nuskaustą vaiką, ir švelniai apkabino žemiau peties. Ir pajuto tankius širdies tvinksnius, panašiai kaip junti mažutės pagauto paukštelio širdies tvaksėjimą.

Šis greitas tolydinis plakimas, persmelkęs ranką, atsiliepė jo paties širdyje, kuri taip pat smarkiau ėmė plakti. Neramus tuksenimas iš jos krūtinės sklido po visą jo kūną, po visus raumenis ir nervus, ir jis jautė, kad jų širdys liejas į vieną širdį, slegiamą tos pačios gėlos, virpančią tuo pačiu virpuliu, gyvenančią tą patį gyvenimą, — panašiai kaip tie sieniniai laikrodžiai, iš tolo sujungti plieno viela ir einantys vienas kaip kitas, sekundė į sekundę.

Ūmai ji atidengė paraudusį veiduką, dailų kaip visados, greitai nusišluostė ašaras ir tarė:

— Kokia aš kvaila... Nereikėjo jums to sakyti. Na, bet grįžkime pas ponią Onora. O jūs viską pamiršite, gerai?.. Duokite man žodį.

— Duodu žodį.

Ji padavė jam ranką.

— Aš jumis pasitikiu. Man atrodo, kad jūs — labai kilnus žmogus.

Juodu žengė atgal. Jis perkėlė ją per upelį, panašiai kaip andai, prieš metus, kėlė Kristianą. O, Kristianai Kiek kartų juodu ėjo šiuo takeliu tom dienom, kai jis ją dievino! Ir Polis stebėjosi, kad jo jausmas taip pasikeitė. Kaip greitai užgeso toji aistra!

Šarlota pridėjo pirštą prie lūpų ir sušnibždėjo:

— Ponia Onora užmigo, atsisėskim tyliai šalia.

Ponia Onora iš tikrųjų miegojo, atsišliejusi į pušį, užsidengusi veidą nosinaite, sunėrusi rankas ant pilvo. Juodu susėdo už kelių žingsnių; nenorėdami jos prižadinti, abu tylėjo.

Miške viešpatavo gili tyla, kuri dabar jiems atrodė nejauki, stačiai slėgte slėgė. Buvo girdėti vien, kaip čiurvena per akmenis upeliukas, tyliai krebžda, ropinėdami per žolę, vabalėliai, zyzinėja aplinkui muselės, o sausuose lapuose šnara dideli grambuoliai.

Kame gi Luiza ir Gontranas? Ką juodu veikia? Staiga kažkur toli pasigirdo jų balsai — jie grįžta. Ponia Onora pabudo ir nustebusi apsidairė aplinkui:

— Jūs jau čia? O aš nė nepajutau, kaip jūs priėjote!.. O kurgi kiti? Radote juos?

Polis atsakė:

— Štai jie. Ateina.

Nuskardėjo Gontrano juokas. Išgirdus tą juoką, Šarlotai tarsi akmuo nuo krūtinės nusirito. Kodėl — ji nė pati nebūtų galėjusi pasakyti.

Veikiai pasirodė ir juodu. Gontranas kone bėgo tekinas, traukdamas už rankos įraudusią merginą. Neiškęsdamas jau iš tolo ėmė šaukti:

— Žinote, ką mes užtikome!.. Galiu lažintis, kad neatspėsite... Gražuolį daktarą Mazelį su dailiąja rudaplauke našle, garsiojo profesoriaus Klošo, kaip pasakytų Vilis, dukteria... Iš netyčių... suprantate... visai iš netyčių... Tas nenaudėlis ją bučiavo... O! Ir dar kaip!.. Dar kaip!..

Poniai Onora pasirodė, kad Gontrano linksmumas peržengė padorumo ribas, ir jinai oriai jį pertarė:

— Bet, ponas grafe... nepamirškite, kad jus girdi mergaitės!..

Gontranas žemai nusilenkė:

— Jūsų tiesa, brangioji ponia. Ačiū, kad man primenate, kaip nedera elgtis. Be jūsų pamokymų — aš pražuvęs.

Kad nereikėtų grįžti drauge, Gontranas ir Polis atsisveikino su damomis ir patraukė per mišką.

— Na ir ką gi? — paklausė Polis.

— Na ir ką gi, pareiškiau jai, kad ją dievinu ir kad būsiu laimingas, jeigu ji taps mano žmona.

— O ką jinai?

— O jinai pasakė labai protingai ir maloniai: „Šitą dalyką nuspręs tėvelis. Aš duosiu atsakymą per jį“.

— Vadinas, dabar...

— Tuojau pat pavesiu savo ambasadoriui Andermatui oficialiai paprašyti jos rankos. Ir jeigu tas juodnugaris spyriosis, aš sukompromituosiu merginą viešu skandalu.

Pamatęs Andermatą, vis dar kalbantį kazino terasoje su daktaru Latonu, Gontranas jį pasivedė į šalį ir be jokių įžangų nušvietė susidariusią padėtį.

Polis leidosi žingsniuoti Riomo keliu. Jam reikėjo pabūti vienam, surikiuoti įjudusias mintis, apraminti nervus, susigaudyti toje būsenoje, kurią mums sukelia gimstanti meilė.

Jis nė pats gerai nesuvokė, kad jau senokai jį giliai jaudina tyras apviltos merginos žavesys. Jis matė, kokia ji miela ir gera, kokia paprasta, tiesi ir nuoširdi, ir iš pat karto pajuto gailesį, tą švelnų gailesį, kurį visada mums sužadina moterų sielvartas. Paskui jie pradėjo matytis dažniau, ir jo širdyje išleido daigus mažutis simpatijos grūdas, kurį moterys netrunka pasėti mumyse ir kuris netrunka vešliai iškeroti. Ir štai dabar, ypač pastarąją valandą, jis pajuto, kad jo mintys nebelaisvos, ir jam pasirodė, kad toji, su kuria neseniai atsiskyrė, nuo jo nebeatskiriama. Ir jis žinojo: tai pirmas meilės ženklas.

Jis ėjo keliu, ir jam be perstojo vaidenosi jos žvilgsnis, jos balso skambesys, jos lūpos — šypsančios ar drebančios nuo verksmo, jos eigastis, net jos suknelės spalva ir šnaresys.

Ir jis mąstė: „Ar tik nebūsiu įkliuvęs? Aš pažįstu save. Kvaila istorija! Reikia, matyt, grįžti į Paryžių. Po velnių, juk tai jaunutė mergaitė. Negaliu gi aš ją padaryti savo meiluže“.

Ir vėl ėmė galvoti apie Šarlotą, panašiai kaip andai galvojo apie Kristianą. Juk ir ši, lygiai kaip ana, nėmaž nepanaši į kitas jo pažįstamas moteris, gimusias ir augusias mieste, nepanaši nė į jaunas merginas, nuo mažų dienų išmokusias koketuoti — namie, iš motinų, ar gatvėje, iš svetimų. Kalbėdamas su ja, negirdėsi iš anksto išmoktų posakių, nematysi suvaidintų gestų; jokio apgaulingo žvilgsnio, jokio dirbtinumo, iš kurio visados pažįsti moterį viliotoją. Tai skaisti, nelytėta būtybė, dar daugiau — tai primityvios genties kūdikis; tai tikra žemės duktė, pasinešusi virsti miesto dama.