Ги Мопассан - Mont Oriolis

— Aš, Gontranas.

— Palaukite, tuoj atidarysiu.

Pasirodė Andermatas su naktiniais marškiniais, papurtusiu veidu, susivėlusią barzdele, apsirišęs galvą fuliaru. Jis grįžo į lovą, atsisėdo, ištiesė rankas ant apkloto ir prašneko:

— Tai va, mano mielas, reikalai nekokie. Šiandien užkalbinau tą seną lapiną Oriolį: neminėdamas jūsų, pasakiau, kad vienas mano bičiulių — daviau maždaug suprasti, kad tai Polis Bretinji, — rimtai galvojąs apie vieną jo dukterų, ir paklausiau, kokią jis skiriąs joms dalį. O jis savo ruožtu mane paklausė, koks busimojo vyro turtas, ir aš pasakiau, kad trys šimtai tūkstančių plius geros perspektyvos.

— Betgi aš nieko neturiu, — pratarė Gontranas.

— Aš jums paskolinsiu, brangusis. Jeigu mes veiksime išvien, aš atsiimsiu šią sumą iš jūsų žemių.

Gontranas nusišaipė:

— Labai gerai. Aš gausiu žmoną, o jūs — pinigus.

Andermatas supyko:

— Aš rūpinuosi jumis, o jūs, užuot padėkojęs, mane įžeidinėjate. Gana, baikim šią istoriją!..

Gontranas atsiprašė:

— Nepykite, brangusis, atleiskite man. Žinau, kad jūs — be galo tvarkingas ir sąžiningas, visais atžvilgiais padorus žmogus. Aš neprašyčiau iš jūsų arbatpinigių, jeigu būčiau jūsų vežėjas, bet patikėčiau jums savo turtą, jei būčiau milijonierius...

Viljamas aprimęs kalbėjo toliau:

— Prie to mes dar grįšime, o dabar baikime svarstyti svarbiausiąjį klausimą. Senis iš karto perprato mano gudrybę ir atsakė: „Žiūrint katrai. Jeigu jūs turite galvoj Luizą, vyresniąją, tai jos dalis — va kokia “. Ir jis išvardijo visus sklypus aplink mūsų kurortinius pastatus — tuos, kur tarp gydyklos ir viešbučio, ir tuos, kur tarp viešbučio ir kazino, žodžiu, visas žemes, be kurių mes negalime gyvuoti ir kurios man brangesnės už auksą. O jaunesniajai jis duoda kitą pusę kalno, kurios vertė vėliau, be abejo, irgi labai pakils, bet man ji šiuo metu nereikalinga. Aš kaip išmanydamas stengiausi jam įkalbėti, kad perdalytų žemę iš naujo ir sukeistų dukterims skiriamus sklypus. Bet juk žinote — jis užsispyręs kaip ožys. Jo žodis galutinis, nėra ko nė kalbėti. Štai ir galvosūkis. Kaip jums atrodo visa tai?..

Gontranas, suglumęs, išmuštas iš vėžių, atsakė:

— O kaip jums pačiam atrodo? Kaip manote, ar jis turėjo galvoje būtent mane, kai šitaip skirstė dalis?

— Aiškus dalykas. Gudrus kaimietis tarė sau: „Jei mergytė jam patinka, nėra ko švaistyti savo gero“. Jis tikisi atiduoti jums dukrą, pačią geriausią žemę pasilikdamas sau... Bet kas jį žino — galimas daiktas, kad jis labiau rūpinasi vyresniąja... Luiza — jo numylėtinė... atsigimus į jį... gudresnė, apsukresnė, praktiškesnė... Ta mergiotė, man regis, labai nekvaila... Aš, jumis dėtas... mesčiaus į kitą pusę...

Gontranas sutrikęs murmėjo:

— Velniava!.. Velniava!.. Tai Šarlotos žemė... jums visai netinka?..

Andermatas sušuko:

— Man?., ne, ne... ir dar kartą ne!.. Man reikalingi sklypai, įsiterpę tarp mano gydyklos, mano viešbučio ir mano kazino. Tai savaime suprantama. Aną žemę, žinia, kada nors vėliau bus galima išparduoti mažais sklypeliais privatiems asmenims, bet šiuo tarpu aš jos imti negaliu...

Gontranas kartojo:

— Velniava... velniava... Šlykštus reikalas... Tai jūs man patariate...

— Aš nieko jums nepatariu. Tik manau, kad jums reikia gerai pagalvoti, katrą seserį pasirinkti.

— Taip... taip... tas tiesa... Aš pagalvosiu... O dabar einu miegoti... Rytą galva šviesesnė...

Jis buvo bekyląs, bet Andermatas jį sulaikė:

— Atleiskite, mielasis, dar pora žodžių apie ką kita. Aš deduosi nesuprantąs, bet iš tikrųjų puikiai suprantu užuominas, kurias jūs be paliovos man laidote, ir noriu pasakyti, kad jos man įgriso.

Jūs prikaišiojate man, kad aš esu žydas, atseit moku pelnyti pinigus, kad esu šykštus, kad spekuliuoju, neapsieidamas ir be suktybių. Bet, mano mielas, tuos pinigus, ne taip jau lengvai mano pelnytus, aš nuolat ir nuolat skolinu jums, tikriau pasakius, šelpiu jus. Na, tegul, apie tai nekalbėsim. Bet su vienu jūsų priekaištu aš nieku būdu nesutinku! Aš nesu šykštuolis. Leiskite priminti jums, kad aš perku jūsų seseriai dovanas už dvidešimt tūkstančių frankų, kad padovanojau jūsų tėvui Teodoro Ruso paveikslą už dešimtį tūkstančių frankų, kurio jis geidė, kad, kai atvykome čionai, padovanojau jums arklį, kuriuo jūs ką tik buvote nujojęs į Ruaja.

Tad kodėl gi jums atrodo, kad aš šykštus? Ogi todėl, kad nesiduodu apvagiamas. Bet mes, žydai, esame visi tokie, ir elgiamės teisingai. Prašom, gerbiamasis, gerai įsidėmėti mano žodžius. Mus laiko šykštuoliais todėl, kad mes puikiai žinome kiekvieno daikto vertę. Jums rojalis — tai rojalis, kėdė — tai kėdė, kelnės — tai kelnės. Ir mums, aišku, tas pat, bet, kita vertus, mes žiūrime į kiekvieną iš tų daiktų ir kaip į piniginę vertybę, kaip į prekę, kurią iš pirmo žvilgsnio tiksliai įkainos kiekvienas praktiškas žmogus, ir tai bus anaiptol ne šykštumas, o tik apsidraudimas nuo bet kokios apgaulės.

Ką jūs pasakytumėte, jeigu tabako krautuvėlėje iš jūsų paprašytų keturių sū už pašto ženklą arba už dėžutę vaškinių degtukų? Jūs taip pasipiktintumėte, kad bėgtumėte ieškoti policininko — dėl vieno sū, taip, taip, gerbiamasis, dėl vieno sū! Ir tai tik todėl, kad atsitiktinai žinote, kiek verti šitie daiktai. O aš žinau, kiek vertas kiekvienas daiktas, kurį tiktai galima parduoti. Jūs piktinatės, kai iš jūsų reikalauja keturių sū už pašto ženklą, kaštuojantį tris sū, o aš piktinuosi, kai iš manęs prašo dvidešimt frankų už skėtį, vertą penkiolikos frankų! Suprantate? Aš protestuoju prieš įsigalėjusį begėdišką vagiliavimą — nuolatinį krautuvininkų, tarnų, vežėjų vagiliavimą. Protestuoju prieš komercinį aplaidumą, būdingą visiems jūsų tautiečiams, taip niekinantiems žydus. Aš duodu arbatpinigių tiek, kiek priklauso už man padarytą paslaugą, tuo tarpu jūs, tuščios fantazijos, nepastovios nuotaikos žmonės, metate čia penkis sū, čia penkis frankus, patys nežinodami už ką! Suprantate?

Gontranas pasikėlė ir su rafinuota ironiška šypsena, taip derančia jam prie veido, tarė:

— Taip, mano mielas, suprantu ir visiškai sutinku su jumis, tuo labiau kad senasis markizas de Ravenelis, mano senelis, beveik nieko nepaliko mano vargšui tėčiui kaip tik todėl, kad turėjo blogą įprotį niekad neimti grąžos iš pirklio, ką nors jam pardavusio. To daryti jam neleido bajoro garbė, todėl jis visada mokėdavo apvaliomis sumomis ir stambiais pinigais.

Ir Gontranas išėjo, didžiai patenkintas savimi.

III

Kitą dieną, prieš pat pietus, jau rengiantis eiti iš salono į atskirą valgomąjį, skirtą Andermatų ir de Ravenelių šeimoms, ūmai atidarė duris Gontranas ir paskelbė:

— Panelės Oriol!

Vesdamas už rankų sutrikusias mergaites vidun, jis juokdamasis aiškino:

— Štai jos! Pagrobiau abi tiesiai iš gatvės, nepabūgęs viešo skandalo, ir varu atsivedžiau čionai, nes noriu kai ką išsiaiškinti su Luiza, o vidury kaimo to padaryti negalėjau.

Jis paėmė jų skrybėlaites, skėčius, — juodvi grįžo iš pasivaikščiojimo, — susodino, tada pabučiavo Kristianą, paspaudė ranką tėvui, svainiui ir Poliui ir grįžo prie Luizos.

— Na, panele, dabar malonėkite man pasakyti, kodėl jau kuris laikas jūs vengiate mūsų? Ką jūs turite prieš mus?

Luiza žvelgė baugščiomis akimis tartum paukštelis, pakliuvęs į raizgus ir sugriebtas paukščiautojo.

— Nieko, pone, iš tikrųjų nieko!.. Kas gi jums taip sakė?