Ги Мопассан - Mont Oriolis

Sukdamasis iš keblios padėties, jis papasakojo Latonui, kad daktaras Blekas buvęs viešbutyje kaip tik tuo metu, kai prasidėję skausmai.

Daktaras Blekas pats patvirtino tą melą:

— Tik atvykau pas princesę — ir štai man praneša, kad poniai Andermat blogai. Aš tuoj atbėgau — buvo pats metas.

Bet Viljamas, didžiai susijaudinęs ir sunerimęs, ūmai suabejojo abiem daktarais ir smarkiai plakančia širdimi išbėgo vienplaukis pas profesorių Ma-Ruselį. Šis nesidavė ilgai maldaujamas — iškart pakilo, mašinaliai užsisagstę surdutą, kaip ir kiekvienas gydytojas, iškviestas pas ligonį, ir žengė skubiu, plačiu, bet oriu žingsniu, kokiu žengia garsenybė, žinanti, kad vien tik jos pasirodymas išgelbės žmogui gyvybę.

Lig tik jis įėjo, abu daktarai kits per kitą ar net vienu balsu pagarbiai šoko klausti jo nuomonės:

— Štai kaip prasidėjo, pone profesoriau... Ar jums neatrodo, pone profesoriau?.. Ar negali būti, pone profesoriau?..

Žmonos vaitojimas varė Andermatą iš proto, ir jis savo ruožtu apibėrė Ma-Ruselį klausimais, garsiau už kitus kartodamas „pone profesoriau“.

Kristiana gulėjo beveik nuoga prieš šituos vyrus ir nieko nematė, nieko nežinojo, nieko nesuprato; skausmai buvo tokie aštrūs, kad galvoj neliko jokios minties. Jai rodėsi, lyg vidurius ir dubenį kas pjautų ilgu atšipusiu pjūklu, pjautų lėtai, su perstojimais, su atvangomis, nelygiais trūkiais, kaskart vis baisiau ir baisiau draskančiais kaulus ir raumenis.

O kai skausmas valandėlę atlėgdavo ir kančios palengvėdavo, jai sugrįždavo protas ir sąmonę persmelkdavo mintis, nuožmesnė, grasesnė, siaubingesnė už fizinį skausmą: jis myli kitą, jis rengiasi vesti.

Ir, norėdama apmaldyti tą baisų peršulį, graužiantį jai smegenis, ji stengdavosi atgaivinti žiaurias kūno kančias — judindavo pilvą, kraipydavo strėnas, kol vėl užeidavo sąrėmiai — tada bent nereikėdavo galvoti.

Ji prasikankino penkiolika valandų. Skausmai ir neviltis ją taip nugalavo, kad ji nebenorėjo gyventi ir, surakinta spazmų, šaukėsi mirties. Bet po vienos konvulsijos, ilgesnės ir baisesnės už kitas, jai pasirodė, lyg būtų staiga išsivertę visi viduriai. Viskas baigėsi, skausmai aptilo tarsi rimstančios bangos, ir palengvėjimas buvo toks malonus, jog net sielvartas kurį laiką nuslopo. Klausiama ji atsakinėjo tyliu, silpnu balsu. Staiga ji pamatė prisilenkusio Andermato veidą ir išgirdo jį sakant:

— Mes turime dukrytę... Ji gyva... beveik išnešiota...

Kristiana vos įstengė sušnibždėti:

— Ak, dieve mano!

Ji turi kūdikį! Jis gyvas, jis augs... Polio kūdikis! Šis naujas sielvartas taip jai sugniaužė širdį, kad ji vos susilaikė vėl nepradėjusi klykti. Ji turi dukterį! Betgi ji nenori jos, nenori!.. Ji nė žiūrėti į ją nežiūrės!.. Niekad jos nepalies!

Kažkas ją paguldė, apklostė, pabučiavo. Kas gi? Tikriausiai tėvas ir vyras. Ji to nematė. O jis — kurgi jis? Ką gi jis veikia? Kaip ji dabar būtų laiminga, jeigu jis ją mylėtų!

Laikas ėjo, valanda slinko po valandos, bet ji to nejuto, neskyrė net nakties nuo dienos, be perstojo deginama vis tos pačios minties: jis myli kitą.

Staiga jai dingtelėjo: „O gal tai netiesa?.. Kaip galėjo atsitikti, kad apie jo vedybas aš sužinojau tik iš to daktaro?“

Paskui ji sumojo, kad nuo jos tyčia viskas buvo slepiama. Polis pasirūpino, kad ji nieko nežinotų.

Ji pasuko galvą pažiūrėti, ar yra kas nors kambaryje. Prie lovos sėdėjo nepažįstama moteris, kažkokia moteris iš kaimo. Kristiana nesiryžo jos klausinėti. Kas gi galėtų jai tą pasakyti?

Bet štai atsidarė durys, ir ant pirštų galų įėjo vyras. Pamatęs, kad ji atsimerkusi, jis priėjo prie lovos.

— Tau geriau?

— Taip, ačiū.

— Vakar tu gerokai mus išgąsdinai. Bet pavojus pagaliau praėjo! Dabar aš labai susirūpinęs — kas gi tave žiūrės? Telegrafavau mūsų bičiulei poniai Ikardon, — jinai ketino atvažiuoti, kai tau ateis metas gimdyti, — pranešiau jai, kas atsitiko, ir labai prašiau atvykti. Bet pasirodo, ji dabar ligina savo sūnėną, sergantį skarlatina... O tu juk negali pasilikti viena, reikia, kad prie tavęs būtų kokia nors moteris... bent kiek... na, bent kiek padoresnė... Tai va, viena iš čionykščių damų pasisiūlė tave slaugyti ir pabūti šias dienas prie tavęs. Ir aš, žinotum, sutikau. Tai ponia Onora.

Kristiana staiga prisiminė daktaro Bleko žodžius. Ją nukratė šiurpas, ir ji suvaitojo:

— O ne... ne... Tik ne ji... tik ne ji!..

Viljamas nesupratęs kalbėjo toliau:

— Ką gi, aš žinau, kad tai prasta miesčionė; bet tavo brolis labai ją vertina — ji daug jam padėjo. Be to, sako, kad anksčiau ji buvusi priėmėja ir kad Onora su ja susipažinęs kaip tik prie gimdyvės. Jeigu ji tau labai nepatiks, aš rytoj pat ją išsiųsiu namo. Gal vis dėlto pamėginkim. Tegul ateina kokią dieną ar dvi.

Ji tylėjo, svarstė. Nenumaldomas noras sužinoti viską, viską iki galo, ir viltis, kad toji moteriškė pati išsiplepės, kad iš jos bus galima žodis po žodžio ištraukti žiauriąją tiesą, kuri sudraskys jai širdį, kurstyte ją kurstė atsakyti: „Eik... eik ir atvesk ją tuojau pat! Eik gi!“

Ją kurstė ne vien šitas aistringas geismas viską žinoti, bet ir keistas troškimas aitrinti savo žaizdą, plakti save iki kraujo skaudžiais erškėčiais — nesuprantamas, liguistas, svaigus kančios troškimas.

Ir ji sušnibždėjo:

— Gerai, sutinku, atsiųsk man ponią Onora.

Bet ūmai pajuto, kad jai nebėra jėgų ilgiau laukti, kad ji turi dabar pat žinoti, aiškiai žinoti, ar jis iš tiesų jos išsižadėjo, ir tyliu kaip atodūsis balsu paklausė Viljamą:

— Ar teisybė, kad ponas Bretinji rengiasi vesti?

Tas ramiai atsakė:

— Taip, teisybė. Būtume anksčiau tau pasakę šią naujieną, bet nebuvo galima su tavimi kalbėtis.

Ji paklausė:

— Šarlotą?

— Šarlotą.

O Andermatui savo ruožtu nedavė ramybės mintis: kaipgi laikosi jo dukrelė, kurioje dar vos rusena gyvybė? Jis nuolat bėgdavo jos pažiūrėti ir dabar apmaudavo, kodėl Kristiana iš pat karto nepaprašė jos atnešti. Pagaliau jis tarė su švelniu priekaištu:

— Negi tu nenori pamatyti mergytės? Ji, žinotum, puikiausiai jaučiasi.

Kristiana krūptelėjo, lyg jis būtų palietęs gyvą žaizdą. Bet reikėjo gi nešti kryžių iki galo.

— Parodyk man ją, — tarė ji.

Jis dingo už užuolaidos, pakabintos lovos galvūgaly, paskui vėl išlindo, visas švytėdamas iš laimės ir pasididžiavimo, negrabiai nešdamas ant rankų baltų vystyklų ryšulėlį.

Padėjęs jį ant išsiuvinėto priegalvio šalia Kristianos, netekusios žado iš susijaudinimo, tarė:

— Tik pažiūrėk, kokia gražutė!

Ji pažiūrėjo.

Jis laikė praskleidęs dviem pirštais lengvus nėrinius, dengiančius mažutį raudoną veiduką, labai mažutį ir labai raudoną. Mergytės akys buvo užmerktos, burnytė raukėsi.

Palinkusi prie mažo padarėlio, ką tik pradėjusio savo žmogiškąjį gyvenimą, ji mąstė: „Čia mano duktė... Polio duktė... Tai štai kas mane tiek prikamavo... Šituose vystykluose... mano duktė... mano duktė!..“

Bjaurėjimasis kūdikiu, kurs gimdamas taip baisiai iškankino jos nelaimingą širdį ir gležną moterišką kūną, staiga dingo kaip nebuvęs; jinai žvelgė į jį su godžiu, sielvartingu smalsumu ir stebėjosi, kaip gyvulio patelė kad stebisi, išvydusi pirmagimį savo jauniklį.

Andermatas manė, kad ji puls aistringai glamonėti mergytę. Vėl nusivylęs ir suglumęs, jis paklausė:

— Tu jos nepabučiuoji?

Kristiana lenkėsi tyliai prie mažos galvutės ir jautė, kaip toji traukte ją traukia į save. Ir lig tik prigludo, įsisiurbė lūpomis į raudoną kaktytę, vos drėgną ir šiltą nuo jos pačios kraujo šilumos, jai pasirodė, kad nebegalės atitrūkti, kad jos lūpos augte suaugo su kūdikiu.