Ги Мопассан - Mont Oriolis

Ji suvokė, kokios beprasmiškos yra senos kaip pats pasaulis, nepaliaujamos ir nenuilstamos žmonių pastangos sudraskyti tą luobą, kuriame daužosi jų siela, amžiams įkalinta, pasmerkta amžinai vienatvei, kokios beprasmiškos rankų, lūpų, akių, virpančio nuogo kūno, bučinių nualintos meilės pastangos: rezultatas tik vienas — užgimsta nauja būtybė, tokia pat vieniša kaip ir kitos!

Tada ją pagavo nenumaldomas noras pamatyti savo dukrelę, ir ji paprašė ją atnešti, o paskui išvystyti, nes ligi tol tebuvo mačiusi vien jos veiduką.

Žindyvė atvyturiavo vystyklus, ir Kristiana išvydo mažutę naujagimę, kuri bejėgiškai spurdėjo, kaip ir kiekvienas padaras, vos atėjęs į šį pasaulį. Ji nedrąsiai ją palytėjo virpančia ranka, paskui ėmė bučiuoti jai pilvuką, šlaunis, keliukus, pėdas, paskui įbedė į ją akis ir paskendo keistose mintyse.

Susitiko du žmonės, pamilo vienas kitą, atsidavė aistringam svaiguliui, apsikabino, ir šit atsirado nauja būtybė! Jis ir jinai, drauge atgimę, drauge įsikūniję šiame vaikutyje, gyvuos ligi pat jo mirties. Yra šioj mažutėj būtybėj dalelė jo ir dalelė jos, bet yra ir kažkokia nežinoma dalelė, kuria ji bus nepanaši į juodu? Abu jie atgims jos kūno formose ir dvasios sandaroje, jos veido bruožuose ir akyse, jos elgsenoje ir judesiuose, jos polinkiuose ir aistrose, net balso skambesy ir eisenoj, ir vis dėlto tai bus visai nauja būtybė!

O juodu štai išsiskyrė amžinai! Niekad jų žvilgsniai nebesusilies meilės siautulyje, kurio dėka ir neišnyksta žmonių giminė.

Ir, glausdama mažytę prie krūtinės, Kristiana sušnabždėjo jai į ausį:

— Sudie! Sudie!

Tai buvo atsisveikinimas su mylimuoju, drąsus ir liūdnas išdidžios moters atsisveikinimas: ji dar ilgai kentės, gal iki paskutinės gyvenimo dienos, bet jai užteks jėgų neparodyti savo ašarų kitiems.

— Aha! — sušuko Viljamas, pravėręs duris. — Štai ir pagavau tave. Atiduok man, meldžiamoji“ mano dukrą!

Pribėgęs prie lovos, jis sugriebė mažytę jau įgudusiomis rankomis ir, pakėlęs virš galvos, sušuko:

— Labas rytas, panele Andermat!.. Labas rytas, panele Andermat!..

Kristiana galvojo: „Juk tai mano vyras“. Ir žiūrėjo su nuostaba į jį, lyg matytų pirmą kartą. Tai šit žmogus, su kuriuo ją sujungė, kuriam ją atidavė įstatymas, kuris pagal žmonių įsitikinimus, pagal religines ir socialines jų pažiūras yra antroji jos pusė, ir netgi daugiau — jos viešpats, jos dienų ir naktų, jos širdies ir kūno viešpats! Ją kone juokas paėmė — taip šią akimirką visa tat pasirodė jai keista: juk tarp jų niekad nebus jokio ryšio, niekad nebus tų ryšių, kurie, deja, taip greitai nutrūksta, bet atrodo amžini, neapsakomai mieli, kone dieviški.

Ji nejautė jokio sąžinės graužimo, kad buvo jam neištikima, kad jį apgaudinėjo. Ir nustebusi klausė save, kodėl gi taip yra? Kodėl?.. Juodu tikriausiai per daug svetimi, per daug tolimi kits kitam, pernelyg skirtingo kilimo. Jis visiškai nesupranta jos, ji nesupranta jo. O vis dėlto jis geras, atsidavęs, visada jai paslaugus.

Galimas daiktas, tiktai vienodų palinkimų, vienodos prigimties, vienodo moralinio lygio žmonės gali jausti abipusį prisirišimą, jungiantį juos šventais laisvanoriškos priedermės saitais.

Mažytę vėl suvystė. Viljamas atsisėdęs tarė:

— Klausyk, brangioji, andai tu taip maloniai priėmei daktarą Bleką, jog aš nebedrįstu nė užsiminti apie kokius nors lankytojus. Bet tu man padarytum didelį malonumą, jei vieną vis dėlto priimtum — būtent daktarą Bonfilį.

Kristiana pirmą kartą nusijuokė. Bet juokas buvo kažkoks blandus, jis užgeso ant lūpų, nepasiekęs širdies. Ji atklausė:

— Daktarą Bonfilį? Kas per stebuklai? Tai jūs susitaikėte?

— Na taip. Klausyk, aš tau pasakysiu, tik labai slaptai, didelę naujieną: aš ką tik nupirkau senąją gydyklą. Dabar čia viskas mano! Na, argi tai ne triumfas? Vargšas daktaras Bonfilis, suprantama, sužinojo apie tai anksčiau už kitus ir griebėsi gudrybės: kas dieną užeidavo čionai pasiteirauti apie tavo sveikatą ir palikdavo vizitinę kortelę su keletu užuojautos žodžių. Aš atsakiau į šitą jo žingsnį vizitu, ir mūsų santykiai dabar kuo puikiausi.

— Tegul ateina kada tinkamas, — atsakė Kristiana. — Man bus malonu jį matyti.

— Puiku, ačiū tau. Atvesiu jį rytoj rytą. Nėra ko tau nė sakyti, kad Polis nuolat prašo tau perduoti linkėjimus ir vis klausinėja apie mažytę. Jis labai norėtų ją pamatyti.

Kad ir koks tvirtas buvo jos ryžtas, jai suspaudė širdį. Vis dėlto jinai įstengė pasakyti:

— Padėkok jam už mane.

Andermatas kalbėjo toliau:

— Jam labai rūpėjo, ar tau pranešta apie jo vedybas. Aš atsakiau, kad taip. Tada jis bent keletą kartų mane klausė, ką tu galvoji apie tai.

Sutelkusi visas jėgas, ji sušnibždėjo:

— Pasakyk jam, kad aš galiu jį tik pagirti.

Andermatas atkakliai ją kankino toliau:

— Ir jam baisiai norisi žinoti, kokį vardą tu duosi mergytei. Aš pasakiau, kad mes dar neapsisprendėme, kaip ją pavadinsime — Margerita ar Ženevjeva. Jam labiau patiktų Ženevjeva...

— Aš apsigalvojau, — tarė jinai. — Noriu pavadinti ją Arleta.

Kadaise, pirmomis nėštumo dienomis, juodu su Poliu svarstė, kokį vardą reikėtų duoti būsimajam sūnui ar dukrai; dėl dukters taip ir liko nenuspręsta — Ženevjeva ar Margerita. Bet dabar ji nebenorėjo šitų vardų.

Viljamas kartojo:

— Arleta... Arleta... Labai gražus vardas... Tavo tiesa. Aš būčiau siūlęs pavadinti ją Kristiana, kaip ir tave. Aš dievinu šitą vardą... Kristiana!

Ji giliai atsiduso:

— Ak, kas turi nukryžiuotojo vardą, tam lemta daug kentėti.

Toks sugretinimas Andermatui nebuvo atėjęs į galvą, jis paraudo ir greitai pakilo.

— Ką gi, Arleta — labai gražus vardas. Iki greito pasimatymo, brangioji.

Jam išėjus, Kristiana pasišaukė žindyvę ir liepė pastatyti lopšį prie jos lovos.

Kai mažą siūbuojančią lovytę, panašią į eldiją, su balta užuolaida prie sulenkto varinio strypo lyg su bure prie stiebo, atstūmė pas didelę lovą, motina ištiesė ranką prie miegančio kūdikio ir tyliai pasakė:

— Čiūčia liūlia, mažyte. Niekas niekados tavęs taip nemylės kaip aš.

Kitomis dienomis Kristiana daug mąstė, tykiai budėdama, grūdindama savo dvasią ir širdį, ugdydamasi tvirtybę ir ištvermę, kad per keletą savaičių galėtų grįžti į gyvenimą. Pats maloniausias užsiėmimas jai dabar buvo žiūrėti į dukrelės akutes: ji taip norėjo pagauti jose pirmąjį gyvą žvilgsnį, bet, deja, matė vien du melsvus skrituliukus, nuolat krypstančius į ryškią lango šviesą.

Ir su dideliu grauduliu širdyje galvojo, kad šitos akys, kol kas dar neatbudusios, žvelgs į pasaulį, kaip žvelgė kadaise jinai, iš susikurtos savo svajonių pilies, saugančios jauną moterį nuo liūdesio, negandų ir nepasitikėjimo žmogumi. Jos mylės visa tai, ką ir jinai mylėjo, — gražias, saulėtas dienas, gėles, miškus... ir žmones, deja! Mylės jos ir vyriškį! Be abejonės, mylės! Nešios savyje ir nuolatos regės pažįstamą, brangų jo atvaizdą, kada jo nebus, ir užsidegs ugnimi, kada jis pasirodys... O paskui... o paskui... išmoks verkti! Ašaros, skaudžios ašaros tekės šitais mažučiais skruostais! Šitos vargšės, dar nieko nesuvokiančios akutės tada bus žydros, bet baisi suvedžiotos meilės kančia, sielvartas ir neviltis jas aptemdys, ir jos paliks neatpažįstamos.

Ir ji bučiavo, bučiavo mergytę kaip beprotė, kartodama:

— Mylėk tiktai mane, mano mažyte!

Pagaliau atėjo diena, kada profesorius Ma-Ruselis, lankąs ją kas rytą, pareiškė: