Ги Мопассан - Nenaudingas grožis

— Bet tamsta gerai pažįsti mane ir net mano rašyseną. Aš tamstai sakau, kad man reikalingas tas laiškas.

— Negaliu.

— Klausyk, Mederik, tu gerai žinai, kad aš nenoriu tavęs apgauti, aš sakau, kad man jis reikalingas.

— Ne. Negaliu.

Renardė sudrebėjo iš pasiutusio pykčio.

— Bet, po velnių, būk atsargesnis. Tu žinai, kad aš juokų nemėgstu ir galiu išlėkdinti tave iš vietos, ir net tuojau. O be to, aš esu šio krašto meras ir įsakau grąžinti man tą laišką.

Laiškanešys tvirtai laikėsi:

— Ne, negaliu, ponas mere!

Tada Renardė, netekęs proto, griebė jį už pečių, norėdamas nukabinti nuo jo krepšį; bet paštininkas išsisuko iš jo rankų ir atsitraukdamas pakėlė savo didelę klevinę lazdą. Jis pratarė vis taip pat ramiai:

— O! Neliesk manęs, ponas mere, o tai smogsiu. Saugokitės. Aš vykdau savo pareigas!

Jausdamas esąs pražuvęs, Renardė staiga ėmė maldauti nusižeminusiu, ramiu, maloniu, verkšlenančiu balsu:

— Klausyk, klausyk, mano drauguži, atiduok man tą laišką, aš tau atlyginsiu, aš duosiu tau šimtą frankų, šimtą frankų.

Laiškanešys atsuko nugarą ir nuėjo savo keliu.

Renardė sekė paskui jį dusdamas, vapėdamas:

— Mederik, Mederik, klausyk, aš tau duosiu tūkstantį frankų, girdi, tūkstantį frankų.

Bet tas vis ėjo nieko neatsakydamas. Renardė pridūrė:

— Aš apipilsiu tave auksu, girdi? Na kiek gi nori... penkiasdešimt tūkstančių frankų... Penkiasdešimt tūkstančių už laišką... Ką gi jis tau reiškia?.. Nenori? Tegul bus šimtas tūkstančių... sakyk... šimtas tūkstančių frankų... supranti!.. šimtas tūkstančių frankų.

Paštininkas atsigrįžo, rūstus, piktom akim:

— Pakaks, jau pakaks; o ne, tai aš teisme pakartosiu visa tai, ką tamsta esi čia man prisakęs.

Renardė išsyk sustojo. Baigta. Jokios vilties. Jis apsigrįžo ir nuėjo namo pasišokinėdamas kaip pavytas gyvulys.

Tada Mederikas sustojo ir nustebęs žiūrėjo į tą bėgsmą. Jis matė merą įsmunkant pro vartus ir dar luktelėjo, tarytum nujausdamas, kad netrukus turi įvykti kažin kas nepaprasto.

Ir tikrai aukšta Renardė figūra tuojau pasirodė bokšto viršūnėj. Jis bėgiojo kaip pamišėlis aplink platformą, paskui stvėrė vėliavos kotą, pakratė jį iš visų jėgų, bet negalėjo sulaužyti; ir staiga, tiesdamas priekin rankas, nelyginant koks plaukikas šokąs nuo tilto, metėsi oran.

Mederikas puolė jį gelbėti. Bėgdamas per parką jis pamatė kirtikus einant į darbą. Jis šaukėsi ir juos į pagalbą rėkdamas, kad atsitiko nelaimė. Atėję jie rado palei mūrą kruviną kūną, kurio galva buvo sutriuškinta į didžiulį akmenį. Akmuo tasai riogsojo vidury upelio, išplatėjusio šioje vietoje. Jo tyrame ir ramiame vandenyje aiškiai matėsi vingiuojanti ilga rausva gija smegenų, susimaišiusių su krauju.

Kiaulė tas Morenas I

— Ei, drauguži, — tariau aš Labarbui, — tu vėl ištarei tuos tris žodžius: „Kiaulė tas Morenas“. Kodėl, po velnių, aš niekada nesu girdėjęs kalbant apie Moreną jo nekiaulinant.

Labarbas, nūnai atstovas, pasižiūrėjo į mane pelėdos akimis.

— Kaip, tu nežinai Moreno istorijos, juk ir tu esi iš La Rošelės? Juk tu pažinojai Moreną, tiesa, prisimeni jo didelę galanterijos krautuvę ant La Rošelės kranto?

— Taip, puikiausiai.

— Na, tai žinok, kad 1862 ar 1863 metais Morenas išvyko dviem savaitėm į Paryžių neva prekių užpirkti, o iš tikrųjų pasilinksminti. Žinai, ką reiškia provincijos komersantui praleisti dvi savaites Paryžiuje. Tai įkaitina kraują. Kas vakarą spektakliai, susitikimai su moterimis, nuolatinis dirgsnių erzinimas. Žmogus iš proto kraustaisi. Tik ir tematai šokėjas su triko, dekoltuotas artistes, apvalias jų šlaunis, putlius pečius, ir visa tai arti, ranka pasiekiama, o tu nedrįsti ar negali prie viso to nei prisiliesti. Vos tepavyksta sykį ar du paragauti kokio skanėsto, ir jau žiūrėk turi išvažiuoti virpančia širdimi, pradžiugusia siela, bučinių kutenamom lūpom.

Morenas atsidūrė tokioje pat situacijoje, kai nusipirko bilietą į ekspresą, vykstantį į La Rošelę aštuntą valandą keturiasdešimt minučių. Vaikščiodamas po Orleano stoties didžiulę salę, jis kupinas apgailestavimų ir nerimo staiga sustojo prieš jauną moterį, kuri bučiavo vieną seną damą. Ji buvo pakėlusi savo vualį, ir Morenas sužavėtas sušnibždėjo: Šimts velnių, kokia graži būtybė!“

Atsisveikinusi su senute, moteris įžengė į laukiamąją salę, ir Morenas pasekė ją; ji išėjo į peroną, ir Morenas nuėjo paskui ją; pagaliau ji įsėdo į traukinį, ir Morenas vėl paskui ją.

Eksprese keleivių buvo ne per daugiausiai. Garvežys sušvilpė, traukinys nurūko. Jie buvo vienudu.

Morenas ją ryte rijo akimis. Ji atrodė devyniolikos ar dvidešimties metų; buvo šviesiaplaukė, aukšta, drąsių manierų. Ji apsivyniojo savo kojas kelionine antklode ir atsigulė ant suolo.

Morenas savęs klausė: „Kas gi čia būtų?“ Ir tūkstančiai spėliojimų šmėkščiojo jo galvoje. Jis sau kalbėjo: „Kiek avantiūrų atsitinka traukiniuose. Galbūt čia ir yra viena iš tokių, kuri dabar man pasitaikė. Kas žino? Laimė taip staigiai ateina. Gal tereikėtų man būti kiek drąsesniam. Argi nesakė Dantonas: „Drąsos, drąsos ir dar sykį drąsos“. Jeigu ne Dantonas, tai Mirabeo. Pagaliau argi tai svarbu. Taip, bet man trūksta drąsos, štai kas. „O, kad mokėčiau, kad galėčiau skaityti sielas! Dievaži, kasdien praleidi puikiausias progas pats to nenumanydamas. Jai pakaktų vieno judesio parodyti man, kad tik to ir telaukia...“

Ir jis ėmė kurti įvairius planus, kurie turėjo jam padėti pasiekti pergalę. Jis įsivaizdavo, kaip užmegs su ja santykius: pradės nuo mažų riteriškų patarnavimų, galantiško, gyvo pašnekesio ir baigs pareiškimu, kuris pasibaigs... na tuo, ką tu numanai.

Tačiau naktis slinko, o gražioji mergelė vis tebemiegojo, o tuo tarpu Morenas galvojo apie jos nuopuolį. Išaušo diena, ir saulė nusviedė savo pirmąjį spindulį — ilgą skaistų spindulį — ant malonaus miegančiosios veido.

Ji pabudo, atsisėdo, pažvelgė į laukus, paskui į Moreną ir nusišypsojo. Ji nusišypsojo, kaip šypsosi laiminga moteris, linksmai ir viliojamai. Morenas suvirpėjo. Nebuvo abejonės, šioji šypsena — jam, tai kuklus pakvietimas, tai išsvajotas ženklas, kurio jis laukė. Šioji šypsena tartum sakė: „Argi tu ne asilas, argi ne žioplys, argi ne mulkis, kad išsėdėjai čia kaip šventas ant suolo nuo aštuntos valandos vakaro. Pažvelk, pažiūrėk į mane, argi aš ne žavi? O tu ištisą naktį išbuvai čia akis į akį su gražia moterimi nieko neišdrįsdamas, kvaily“.

Ji vis šypsojosi žiūrėdama į jį; ėmė netgi juoktis; ir jis neteko galvos, ieškodamas kokio nors žodžio, kokio komplimento, ką nors tokio jai pasakyti, pagaliau nesvarbu, ką. Bet nesurado nieko, ničnieko. Tada apimtas bailio drąsos jis pamąstė: „Vis tiek surizikuosiu“, — ir staiga nieko netaręs prisiartino prie jos — ištiestom rankom, ištroškusiom lūpom — ir apkabinęs ją pabučiavo.

Ji pašoko rėkdama: „Gelbėkit“, — spiegdama iš išgąsčio. Atidarė duris, mosavo rankomis ore pamišusi iš baimės, mėgindama iššokti, o tuo tarpu Morenas pasimetęs, įsitikinęs, kad ji iššoks ant geležinkelio, laikė ją už sijono vapaliodamas: „Madam... o!.. Madam!“

Traukinys sulėtino greitį, sustojo. Du tarnautojai, išgirdę beviltišką riksmą, atskubėjo prie jaunos moteriškės, kuri krito jiems į glėbį kliedėdama:

— Šis žmogus norėjo... norėjo mane...“ — Ir ji apalpo.